– Imkite kiek lenda, – kalbėjo jis, – tai Sovietų Sąjungos iš žmonių konfiskuoti rubliai.
Kapitonas jau buvo tapęs legenda, aš tam nebūčiau tikęs, nenorėjau būti didvyriu. Ar tai silpnybė? Ar buvau visa galva geresnis už Edgarą?
Rozalija būtų didžiavusis bendromis nuotraukomis – ir darytomis mokymų saloje, ir su Žaliojo Kapitono vyrais. Vis dėlto neketinau kartoti kapitono klaidos, todėl ir Rozalijos nuotrauką sudraskiau į skutelius, nors ir nenoriais pirštais. Rozalijos žvilgsnis guosdavo mane ne vieną beviltiškumo akimirką, ir jeigu mano gyvybė gyslomis nutekėtų žemėn, man reikėtų jos nuotraukos, jos jau dabar reikia, man reikėjo jos žvilgsnio, kai traukėm per akmenis ir samanas, ir aš buvau palikęs kovojančius brolius. Paskui mane kėblinantis Edgaras nė karto nebuvo prisiminęs savo žmonos. Kai atėjo pirtin, kur laukiau kelionės į Suomiją, jis paaiškino, kad šiukštu nevalia kam nors prasitarti, esą jis grįžta tėviškėn. Dezertyro rūpestis buvo suprantamas, visi žinojo, kokie silpni jo motinos nervai. Tačiau niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad būčiau įstengęs šitaip pasielgti – neduoti Rozalijai jokio gyvybės ženklo. Girdėjau Edgarą, šnopuojantį man už nugaros, ir negalėjau suvokti, kodėl jis norėjo, kad jo žmona tikėtų jį vis tebesant mobilizuotą į Raudonosios armijos gretas. Aš troškau kuo greičiau pas Rozaliją, Edgaras nė žodeliu neužsiminė apie susitikimą su žmona. Jau ėmiau įtarinėti, kad jis nori pabėgti nuo savo žmonos, buvo radęs naują mylimąją, galbūt Helsinkyje. Edgaras dažnai turėjo ten reikalų, vis trynėsi po „Klaus Kurki“ restoraną. O mano įtarimams prieštaravo tai, kad jokia moteris neprivertė migloti jo žvilgsnio ir degtinė jo visai netraukė, priešingai nei mus visus; apie tai visuomet bylojo jo gaivus kvapas, kai pareidavo į mūsų nakvynės vietą. Pusbrolis irgi vilkėjo mums visai veltui duotą sportinę aprangą, nors audinį ir sukirpimą nužiūrėjo patempęs lūpą. Tokiais drabužiais, aišku, negalėjai vestis damų pasivaikščioti, taip pat negalėjai jų pralinksminti už tas 20 markių, kurias kasdien gaudavome, nekalbant apie pažintį su Helsinkio viešnamiais. Dienpinigių vos pakako tabakui, puskojinėms ir kitiems būtiniems dalykams.
Kiti skersavo į mano pusbrolį keistu žvilgsniu, manė jį esant ne tokį kaip visi, ir aš jau ėmiau būgštauti, kad jis bus išsiųstas iš salos kaip netinkamas užduočiai vykdyti. Todėl po to, kai dėl atatrankos šautuvas perkirto jam antakį ir sukėlė nuolatinę šaudymo baimę, nutariau su Edgaru rimtai padirbėti. Drauge stebėjausi, kaip jis tvarkėsi tarnaudamas Raudonojoje armijoje ir kaip sugebėjo išstorėti per liemenį, vargu ar Raudonoji armija maitino jį vien lašiniais ir ragaišiu. Šiaip ar taip, Stafanio saloje pranyko grietine sotintas pilvukas, Suomijoje visa buvo kaip ant delno. Pusbroliui daug ką atleisdavo, nes jo būta plepaus. Kai Suomijos generalitetas atsiuntė mums vyrus skaityti paskaitų, pusbrolis turėjo progą pasirodyti, kaip gerai išmano raudonarmiečių antpetines juosteles, ir pademonstruoti savo puikiai nugludintą rusų kalbą; jis netgi stengėsi mokyti kitus, kaip šokti su parašiutu, nors pats nebuvo nė karto nušokęs. Vakarais triūsdavo padirbinėdamas Estijon grįžti būtinus dokumentus, man jis pakuždėjo galvojąs apie idealų būrį, kurio pagrindą sukurs čia pat, saloje. Netrukdžiau pusbroliui plepėti, skirtingai nei kiti, buvau pratęs prie savo vaikystės draugo lakios vaizduotės. Tačiau kiti klausėsi Edgaro paistalų ausis pastatę – mes turėjom gana daug laisvalaikio, tokių akimirkų, kai vaikinai galėjo stebėti kiekvieną „lotą“2, tarsi tai būtų pirmoji moteris pasauly. Aš šitokiom valandėlėm galvojau apie Rozaliją ir pavasarinę sėją. Birželį mus pasiekė žinios apie trėmimą. Nuo tada, kai mano tėvas praėjusiais metais buvo suimtas, nieko apie jį nebegirdėjau. Mama tuomet verkė, kad tėvas būtų turėjęs išmokt giedoti „Internacionalą“, būtų turėjęs išmokti laiku nusiimti kepurę, būtų turėjęs mažiau kalbėti apie bulvių ūkius ir sutikti su nacionalizavimu, bet aš žinojau, kad tėvas nebūtų sugebėjęs to daryti. Simsonai vis tiek paliko be ūkio, sūnus išėjo miškan, o tėvas – už grotų. Jis turėjo būti perspėjamasis pavyzdys. Tuo pat metu žmonės buvo raminami, kad žemės niekas neatims, bet kas tais bolševikais apskritai patikės.
Tačiau Edgaro nejaudino Simsonų padėtis, nė trupučio, nors mūsų ūkio pinigais buvo apmokėti visi jo mokslai – tose mokyklose, apie kurias Edgaras ilgai postringaudavo su kitais, studentavimas Tartu, o studentų tarp mūsų nestigo, ūkininkų buvo mažiau. Kai Edgaras su kitais studentais juokėsi iš to, ką manė esant pernelyg paprasta, buvo aišku, kaip vienapusiškai jie matė gyvenimą. Neišprusėlis jiems buvo tartum keiksmažodis, ir jie vertino žmones pagal tai, ar tie baigė trejetą mokyklos klasių, ar daugiau. Kartkartėmis iš vaikinų kalbos buvo aišku, kad jie yra prisiskaitę begales angliškų istorijų apie šnipus, kurios skatino vaizduotės galią, – esą, Stafanio saloje būsią parengti tokie šnipai, kad Raudonoji armija nebeturės kur dėtis. Pirmučiausias iš draugijos tą evangeliją skelbė Edgaras. Nors kai kurie vyrukai buvo linkę ieškoti nuotykių, bailių šioje draugėje vis dėlto nebuvo, ir tai kėlė šiokį tokį pasitikėjimą, atbaidė mano dvejones, kas apskritai laukia tokios draugės. Esminės tiesos buvo taip pat aiškios, visi mokėsi radisto amato, mes pratinomės prie Morzės, ir nors Edgaras atgrubnagiškai užtaisinėjo šautuvą, slaptų žinučių siuntimas puikiai tiko jo šilkiniams pirštams, jie gebėjo išbelsti kone šimtą raidžių per minutę, o mano pirštai geriau tiko žagrei laikyti. Tačiau dėl savo pasaulėžiūros svarbiausių principų ir proangliškos orientacijos laikėmės tos pačios nuomonės.
Aš turėjau savo planą: jau palikdamas salą kišenėje prie krūtinės vietoje Rozalijos nuotraukos laikiau popieriaus lapą su skylėmis įsegti bylon, nešiotis visus duomenis buvo pernelyg drąsu. Buvau nusipirkęs ir sąsiuvinį vaškuotais viršeliais dienoraščiui rašyti. Ketinau rinkti įrodymus apie naikinamąją bolševikų veiklą. Stojus taikai jų reikės. Tada perleisiu tuos popierius sumanesniems už mane plunksnagraužiams, tiems, kurie imsis rašyti mūsų laisvės kovų istoriją. Suvokimas, kokia svarbi yra ši užduotis, palaikė tvirtą nusistatymą, kai ėmiau save įtarinėti, kad laikiausi nuošaliai nuo didelių užmojų iš baimės ar todėl, kad pasirinkau būdą, padedantį išvengti rašliavos. Vis dėlto turėjau užduotį, kuria mano tėvas būtų didžiavęsis. Aš neketinau žymėti nieko, kas būtų kėlę grėsmę kitiems; nieko tokio, kas per daug atskleistų mūsų ryšininkus. Aš nenurodyčiau jų vardų, galbūt netgi neminėčiau vietų. Pasirūpinčiau fotoaparatą, bet ne mūsų brolių bendroms nuotraukoms. Visur žvilgsojo šnipų akys. Jų blizgesy buvo apstu aukso, mūsų, kitų, akyse – pilna žemių.
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1941-ieji
Grūdų sandėliai degė ir dangun kilo dūmų stulpai. Keliai buvo sausakimši skubančių autobusų ir lengvųjų automobilių, ratai žviegė, trokšdami išlikti, visai kaip žmonės, sprogimas! Priešlėktuvinio pabūklo salvė. Stiklo šukių it liūties papliūpos. Judita sėdėjo išsižiojusi motinos virtuvės kertėje; motina pabėgo į kaimą pas savo seserį Liją ir paliko Juditą vieną laukti bombos, bombos, padarysiančios viskam galą. Jau kurį laiką keliuose iš Talino į Narvą susidarydavo evakuojamų sunkvežimių spūstys ir, pasak gandų, buvo įsteigti evakuacijos komisariatai: komisariatai galvijams evakuoti, grūdams ir lęšiams evakuoti, bet kokiai materijai evakuoti – bolševikai ketino išgabenti viską – visa, kas tik įmanoma, netgi duonos kriaukšles, vokiečiams nei estams nepalikti nieko. Armija naudojo vyrus laukams tuštinti. Viskas Narvos kryptim, uostų kryptim. Sprogimas.
2