Judita užsispaudė delnais ausis, stipriai užsispaudė. Ji jau susitaikė su mintimi, kad miestas bus nusiaubtas iki vokiečiams ateinant, ji tenorėjo, kad jos valanda būtų išmušusi kasdieniškesnėmis aplinkybėmis: kad paskutiniai garsai, kuriuos girdės, būtų šaukšto taukšėjimas lėkštėje, dzingsėjimas plaukų smeigtukų prisipildančioje dėžutėje, statomo ant stalo pieno indo duslus kaukštelėjimas. Paukščiai! Jų giesmės! Tačiau Liuftvafė ir zenitinės patrankos prarijo paukščius, paukščių ji daugiau niekada nebegirdės. Nei šunų. Nei kačių miaukimo, varnų krankimo, viršutinio buto bildesio, apatinio aukšto vaikų, pasiuntinių trepsenimo, vaikiško vežimėlio girgždesio, nei kibiro barkštelėjimo, kai kaimynė atsitrenkia galva į lauko durų staktą po Juditos langu. Judita irgi mėgino nešioti dubenį ant galvos, tiesa, kambaryje ir slapčiom pozuodama priešais veidrodį, stebėdamasi, kodėl modeliuotojai neišrado skrybėlės, kurią būtų galima dėvėti užmovus ant nedidelio dubens ar kibiro. Pasisekimas garantuotas. Moterys juk yra tokios vaikiškos, tokios juokingos, apsisaugančios kibiro pavidalo kvailyste. Skardos barškėjimas vis dėlto liko praeityje, toje praeityje, kur liko ir kasdienybė. Tiesa, ji buvo kupina netekčių ir joje vyravo bolševikai, bet vis tiek tai buvo kasdienybė su savo įprastais garsais. Pavasarį brolis nusiuntė Juditą gyventi pas motiną Baltojo Laivo gatvėn, dėl visa ko, ir dienos bėgo savo vaga, nors brolis su žmona buvo išvežti birželį ir Judita paskiau nieko negirdėjo apie Johaną ir brolienę, o Johano name apsigyveno svetimi, svarbūs veikėjai iš komisariato. Juditos vyras jau anksčiau buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją. Po motinos butu gyvenanti Eliza savo ruožtu buvo apkaltinta kontrrevoliucine veikla – įtarė, kad Eliza žinojo apie nuomojusios iš jos kambarį Karinos ketinimą išvykti iš šalies. Judita taip pat buvo apklausta dėl Karinos. O vėliau dienos tekėjo sau, sudarydamos kasdienį gyvenimą, kuris, šiaip ar taip, buvo geresnis už siaubimo dienas. Kaime, pas tetą Leonidą, Rozalija toliau melžė karves, nepaisydama to, kad jos sužadėtinio šeima patyrė terorą, Simsonų vienkiemis buvo nacionalizuotas, Rolando tėvas suimtas, o jo motina persikraustė į Armių sodybą po Rozalijos sparnu. Už tai Judita buvo dėkinga Rozalijai. Ji nebūtų ištvėrusi savo anytos draugės, netgi sunkmečiu, ji nepasižymėjo Rozalijos kantrybe. Jeigu Juditos vyras apie tai sužinotų, vėl rastų naują dingstį priekaištauti, jo mamulė iš numylėto sūnaus žmonos nenusipelnė tokio abejingumo. Gal ir teisybė, tačiau Rozalija kur kas geriau už Juditą rūpinosi anyta ir, anytos džiaugsmui, ilgainiui pripildys trobą mažųjų. To Judita jau nebepamatys.
Ji ėmė galvoti, kokį vaizdą ir kokius balsus iš praeities kasdienos norėtų nusiskinti mintimis prieš galą. Galbūt vieną vaikystės dieną, Rozaliją ir iš virtuvės sklindančius kasdienius balsus, akimirką, kuri skamba taip pat, kaip jų taikiais rytmečiais, kai galėjai būti tikra, kad diena bus lygiai tokia kaip praėjusi, tokią dieną, kai Liuterio gamyklos fanerinė kėdė palei mamos langą braižė grindis ir raižymo garsas erzino Juditą, tokią dieną, kai Judita negalvojo apie ką nors svarbesnio, tokią, kai ją pykdė smulkmenos. O gal prieš mirtį ji norėjo vaizduotėje išvysti dieną iš tų laikų, kai ji tebuvo netekėjusi mergaitė, laikų, kai niekas nejaudino labiau už suknelę dėžėje, supakuotą į šilko popierių, suknelę dėl būsimo jaunikio; nieku gyvu nebūtų galvojusi apie savo vyrą. Ji įsikando į lūpą – netgi priverstinai negalėjo išguiti vyro iš savo minčių. Jeigu ką tik kambarį nušvietęs sprogimas būtų kliudęs namą, jos paskutinė mintis būtų likusi apie santuoką. Nauja papliūpa privertė trūkčioti raumenis, tačiau sprogimai nekėlė jokio jausmo ir ji nebesigūžė.
Mintis apie žūtį kartu su miestu šovė jai į galvą dieną prieš motinai išvykstant ir liko tūnoti, tarytum niekados nebūtų norėjusi nieko daugiau. Talinas jai vis dėlto patiko, o anyta – ne, ir anyta dabar buvo Armių vienkiemyje. Mama norėjo išginti tenai ir Juditą, beveik visa šeima dabar gyveno po tetos Leonidos sparnu, juk tokiomis akimirkomis saugu būti su artimaisiais.
– Ačiū Dievui, kad tavo tėvas to nemato. Padalykime papildomas burnas taip: viena mano sesuo pasiims mane, o kita – tave. Tik kuriam laikui. Judita, ir pasistenk kaip nors sutarti su savo anyta.
Judita nudavė sutinkanti, kad tik motina išvyktų. Pas tetą Leonidą ji nevažiuos. Judita nepalaikė mamos lūkesčių dėl pergalės, bet mintyse ji buvo dėkinga, kad plaučių uždegimas pakirto tėvą dar tuomet, kai šalyje viskas buvo gerai, tėtis nebūtų pakėlęs bolševikų tvarkos ir Johano dingimo. Sovietų Sąjungos žmonių ištekliai buvo begaliniai, kodėl padėtis turėtų pasikeisti kaip tik dabar? Kodėl ji nepasikeitė prieš birželio tremtį, prieš suimant brolį? Kovų dundesys sunkiais ir purvinais patrankų ratais rieda tolyn ir nužudys juos visus, štai ir viskas. Judita užsimerkė, kambaryje buvo šviesu: padange sklandantys šviesos pluoštai panėšėjo į Joninių fejerverką prie Piritos paplūdimio paviljono, tuomet jau ištisi metai ji buvo tituluojama ponia. Tada Juditos klausa buvo be priekaišto ir rūpesčiai visai kiti, ji vangiai ilgėjosi vyro, arba tikriau – įvaizdžio, kurį tas jai paliko. Ir Joninių vakaro Piritoje ji tikrai troško, labai troško. Ji įsisvajojo į vasaros naktį Piritoje, sutelkdama dėmesį į degančias deguto statines, mišką, kuris ošė, tarsi jame būtų kukavusi gegutė. Liežuvio galiuku ji lyžtelėjo kiek suskeldėjusį, kiek išsklidusį lūpdažį, bet jai buvo nesvarbu, nes tai reiškė, kad jos lūpas bučiavo, o muzikantai stengėsi iš peties, daina pasakojo apie praeinantį jaunystės sapną, kaip briedis geria prie šaltinio, jis rūpesčių jokių neturi, ir naktis buvo kupina čiauškesio apie paparčio žiedą, o čiauškėjimus lydėjo juoko protrūkiai, ir netekėjusios Juditos draugės kvatojo, valiūkiškai purtydamos savo šukuosenas, joms viskas buvo priešaky ir Joninių nakties burtai galėjo išpildyti visus troškimus. Judita jautė, kaip ponios padėtis rantė jai skruostų odą, jos kūno lieknumą ir alsavimo lengvumą. Kadangi tai nežadino jokio susižavėjimo, prieš drauges ji vaidino patyrusią moterį, truputį protingesnę, truputį geresnę, ir, kaip dera patyrusiai moteriškei, iškalbingai laikėsi savo vyro rankos ir kartu stengėsi užgniaužti karčią pavydo sėklą – juk draugės dar nebuvo nieko išsirinkusios ir niekas jų nenuvedė prie altoriaus. Bet čia Juditos vyras nusitempė ją šokti, kartodamas dainos žodžius, kad jo žmonelė maža kaip laikrodėlis, ir tasai švelnumas jo balse nušokdino juos toliau nuo kitų, orkestras jau grojo kitą melodiją, nerūpestingi briedžiai buvo pamiršti, ir Judita prisimins, kodėl ji ištekėjo už savo vyro.
Šią naktį. Šįkart jai pavyks. Judita išsigandusi atsimerkė, ji vėl galvojo apie savo vyrą. Išvydo brėkštant saulę nuo Suomijos įlankos. Tačiau tai ne saulėlydis, o bėgančio jūra Raudonojo Talino žara, flotilės klykavo kaip išbaidyti paukščiai. Traukimosi garsai. Judita nusvirduliavo per kambarį ir, perėjusi grindis, atsirėmė į sieną. Ji negalėjo patikėti, kad bolševikai bėga. Susmukusi miegamojo kampe, ji perprato, kad Liuftvafės mašinas domino vien sprunkantys laivai, ne Talinas, tačiau tai nesukėlė jokio jausmo. Linkstančios kojos puikiai atminė, ką reiškia lėktuvo ūžesys: reikėjo bėgti į krūmus, kur nors slėptis, kaip ir tada, kai buvo kaime, padėjo Rozalijai ir tetai varyti naminę, ir, danguje netikėtai pasirodžius priešui, teta apvertė bidoną, jos puolė po medžiais, dūsuodamos įsispoksojo į žemai praskrendantį lėktuvą, kurio pilvas, laimei, buvo tuščias.