– Tie kareiviukai neturi kuo susimokėti, sukrapšto nebent vieną kitą Rytų markę. Aš tai išsiversiu, betgi tie vaikai!
Jeigu Juditai verkiant nebūtų reikėję prekių, ji nedelsdama būtų išvykusi. Viskas, ką sakė anyta, tarsi rodė Juditą esant nereikalingą. Ji nusprendė nekreipti dėmesio, čia ji daugiau nebegrįš, bet kuo gi prekiaus? Turėjo susirasti kokį nors kitą pragyvenimo šaltinį, stenografijos ir vokiečių kalbos žinių dabar negana, pernelyg daug buvo merginų, kurių pirštai mikliau už jos tarškino mašinėlę, pernelyg daug merginų, ieškančių darbo, o juk mieste nevirsi naminės. Kai Judita turėjo išeit iš Johano namų, ji paliko tenai visus savo vyro daiktus, ir jų buvo gaila. Vyro neseniai gautų kaliošų ir žieminio palto nebuvo prasmės apgailestauti. Motina pasakė išsireikalausianti jiems Johano namą, tegu tik jis grįžta į Taliną. Dabar su namu ir šiaip nebuvo kas daryti, raudonieji gerokai jį nusiaubė ir niekas nežinojo, kur Johanas paslėpė namo dokumentus. Šiaip ar taip, kažką reikėjo sugalvoti. Ką nors kita negu taukų skardinės ir naminė. Ką kita, nes čia ji nebesugrįš, o vien iš vokiečių šalpos rinkinių neišgyventų. Judita vis tebelaikė sukryžiavusi rankas ant krūtinės, tartum apsunkę nuo anytos užuominų žvilgsniai, nukreipti į jos liemenį, būtų vertę ginti savo pilvą, nors tam nebuvo jokios dingsties. O kas, jeigu vyras pargrįš namo? Judita buvo tikra: pasikviestų savo mieląją mamulytę po vienu stogu, kad prižiūrėtų ją ir virtų frikadelių sriubą. Mieste ją galima virti nors kas savaitę.
Po anytos įgėlimo susitvenkęs nemalonus jausmas pradingo tik tuomet, kai Akselis atėjo pasiimti skerdienos peilio ir pakabino savo darbines pirštines viršum viryklės džiūti. Virtuvėje pasklido šlapios vilnos kvapas, lempos liepsna virpčiojo. Praėjusią dieną sandėlyje pakabino paskerstą kiaulę, ir Akselis kiaurą naktį miegojo prie jos, pramerkęs vieną akį, sergėjo nuo vagių. Rozalija sugrįžo iš tvarto, ir kai jos nuėjo parnešti mėsos, Judita čiupo jai už rankos ir stipriai įsitvėrė.
– Ar čia nutiko kas nors, ko aš nežinau? – paklausė. – Visi jūs elgiatės taip keistai.
Rozalija mėgino ištraukti ranką, Judita neleido. Jiedvi stovėjo kieme, Leonida jau nuėjo pažiūrėti, kokios skerdienos jai rinktis. Iš sandėlio atsklidęs balsas įsiterpė tarp jų. Juditai peršėjo suskeldėjusias lūpų kerteles.
– Nieko nenutiko, – atsakė Rozalija. – Tik Rolandas parėjo namo. Nesmagu, kad aš galiu jį matyti, o tavo vyras tebėra fronte. Tai neteisinga. Nieko čia gero.
Rozalija ištraukė ranką.
– Rozalija, aš ne vienintelė, kurios vyras fronte. Nesuk dėl manęs galvos. Jeigu tu žinotum… – Judita nutilo. Ji nenorėjo apie tai pasakoti Rozalijai, kol kas dar ne. – Ar anyta įkyri? – paklausė.
Kai Judita nukreipė pokalbį kitur, Rozalijos pečiuose atslūgo įtampa.
– Ne, nė kiek. Ana turi savo ruošos namie, nedidelių darbelių – ji skalbia marlę ir daro tai, ką paprastai nudirba vaikai. Ji daug padeda. Rolandui irgi viena kvaršatim mažiau, nes mama pasirūpinta. Jau eikim, mūsų laukia.
Rozalija nuskubėjo į sandėlį. Judita atsikvėpė, vakaras buvo tykus, per tykus, ir ji nusekė paskui Rozaliją, netrukus Judita galės išvažiuoti, netrukus traukinys vėl kratys jos kaulėtus kelius. Reikia dar kiek pakentėti, tiek, kad galėtų paimti savo skardines su kiaulienos taukais ir porą butelių, paslėptų po suknele už diržo naminei gabenti. Judita daugiau nebemėgino šnekinti Rozalijos, tik sudėjo skerdienos gabalus viena eile ant stalo. Leonida su Ana kruopščiai rinkosi gabalus, sūdomus vasarai dėjo statinės dugne, pirmam sūdymui skirtas sluoksnis keliavo į dubenį, šonkauliai – padažui, nugarinė – ant keptuvės, moterys pirštų galais sukaišiojo karkas į mėsos sluoksnį – skirta Velykoms, uodega atsidūrė aukštėliau – rūgščiai žiemos kopūstienei. Aptarinėdamos kaimo paskalas jos tiek įsiklegėjo, kad Rozalijos ir Juditos tylėjimas liko nepastebėtas.
Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1941-ieji
Viešbučio „Centrum“ kambaryje sklido Rotušės aikštės šurmulys, liemeningą Edgaro atvaizdą veidrodyje, įtaisytame tamsios medienos spintoje, rėmino automobilių signalai ir pardavinėjančių laikraščius berniukų šūksniai. Jis atsidėjęs kruopščiai pakėlė ranką, suskaičiavo iki trijų, nuleido ranką ir pakartojo tą patį judesį, skaičiuodamas iki penkių ir septynių, patikrino pakeltos rankos kampą, ar ranka buvo gana tiesi, o balsas, ar balsas ganėtinai žvalus? Ar jis įsidėmės atstumą, kurį reikia išlaikyti sveikinantis? Bendraudamas su vokiečiais, su kuriais buvo užmezgęs ryšius, jis nenaudojo jų pasveikinimo, susitikimai būdavo neoficialūs ir turėdavo likti nepastebėti, taigi dabar jo laukė nauja situacija ir jam nežinomas protokolas, ranką gali suimti mėšlungis, ji gali ir šiaip sudrebėti. Jis jau buvo spėjęs slapčiomis kiek pasimankštinti miške ir nuo pat pradžių dėjosi į galvą, kad Egertas Fiurstas buvo kairiarankis. Todėl, be abejo, pasveikinimas bus ne visai tvirtas, mostas iš peties lėtesnis. Pavardė jam atėjo galvon Stafanio saloje, kai jie rengėsi sugrįžti į raudonųjų okupuotą Estiją ir jis turėjo kurpti vaikinams sovietinius pasus. Tuomet jis prisiminė Petrograde estų šeimoje gimusį Egertą Fiurstą, Vidaus reikalų liaudies komisariato laikų kolegos vaikystės draugą. Vargu ar būtų radęs tobulesnį asmenį savo sumanymams vykdyti: užsienyje buvo neįmanoma patikrinti Egerto biografijos ir turbūt jis nesusidurs gatvėje kaktomuša su šio šeima. Edgarui tereikėjo stengtis nutylėti savo giminę – ir mokytis nereaguoti į Edgaro vardą, Egertas buvo gana panašu į Edgarą, visuomet galės pasiteisinti, kad blogai nugirdo. Tasai jam nepažįstamas žmogus gal ir nebūtų taip aiškiai išniręs iš atminties, jeigu kolega nebūtų itin sunkiai išgyvenęs dėl savo bičiulio mirties nuo tuberkuliozės ir Edgaras nebūtų pasisiūlęs palaikyti jam draugiją daugelį vakarų, skirtų seniems laiškams ir vaikystės prisiminimams. Braižo išlinkius ir trūkčiojimus buvo nesunku nukopijuoti, priverstinai tapusio dešiniarankiu kairiarankio išskirtinumus jis savo ruožtu išmanė jau nuo gimnazijos laikų. Ramindamas įtemptus nervus kambarių patarnautojo atneštu biskvitu, Edgaras mintyse dėkojo Voldemarui, kuris ruošdamas namų darbus dažnai prašydavo Edgaro pagalbos. Jis prisiminė Voldemaro minas ir gestus, kaip negrabiai jis laikė šakutę, prisiminė prie kairės rankos pritvirtintą milžinišką kumštinę, neleidžiančią jam slapčiomis naudotis ranka. Apie tai sklido ne viena pašaipi dainuška. Kairiarankio judesių pratybos, aišku, buvo neišvengiamos, tačiau sėkmę lemia kaip tik nežymūs dalykai. Registruodamasis viešbutyje Edgaras visų pirma čiupo parkerį kairiąja, o tik paskui dešiniąja ranka, juokdamasis iš savo senų įpročių, mestelėjo registratorei juokelį, anekdotų apie kairiarankius juk gana, ir paimdamas savo išlygintą kostiumą kaire ranka ištiesė kambarių patarnautojui padorius arbatpinigius.
Edgaras nulaižė nuo kairės rankos pirštų kremines biskvito puošmenas ir toliau mankštinosi priešais spintą. Jis jautėsi patenkintas savo naujuoju „aš“ – pastaraisiais metais kaip tik deramai suaugo, jau nebe koks vaikėzas. Vienas Stafanio saloje buvęs vaikinas įsidarbino Talino miesto tarybos biure, keletas jų buvo ten ar šen įsitaisę šiokį tokį vardą. Edgaras neketino tenkintis menkesniu. Anaiptol.