– Ar tu girdi? Ar kas nors kitas galėtų taip jautriai atsižvelgti į savo priešo šeimas? Ar tavo mintyse ir vėl tik naminė taboka?
Užmiršęs, kad neketinu kalbėti su Edgaru, kažką teigiamai murmtelėjau. Kad ir kokia veikla būtų užsiėmęs, Edgaras negalėjo pagerinti Simsonų gyvenimo. Apie tėvą nieko negirdėti, Simsonų laukai tebėra svetimose rankose. Man neleidžia juose nė bulvių sodinti, nors jau treti metai želiantys dobilai gerai patręšė dirvą, kaip tik bulvėms. Vokiečiai uždraudė auginti tabaką, ir net Rozalija neįstengė kur nors prasimanyti augalų, iš Armių ūkio žemių bent jau išvarė su bolševikais priklydusius bjaurotojus ir konfiskuoti žemės sklypai vėl priklausė tikriesiems savininkams. Nuėjęs nupurškiau Armių vaismedžius „Estoleumu“, įtikinėjau visus apsirūpinti juo iš anksto. Rozalijos tėvas buvo dėkingas už priminimą, buvau Akseliui lyg tikras sūnus. Pasakiau jam, kad „Estoleumas“ geresnis už „Paryžiaus žalumą“, todėl obuolių pakako ir į turgų vežti, bet tai ir buvo viskas, ką jaunasis Simsonų sodybos šeimininkas galėjo padaryti dėl savo sužadėtinės, – savo paties ūkiui nesugebėjo net šito. Tie dalykai kėlė man didelį rūpestį. Edgaras niekuomet nebuvo linkęs prie žemės darbų, nors šiltas, ryte melžtas, geras silpniems plaučiams pienas tiko gerti.
Jis toliau skaitė laikraščius, o aš triūsinėjau arklidėje, karas nė trupučio nepakeitė pusbrolio.
– Mes visi dar pamenam, kokius laukinius bolševikų propaganda vaizdavo Vokietijos nacionalsocialistus ir jų Vadą. Tartum jie nebūtų buvę žmonės, – Edgaras pakėlė balsą, jis norėjo, kad aš klausyčiau. – Nacionalsocializmas siekia suvienyti visus visuomenės sluoksnius į vieną savo tautos gerovę kuriančią jėgą. Mūsų judėjimui visiškai svetimas ketinimas kurstyti kraugerišką klasių neapykantą ir kraują stingdančiu būdu perrėžti savo tautai arterijas. Mes kviečiame klases nurimti, nes visoms duosime vienodą teisę gyventi… Mūsų mažai tautelei kiekvienas asmuo ir žmogus yra pats brangiausias turtas.
Manasis ašvienis sukarpė ausimis.
– Gana jau, – pasakiau. – Tu baidai arklį.
– Rolandai, ar tu neatkreipei dėmesio, kad generalinis komisaras rado kaip tik tinkamus žodžius apibūdinti tam, ko trokšta tauta?
Neatsakiau, iš pykčio virtau druskos stulpu. Supratau, kad pusbrolis turėjo savų sumetimų, blizgindamas fricų įvaizdį, galbūt jis tikėjosi, kad prisidėsiu prie jo intrigų. Tačiau ko jis iš tiesų siekė ir kodėl? Gerai atminiau, kaip Edgaras sėdėjo pirtyje suglaudęs ausis, kai Raudonoji armija traukėsi ir apylinkės knibždėte knibždėjo mirtinai išsigandusių besislapstančių stribų ir jų pėdomis sliūkinančių vokiečių. Omakaitse paskyrė specialius padalinius, šie su kitais šukavo miškus, eglynai rūko nuo parako dūmų. Tuomet pastebėjau du vyrukus, šniukštinėjančius apie mūsų pirtį. Iškart atpažinau čekistus, kurie drauge su kitais apsupo Žaliojo Kapitono būrį, atpažinau juos, nes tada ėjau sargybą ir taip įsižiūrėjau į tuos veidus, kad niekuomet jų nepamiršiu. Anąkart jie paspruko nuo manęs, bet antrą kartą jau nebe. Edgaras, pastebėjęs didėjančius klanus po kieme gulinčiais lavonais, prisidengė ranka burną ir atrodė lygiai taip, kaip anuomet, kai būdamas berniukas pirmąkart išvydo paskerstą kiaulę. Jis buvo ką tik atvežtas pas mus, teta Alvynė atsiuntė savo sūnų į kaimą atsigauti po to, kai Edgaro tėvas mirė nuo difterito, ir berniuko mažakraujystė visiems kėlė rūpestį. Edgaras tada nualpo. Mudu su tėčiu buvome įsitikinę, kad toks lepūnėlis kaime nieku gyvu neištvers. Bet nutiko kitaip, po mano mamos sparneliu jam puikiai sekėsi. Mama savo ruožtu sulaukė ilgai trokštamo antro vaiko, du netikri ligoniai susirado vienas kitą. Mūsų kaime tai vadino kitaip – ogi tinginyste.
Kai Edgaras atsikvošėjo nuo dviejų lavonų vaizdo, jis parodė stebėtiną guvumą ir tarė, kad padės man išgabenti negyvėlius. Aš abejojau, ar vis dėlto jis įstengs atlikti užduotį, tačiau mes įkėlėm lavonus į vežimą ir Edgaras juos kažkur išvežė. Sugrįžo kitą dieną, jo skruostuose žvilgėjo pataikūniškai slidi ir blogai slepiama šypsena. Kol miškuose aprims, jam nebereikėjo skubėti į miestą. Galimas daiktas, kad pusbrolis tų dviejų numirėlių padedamas sukūrė tinkamą istoriją, ir todėl mus paliko ramybėje. Nors ilgainiui vokiečiai gali imti stebėtis, girdi, ko mes, Suomijoje apmokyti šnipai, tupime tame miške, bet turbūt Edgaras jau spėjo sudaryti su vokiečiais kokį sandorį, tad neturėjome bijoti. Gal dabar buvo pats metas pasiteirauti, kokia jam nauda tąsytis su tais vokiečiais. Vis dėlto nesijaučiau galįs imt kamantinėti. Jeigu susidomėčiau Edgaro reikalais, jis labai apsidžiaugtų, o aš nenorėjau matyti patenkintos jo marmūzės. Pastebėjau, kad vadžios susimazgė, išnarpliojau mazgą, nuėjęs trobon pasiėmiau taukuotą virvę ir ylą sandūrai padaryti. Paliečiau prastą šikšną, pakinktus reikėjo įtepti, ir pagalvojus apie tai kilo laukų ilgesys, pasijutau nereikalingas. Kol fricai nepajėgia atiduoti bolševikų pavogtų žemių ir grąžinti atgal žmonių, jie mano akyse beverčiai, kad ir ką sakytų pusbrolis. Aš vėl prisiminiau tabako lauką, kuriame kažkoks raudonasis suskis nežinia kodėl išlaistė tupyklos srutas, ir kolūkio arklį, kurio šonai iš bado buvo taip įgriuvę, kad stebuklas, kaip jis pajėgė tempti vežimą. Edgaras neėmė galvon tokių dalykų, prie nuniokoto tabako lauko jis atkreipė dėmesį tik į smarvę. Laukas buvo mūsų žemėje, Simsonų ūkyje, o tasai arklys buvo mano ašvienis, kurio paausiuose žvilgėjo žemės ūkio parodoje ne kartą pelnyti mėlyni kaspinai. Būčiau bet kur atpažinęs savo ašvienį, o jis atpažino mane, bet mes turėjom palikti suniokotą lauką, atiduoti arklį.
Edgaras atsekė paskui mane į trobą, įžiebė lempą, prieš tai brūkštelėjęs nuo gaubto suodžius, ir toliau balsu tebeskaitė ten, kur buvo sustojęs. Ar norėjo, kad kaip tik aš pagirčiau jo darbelius? Jam kažko reikėjo, kažko trūko, bet ko?
– Tu nesiklausai, – papriekaištavo Edgaras.
– Ko tau reikia?
– Kad mudu imtume mąstyti, kaip gyvensim toliau.
– Kuo čia dėtas tas generalinis komisaras?
– Tu privalai išsiimti naujus dokumentus kaip ir visi kiti. Juk duotas įsakymas. Aš galiu padėti.
– Klausyk, Dešriau, kaip nors išsiversiu be tavo pagalbos.
– Mamulei labai nepatiktų, jeigu aš nesirūpinčiau tavimi.
Ta mintis mane prajuokino. Edgaras išpuiko.
– Tu puikiai tiktum policijai. Dabar naudinga stoti tenai, jiems verkiant reikia naujų vyrų, – tarė Edgaras.
– Tai ne man.
– Rolandai, bolševikai jau išvaryti. Darbas nesunkus ir tau nereikės eiti į vokiečių armiją. Argi tu kaip tik todėl čia ir sėdi? Ko dar tikiesi?
Man pagaliau kvoštelėjo, kas čia daros. Daugiausia raumenų ir parako pareikalavę laikai praėjo, mūsų policijos gretose žiojėjo tuštuma, ir Edgaras suvokė, kad išmušė jo valanda. Nužvelgęs jį pamačiau, kaip jo akyse žvilga godumas: ir Baltijos baronai, ir bolševikai, taip pat respublikos vadai buvo pasitraukę, tuščios vadovų vietos tik jo ir telaukė. Todėl pusbrolis ir buvo toks pasipūtęs, tuo ir gyveno. Pusbrolis visuomet laikė vokiečius pranašesniais už kitus, grožėjosi iš Berlyno atgabentais dviračiais, taip pat susižavėjo tolimojo matymo aparatu ir ne kartą laužė liežuvį, stengdamasis mėgdžioti vokiečių kalbą. Vis dėlto nesumečiau, kodėl jis pliauškia man apie savo užmojus. Ką galėčiau pasakyti apie jo sumanymus? Nusiųstas į Tartu gimnaziją ir universitetą Edgaras ir be manęs turėjo aibes galimybių. Aš prisiminiau, kaip per atostogas jis išdidžiai „špaciruodavo“ kieme. Kai Edgaras norėdavo užsisakyti iš Berlyno knygų apie oreivystę, vokiečių lakūnų asų ir lėktuvų paveikslų, motina visad rasdavo vieną kitą kroną, o tuo metu, kai kiti krovė šieną, silpnumo priepuolio ištikta ji gulinėjo kambaryje ir Edgaras, sėdėdamas ant jos lovos krašto, pasakojo apie skraidymą lėktuvu, apie Ernsto Udeto akrobatinius skrydžius, nors kaime toks elgesys buvo laikomas keistu. Juodu buvo tokie panašūs – mano motina ir Edgaras. Nė vienas nenorėjo girdėti mano nuomonės, o juk turėjau rūpintis jais abiem. Jau norėjau, kad Edgaras trauktų daryti savo karjeros, pasirūpintų savimi pats.