NUOTYKINIAI
UŽSIENIO
RAŠYTOJŲ
KŪRINIAI
VILNIUS 1981
84.4Z4 Nu 24
70803—293 N M 852(10)—81 286 81
4703000000
© Vertimas i lietuvių kalbą, leidykla „Vaga", 1981
ANDŽEJUS ZBYCHAS
KAPITONAS KLIOSAS
ROMANAS II dalis
IS lenkų kalbos vertė JONAS CEKYS
Andrzej Zbych STAWKA VVIĘKSZA N12 ZYCIE „Iskry", Warszawa, 1977
GELEŽINIS KRYŽIUS
» ■ ■ -- —
Kiškis suglaudė ausis ir puolė link tankynės, bet nubėgti nebespėjo. Vienas šratukas jį kliudė šuolio metu. Pasistiepęs ant užpakalinių kojų, ėmė suktis vietoje, o paskui susmuko.
Pulkininkas Herbertas Reineris užsimetė šautuvą ant peties ir įsistatė į akį monoklį.
— Šeštas,— pasakė, neslėpdamas pasitenkinimo. Ir žengė link nušauto kiškio. Rankos mostelėjimu jį sulaikė grafas Edvinas Vonsovskis.
— Pone pulkininke, paims kaimiečiai.
Iš tankynės išlindo štandartenfiureris Dibelijus ir iš tolo jiems pamojo ranka.
— Kaip visada, mano Herbertai, taikli akis, tvirta ranka.
Kone iki žemės kailiniais jis buvo panašus į lokį. Dibelijus
dramblojo linguodamas, lyg pasveikinimui iškėlęs ranką, bijodamas netekti pusiausvyros iki kelių siekiančiame sniege.
„Lyg šokantis lokys",— pagalvojo Vonsovskis.
— Ponas pulkininke,— pasakė garsiai Vonsovskis,— jūs šiandieninės medžioklės karalius. Bet turbūt gerokai sušalome.
— Jūs esate šeimininkas, mielasis pusbroli. Jūs nepalaikysite blogu, jeigu taip į jus kreipiuosi? Ar tau jau sakiau, Maksai,— kreipėsi Reineris į Dibelijų, kuris, išbridęs iš pusnyno, purtė sniegą nuo savo aukštų batų,— ar tau jau sakiau, Maksai, kad mes su ponu Vonsovskiu esame giminės?
— Ponas pulkininkas man darote didelę garbę.
— Sakei, daugelį kartų sakei,— prunkštelėjo Dibelijus.— Jau vėloka,— kreipėsi į Vonsovskį.
— Ponas grafas kaip tik ir siūlo baigti medžioklę. Jau man kvepia jūsų garsusis bigosas.
Vonsovskis mostelėjo ranka grupei valstiečių, stovinčių palei roges. Suskambo medžioklės ragas. Iš miško išėjo pasivėlinę medžiotojai.
— Prašome, ponai, į roges,— pakvietė Vonsovskis.— Aš josiu raitas, turiu žiūrėti, kad neprisviltų bigosas.
Jis lengvai užšoko ant žirgo. Nors turėjo penkiasdešimt metų, jo judesiai buvo stangrūs, lyg keliolikos tarptautinių jojimo rungtynių nugalėtojo. Mostelėjęs jiems ranka, pentinais paspaudė bėrio šonus. Patraukė tiesiai per mišką. Norėjo būti anksčiau namuose ne tiek dėl bigoso, kiek dėl netikėtų svečių. Kai prie medžiotojų vilos, nušokęs nuo arklio, lengvai pliaukštelėjo ranka sušilusį bėrį, nukreipdamas jį link žirgyno, rogių su vokiečių karininkais dar nesimatė, netgi nesigirdėjo skardaus iš toli aidinčio prie pakinktų parištų skambaliukų garso.
Didžiulėje salėje, kuri buvo iškalta juodo ąžuolo lentomis ir papuošta vilos šeimininko medžiokliniais trofėjais, jau sėdėjo žmogus, su kuriuo grafui Vonsovskiui reikėjo susitikti. Liokajus Francišekas Zrebka — tokia pavarde ir eidamas tokias pareigas jau dveji metai veikė majoras Rucinskis, prieš karą buvęs atsakingas generalinio štabo antrojo skyriaus „Vakarų" poskyrio darbuotojas, ilgametis šio poskyrio rotmistro Vonsovs-kio viršininkas — dabar kaip tik degė vermachto oberleitenantui cigaretę.
— Neblogai jums, grafe, sekasi,— pamatęs Vonsovskį, pasakė Kliosas.
— Jūs taip manote apie mane?— paklausė Vonsovskis, spausdamas Kliosui ranką.— Jūs turite paskubėti, po valandėlės jie bus čia.
— Neturiu skubėti,— atsakė Kliosas.— Aš čia tarnybos reikalais. Reikia pasiimti vieną jūsų svečią.— Ištraukęs iš portfelio mažą ryšuliuką, padavė jį Vonsovskiui.— Čia pinigai, tiek, kiek prašėte. Sį kartą teta Zuzana buvo dosni.
— Turiu šį tą jums,— pasakė Vonsovskis,— tai labai nudžiugins tetą Zuzaną. Galite pasiimti. Porą šeimos fotografijų iš... vilko žiemovietės.— Vonsovskis tikėjosi efekto. Nenusivylė, Kliosas švilptelėjo.
— Jūs turite vilkduobę? Mūsų mielojo vado buveinę?
— Tučtuojau..pradėjo Vonsovskis, bet tuo metu išgirdo skambalus, o netrukus ir arklių prunkštimą, garsius gerklinius šūksnius, kojų trepenimą.— Gaila,— atsiduso Vonsovskis.— Poryt sutartoje vietoje.
— Prašom tai gerai paslėpti, bėdos visur tyko.
— Būkite ramus, šiuose namuose teieškoma degtinės, o jos nepritrūks.
Francišekas puolė padėti svečiams išsiropšti iš kailinių, užvilktų ant kariškų milinių. Kliosas žvilgsniu susirado Reinerį, kariškai stuktelėjo kulnimis. Reineris netgi nesistengė slėpti, kad oberleitenanto Klioso atvežtasis įsakymas nekelia jam entuziazmo.
—‘ Gaila,— burbtelėjo Reineris, o paskiau, perrėkdamas daugiabalsį šurmulį, pasakė:—Man nemalonu, mano ponai, o ypač man nemalonu prieš jus, brangus šeimininke ir pusbroli,— žvilgsniu jis ieškojo Vonsovskio,— bet aukštesnės jėgos...
— Generolas?—tyliai paklausė Dibelijus.— Negali tinkamai išauklėti šio seno mulkio. O prieš akis buvo visiškai neblogas nugėrimas.
— Labai prašom, mano ponai,— kalbėjo toliau Reineris,— nesivaržykite, bet patys žinote, kad viršininkai mūsų labiausiai pasigenda tada, kai mums tai mažiausiai patinka. Darbas yra darbas.
— Gaila,— tarė Vonsovskis, tiesdamas į Reinerį rankas, tarytum norėdamas jį apkabinti ir priglausti.— Žinau, ką reiškia įsakymas, nes ir man teko tarnauti jo karališkosios didenybės Pranciškaus Juozapo armijoje, beje, viename pulke su jūsų viršininku generolu Virlingeriu. Pasitaikius progai, prašom jį pasveikinti, tikiuosi, kad mane dar prisimena.
— Labai maloniai jus prisimena,— atsiliepė Reineris.— Eikime, Kliosai, net nepauostę garsaus pono grafo bigoso.
— Galbūt prieš kelionę?—šeimininkas plačiai atvėrė duris į valgomąjį. Išvydus stalą, lūžtantį nuo gausybės patiekalų, porai karininkų, nepratusių matyti tokio vaizdo ketvirtaisiais karo metais, sublizgo akys.
— Deja, brangusis Vonsovski,— Reineris papurtė galvą.
— Na, ką gi, pone pulkininke, iki sekančios medžioklės. Sezonas tik prasidėjo.
— Kur ten! — prunkštelėjo Dibelijus.— Šioje šalyje nelabai turime laiko medžioti zuikius, medžiojame žmones,— ir ėmė kvatotis iš savo sąmojo.— Atsiprašau,— pridūrė,— pusžmogius. Tad išgersime už tavo sveikatą, Reineri.
Jau eidamas link durų, Kliosas pastebėjo, kad Vonsovskis, paėmęs Dibelijų už parankės, veda jį į valgomąjį. Šio draugiško gesto visos apygardos SD ir policijos šefui, žmogui, kurio pavardė sukeldavo siaubą kiekvienam šio krašto gyventojui, Kliosas nepamiršo per visą kelionę į Varšuvą. Aptingęs nuo mersedeso viduje pasklidusios šilimos, jausdamas ant užpakalinės sėdynės tyliai snaudžiantį Reinerį, klausydamas ramaus variklio dūzgimo, jis negalėjo atsikratyti vaizdo, kai buvęs antrojo skyriaus darbuotojas, o dabar tos pačios, kaip ir jis, Kliosas, grupės, kuri vadinosi „Vanda", narys ėjo meiliai apsikabinęs garsųjį Maksą Dibelijų, kurį netgi esesininkai vadino „kruvinuoju Maksu". Šis vaizdas tiesiog stovėjo jo akyse. Neblogas aktorius, galvojo vos įveikdamas jį apėmusį mieguistumą. Įdomu, ar jis iš tiesų grafas.
Kliosas negalėjo žinoti, kad žmogus, kurį mintyse pavadino neblogu aktoriumi, netrukus turės suvaidinti didžiausią savo gyvenime vaidmenį. Taip pat nežinojo, kad būtent jam, Klio-sui, teks sunki šio spektaklio režisieriaus pareiga.
2
Šaltis smarkiai spustelėjo, sniegas, užklojęs pulkininko Rei-nerio mašinos provėžas, garsiai girgždėjo po dviejų geležinkelio apsaugos kareivių batais. Jie saugojo nedidelę stotelę ir maždaug dešimties kilometrų geležinkelio ruožą, esantį netoliese nuo Vonsovskio medžioklės vilos. Jie keikė savo viršininką, rauplėtą jefreitorių, kuris per tokį šaltį juos išsiuntė apžiūrėti geležinkelį. Bet jie ne idiotai ir ne naujokai, aklai vykdantieji įsakymus. Abiems gerokai virš keturiasdešimt, abudu kilę iš gretimų Švarcvaldo kaimų, vienas kitu pasitiki ir žino, kad neišduos. Taip pat žino, kad vaikščiojimas išilgai geležinkelio nieko gero neduos, daugiausia ką jie gali užsidirbti, tai kulką iš krūmuose besislapstančio partizano. Jie daug labiau nori sugrįžti į Tiuringiją pas savo moteris, negu rizikuoti naktį susitikti su ginkluotais žmonėmis. Nuėję tiek, kad nuo šlaito negalėtų jų pamatyti rauplėtasis Peteris, jie nesi-tarę pasuko nuo pylimo. Kaimas buvo už kilometro, o jie abudu žinojo, kad naktinė iškyla žymiai mažiau pavojinga, negu beprasmiškas vaikščiojimas geležinkeliu, kurio dviese vis vien neapsaugosi, o nuėjus į kaimą, nauda bus apčiuopiama. Šautuvų buožėmis trankomų durų vidurnaktį pažadinti žmonės nesvarsto, ar geležinkelio apsaugos kareiviai turi teisę rekvizuoti maistą ir naminę. Pagaliau ką čia kalbėti apie teisę, kai yra du šautuvai, mokama šaudyti ir nereikia atsiskaityti už išeikvotus šovinius. Abudu buvo sodiečiai ir be vargo surasdavo kaimo žmonių slaptavietes, visuomet aptikdami arba keletą kiaušinių, arba žąsį, arba storą paltį lašinių. Saukdami „boba, duok lašinių, seimeli", keršijo už tai, kad, užuot drybsoję po šiltomis duknomis šalia žmonų, priversti bastytis naktimis po šaltą ir nedraugingą kraštą, bijoti išdaigų rauplėtojo jefreito-riaus, galinčio bet kuriuo momentu parašyti raportą, pagal kurį kaipmat atsidursi rytų fronte, kur žmonės irgi nedraugiški, o šalčiai dar įkyresni.