Taros kaimas, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1942-ieji
Edgaras stovėjo ant pirties slenksčio, jo burna putojo. Išgirdau Rozalijos vardą, pusbrolio rankos mostagavo, bet aš nesupratau, kodėl jis kalba apie mano mylimąją. Pro atviras duris pūstelėjo vėjas, mano marškiniai suplazdėjo, grindys patamsėjo nuo vandens.
– Ar tu mane girdi? Supranti, ką sakau?
Edgaro balsas sklido iš toli. Stiklainis pokštelėjo, nukritęs nuo stalo, jame buvo pelkinių purienų. Vėjas sukiodamas stūmė jas prie sienos, šalia pelėkautų. Spoksojau į gėles. Jas rinko Rozalija, tik neseniai jos pirštai buvo susipynę su manaisiais. Virpėjau lyg džiūstantis ant virvės tabako lapas, man buvo karšta, tartum širdis būtų įmurkdyta pirties statinėn. Po karščio bangos apie širdį susitvenkęs šaltis nuslinko į pilvą, aš nebejaučiau galūnių. Edgaro burna žiopčiojo toliau.
– Ar tu supratai, ką pasakiau? Ji jau palaidota.
– Klausyk, Dešriau, užverk duris.
– Rolandai, tu dabar turi suprasti Leonidą ir mamulę. Ją reikėjo tyliai pakasti, kaklas buvo pilnas žymių.
– Nutilk, Dešriau.
Dirstelėjau į pelėkautus. Jie buvo tušti.
– Apie kokias žymes tu kalbi? – riktelėjau.
– Sakau, ant kaklo buvo likę žymių! Moterų būdas juk nepastovus, bene aš žinau, kas ją pastūmėjo į tokią nuodėmę.
Jau susirengiau eit iškinkyt ašvienio.
Atsakymo nesulaukiau, bet taip buvo iš tikro: Rozalijos nebėra. Motina ir Leonida elgėsi su manim lyg su kokiu svetimu, Leonida stipriai užmazgė skarą ant galvos, tartum būtų norėjusi ją sutraukusi nuslėpti veidą, ir toliau maišė blendinį. Manęs čia nelaukė. Motina be balso pražiojo burną, it sunkiai verdama duris. Mėginau ištraukti užuominas apie tai, kas čia nutiko ir kodėl, kas ir kada buvo atėję, medžiojančių taukus ir kiaušinius kareivių vardus. Aš netikėjau purvinomis pusbrolio užuominomis, netikėjau, kad Rozalija būtų pakėlusi prieš save ranką. Nuo mano skardaus balso motinos žvilgsnis ėmė šokčioti, ji liepė man išeiti. Norėjau ją papurtyti, man trūkčiojo rankos. Jau būčiau sušėręs, bet prisiminiau tėvą. Jis paėmė šeimininkę, kuri niekam netiko, ir nešė savo kryžių be skundų ir barnių. Aš atsigimiau į tėvą, nes meilė mane silpnino, vis dėlto nenorėjau, kad tėvas pareitų į namus, kuriuose sūnus drįso pakelti ranką prieš savo motiną, nesvarbu, kad dėl meilės. Man nusviro kumštis.
– Mergina savo nuodėme užtraukė namams gėdą, – kuštelėjo motina.
– Gėdą?! Kokia čia gėda? Ką jūs čia kalbat? – surikau aš.
Akselis, atėjęs iš viralinės, atsisėdo nusiauti tvarto aulinių, viename buvo Nepriklausomybės kare pelnyta medinė koja. Akselis nežiūrėjo mano pusėn, neištarė ne žodelio. Kaip tie žmonės galėjo triūsti, tarsi nieko nebūtų nutikę?
– Kodėl jūs neleidot man jos pamatyti? Ką jūs slepiat?
– Nebuvo ten ko matyti. Niekad nebūčiau patikėjusi, kad ji gali taip pasielgti, – tarė motina, kišdama nosinę už rankogalio. Jos akys buvo sausos. – Rolandai, elkis protingai. Pasikalbėk su Edgaru.
Nulėkiau per visą namą, sustojau ant kamaros slenksčio: išvydau ant kėdės Rozalijos skraistę. Išpuoliau laukan. Armių sodybos žmonės man tapo svetimi ir niekada daugiau nebenorėjau jų matyti.
Iš nevilties negalėjau nieko kito sumoti, tik kreiptis pagalbos į Lydiją Bartels. Būtų kvaila dėl jos seanso belstis į miestą, bet turėjau gauti iš Rozalijos kokį nors ženklą, ženklą, kur ji dabar, ženklą, kuris padėtų surasti kaltininkus, – atrodo, jais niekas nesidomėjo. Patraukiau miestan pėsčias, per senas ganyklas, pamiškėmis, vos tik nugirdęs motociklą ar bildant vežimą su arkliu ir kaukšint pasagas, šokdavau tarp medžių. Lankstu apėjau vokiečių štabu paverstą dvarą ir pasiekiau miestą kaip tik temstant. Šunys, pamatę svetimą, savo kiemo valdose tapdavo budrūs, tad nėjau patvoriais, o kelio viduriu, nugirdęs ką ateinant, nerdavau į krūmus. Gebėjau įžvelgti telegrafo stulpų ir namų kontūrus, namų ruošos garsai sklido iš virtuvių į gatvę, plaktuko dūžiai ir katės kniaukimas. Tie garsai priklausė žmonėms, turintiems savo namus. Žmonėms, turintiems ką nors, su kuo gali triūsinėti vakarais. Iš manęs buvo viskas atimta. Slogutis pamaži sklido po visą mano kūną kaip nuo kampo uždegtas popierius, bet reikėjo jį palikti.
Prieš eidamas pas Lydiją Bartels užsukau į kapines. Radau tą vietą, bent jau tai, kas, mano manymu, buvo toji vieta. Apėjau patvorį, klupdamas už kauburių, aplenkdamas kryžius. Tenorėjau išgirsti jos balsą, ne daugiau. Šioje bažnyčioje būtų turėjusios vykti mūsų tuoktuvės, prie to altoriaus būčiau turėjęs pamatyti savo nuotakos šydą, kuris ją taip džiugino, kad papasakojo apie tai droviai šypsodama. Nakties dangus buvo pilnas žvaigždžių, priėjęs sąvartyną, ėmiau ieškoti vietos, kur buvo neseniai kasinėta. Lengvai ją suradau, nebuvo nei kryžiaus, nei gėlių puokštės, netgi šuo būtų gavęs geresnę vietą žemėj. Trenkiau kumščiu į akmenų tvorą, net samanos pabiro, ir suklupęs meldžiausi, kad mano mieliausioji duotų apie save ženklą, kad neturėčiau eiti pas Lydiją Bartels; duotų ženklą, jog mano mieliausioji rado ramybę; duotų ženklą, kad galiu sugrįžti. Aš nežinojau, kodėl Rozalija išėjo, su kuo išėjo, kas ją rado ir kurioje vietoje. Kodėl jos nepalaidojo kapinėse, kodėl kunigas leido taip padaryti, ar kunigas apskritai buvo laidotuvėse? Rozalija nebūtų galėjusi nusižudyti, nors kaip tik taip jie davė suprasti, tai rodė ir kapavietė. Bet juk taip nebuvo, negalėjo būti. Jaučiau gėdą, kad nebuvau čia, negalėjau užkirsti tam kelio. Kaipgi mes tiek nutolom vienas nuo kito, kad net nenujaučiau, jog Rozaliją ištiko bėda? Neįmanoma suvokti, kad visa tai nutiko tuomet, kai aš miegojau ar kūriau ugnį, dirbau kasdienius darbus. Kaip tavo mintys manęs nepasiekė? Kodėl neatėjau tavęs apginti? Aš turėjau sužinoti, ką veikiau tą akimirką, kai Rozalija paliko šį pasaulį. Jeigu žinočiau tą akimirką, gal aptikčiau kokį ženklą.