— Tikiuosi, grafe, kad pusryčiai buvo skanūs?—paklausė Kliosas.
— Taip. Po sočių pusryčių ir cigaro geriau galva veikia,— atsakė Vonsovskis.
— Gal ką nors įdomaus sugalvojote?—pastūmė jam odinę dėžutę su cigarais. Vonsovskis, paėmęs vieną, nukando galiuką ir laukė Klioso paduodamo degtuko. Užsitraukė kvapnų dūmą.
— Pabandysiu, leitenante, patenkinti jūsų smalsumą.
— Niekad neabejojau jūsų išmintimi,— naudodamasis Liozės nebuvimu, nusprendė kuo greičiau eiti prie esmės. Tačiau turėdamas galvoje, kad jeigu ne Liozė, tai kas nors kitas jį nuolat stebi, jis negalėjo keisti pokalbio būdo.— Jau vakar jums sakiau, kad peržiūrėjau jūsų puikaus Čipendeilio stiliaus rašomojo stalo stalčius. Tarp daugelio mane dominančių dokumentų, apie kuriuos tikriausiai dar ne kartą pakalbėsime, suradau galybę vizitinių kortelių.— Kliosas išsitraukė iš kišenės pluoštą kortelių ir lyg nenoromis pažėrė jas ant stalo tokiu būdu, kad Vonsovskis galėtų perskaityti pavardes.
— Taip,— abejingai pasakė Vonsovskis,— lankydavosi pas mane žmonės puikiomis pavardėmis.— Jo žvilgsnis klaidžiojo po korteles, kuriomis žaidė Kliosas.
— Šiose vizitinėse kortelėse tik kai kurios pavardės, betgi pas jus būdavo žymiai daugiau asmenų.
— Kai jūs būsite mano amžiaus, irgi pažinsite daugelį žmonių.
— Ypatingai daug pažįstamų jūs turėjote tarp vokiečių karininkų,— pridūrė,— tarp aukštų karininkų, ir ne tiktai vermachto, bet taip pat SS ir policijos karininkų. Jie gi ne visi buvo jūsų seni pažįstami.— Kliosas pastebėjo, kad, išgirdęs „aukštų karininkų", Vonsovskis tarytum norėjo kažką patikslinti, bet, supratęs Klioso žvilgsnį, tik šyptelėjo.
— Su daugeliu susipažinau vėliau, karo metu, o su kai kuriais netgi susibičiuliavau.
— Ir todėl jie jus laikė geru tarpininku prieš mūsų fiurerį ruošiamam sąmoksle? '
— Turbūt todėl,— plačiai nusišypsojo Vonsovskis.
Kaip tiktai tada tarpdury pasirodė uždusęs Liozė.
— Na ir kaip, Hansai? Kaip tavo nepaprastieji metodai? Pasikalbėjai su ponu grafu apie mediciną?
— Nebuvo reikalo, mielasis Adolfai. Grafas Vonsovskis kaip tik dabar pasiryžo viską pasakyti.
— Taip, pone haupšturmfiureri,— patvirtino Vonsovskis.— Ką žinau, viską pasakysiu. Tačiau prieš tai paprašyčiau kavos.
— Stenografininke! —šūktelėjo Liozė, atverdamas duris į gretimą kambarį.— Tučtuojau duokite man stenografininką! Steno-grafininką ir puoduką kavos I
— Ąsotėlį kavos,— pataisė Kliosas.— Bijausi, mielas Adolfai, kad ponas Vonsovskis turės mums daug ką pasakyti.
Kliosas, priimdamas majoro Rucinskio planą, pats padėdamas kurti scenarijų, pagaliau, kai pamatė, jog Vonsovskis suprato šį sumanymą, pakišo jam sąrašą asmenų, vertų „apdoroti", nesitikėjo, kad jo paleista pragaro mašina įgaus tokį žaibišką tempą.
Ko jis siekė, pradėjęs šį žaidimą? Pirmiausia pratęsti tardymą, įpinti didžiosios Vokietijos interesų požiūriu nekaltus žmones, o tai supainios bylą, turės įsikišti daugybė aukštesnių instancijų, gaunamų ir siunčiamų raštų krūvose, prieštaraujančiose instrukcijose, slaptuose reikalavimuose bus paskandinta esmė. Negalėdamas nieko nuveikti Vonsovskio išgelbėjimui, bent jau norėjo keletui mėnesių užvilkinti neišvengiamą sprendimą, o iki tol parūpinti padorų išlaikymą, ir, blogiausiu atveju,— nors šios minties sąmoningai nesuformulavo,— užtikrinti jam lengvą mirtį: kam nors iš viršūnių gali neišlaikyti nervai ir jis įsakys užraukti šią bylą, tyliai likviduojant pernelyg šnekų kalinį. Galėjo tikėtis šia gana rizikinga akcija laimėti kai kurių šalutinių naudingų dalykų — keleto karininkų atsistatydinimo, netikrumo ir savitarpio įtarumo atmosferos sudarymo — tai svarbūs moraliniai faktoriai karo išvargintiems ir pirmuosius neišvengiamo žlugimo simptomus pajutusiems aukštiesiems saugumo funkcionieriams ir vermachto karininkams.
Todėl su Rucinskiu jie kruopščiai ruošė sąrašą, kurį su vizitinių kortelių triuku Kliosas pateikė Vonsovskiui. Iš tiesų jie beveik visi buvo lankęsi pas Vonsovskį, bet Kliosas sąmoningai parinko tokius, kurių veikla laidavo jiems vietą busimųjų karinių nusikaltėlių sąraše.
Susiejęs viską, ką pats žinojo, su įvairių laikotarpių pasipriešinimo judėjimo medžiaga, kurią jam pateikė Rucinskis, o taip pat duomenimis, gautais per radiją iš centro, pakišo Vonsovskiui šešių labiausiai užkietėjusių hitlerininkų sąrašą.
Štai pulkininkas fon Veiseckeris, kuris trisdešimt devintų pirmosiomis rugsėjo dienomis pasirašė įsakymą sušaudyti Ka-tovicuose tris šimtus skautų, štai majoras Štukhartas, pagarsėjęs žiaurumais Belgijoje ir Olandijoje, generolas Virlingeris, apie kurį centro pranešime trumpai pasakyta: Bosnijos budelis, o štai Hansas Lipkė, SD oberšturmbanfiureris, Balstogės žydų sunaikinimo organizatorius, panašiai kaip ir du paskutinieji, SD šturmbanfiureriai Gruberis ir Keleris, savo žiaurumais Ukrainoje pagarsėjusių dalinių vadai...
Vonsovskis pateisino Klioso viltis. Jau pirmojo tardymo metu, mažais gurkšneliais sriubčiodamas kavą, kalbėjo:
— Su ponu pulkininku fon Veiseckeriu susipažinau aukštiesiems karininkams skirtoje Graco sanatorijoje. Tai buvo keturiasdešimt pirmųjų metų vasario, ne, atsiprašau, kovo pradžioje. Labai greit susidraugavome ir kažkurią dieną, maždaug po savaitės pažinties, ponas pulkininkas pakvietė mane j. savo kambarį. Ten jau buvo keletas karininkų. Kalbėjomės, kaip būtų geriausia užbaigti karą. Ponas pulkininkas buvo tos nuomonės, kad Hitlerio nušalinimas sudarytų galimybę susitarti su anglosaksais. Prisimenu jo formulavimą — jis pasakė: „Pašalinus tą kvailį jefreitorių, anglai panorės su mumis kalbėti." Tada mane klausė, ar aš negalėčiau tarpininkauti, užmezgant ryšius su Britanijos vyriausybe. Planavome, kad šiuo tikslu nuvyksiu į Budapeštą, kur, pasinaudojęs savo pažįstamų Vengrijos aristokratų pagalba, pabandysiu zonduoti Čerčilio nuomonę. ..
Kliosas, pasilenkęs prie rašomojo stalo, išdėliojo krūvas mašinraščio puslapių, prirašytų Vonsovskio parodymų (kiekvieno lapo pabaigoje buvo įmantrus, nors gerai įskaitomas, parašas: „grafas Edvinas Vonsovskis"), patrynė kaktą, tarytum jam būtų sunku suvokti tuos dalykus. Vos prieš dešimtį dienų ste-nografistas skubiai užrašinėjo parodymus apie pulkininką Vei-seckerį, o po trijų dienų atsitiktinai įėjęs į tardymo kambarį, kur šeimininkavo Liozė, Kliosas išvydo bedantį, sumaitotu veidu žmogų, kuris, esesininkams liejant kibirą vandens jam ant galvos, abejingai mirkčiojo.
Tada jam Liozė pasakė:
— Veiseckeris pradeda čiulbėti.
Taip, šis sumaitotas žmogus kaip tiktai ir buvo elegantiškasis Veiseckeris, kurį Kliosas iš matymo pažinojo. .
Pervertęs keliolika puslapių, Kliosas surado pulkininko parodymus. Jis didžiavosi esąs tarp karininkų vyriausias hitlerininkas, dalyvavęs Miuncheno maište. O dabar iš tiesų „čiulbėjo". Ne tiktai prisipažino kaltu, bet ir kitus kaltino.
Valandėlę Kliosui lyg ir pagailo šio sudarkyto mėsos gabalo, kuriuo dabar virto dar taip neseniai buvęs išsipustęs pulkininkas, bet prisiminė tris šimtus keturiolikmečių penkiolikmečių skautų iš Katovicų, masinius karo lauko teismo, kuriam vadovavo Veiseckeris, nuosprendžius. Nuteistųjų buvo daug, bet sprendimas visuomet vienas: mirtis pakariant.
Nors Kliosas, atrodo, daug buvo matęs ir pakankamai išmokęs, dabar krūptelėjo. Visi įtrauktieji į „kruvinojo Makso", Dibelijaus, mašiną: Štukhartas, Lipkė, Keleris, viską prisipažino. Išdavinėjo „bendrininkus", storėjo tardymo bylos nuo naujų pavardžių. Rytoj arba poryt juos irgi apdoros Liozės tipo specialistai. Tik Gruberiui pavyko — arešto išvakarėse žuvo nuo pogrindininko šūvio. Nuostabiausia tai, kad netgi ši, jų darbo požiūriu atsitiktinė, mirtis suvaidino savo vaidmenį. Būtent Dibelijus pamanė, kad plataus sąmokslo dalyviai, norėdami užkirsti kelią areštui, nusprendė jį likviduoti. Norint patvirtinti šią hipotezę, skubiai buvo ieškoma žudikų, tačiau, laimei, tarp daugelio atsitiktinai sulaikytų nebuvo rasta nei vieno, kurį galima būtų apkaltinti nužudžius Gruberį.