Dirbo karštligiškai. Dabar jau tiktai Kliosas tardė Vonsovs-kį, tiesa, niekad vienu du, visuomet dalyvaudavo stenogra-fistas, bet vis dėlto jam pavykdavo sugestionuoti grafą viena ar kita linkme. Tuo tarpu Liozė „sunkė tiesą" iš tų, kurie buvo areštuoti ryšium su Vonsovskio parodymais, ir iš jų išduotų „bendrininkų".
Kai antrą ar trečią tardymo dieną buvo paminėta generolo Virlingerio pavardė, Kliosas išsigando, kad persistengė. Tiesa, Liozė (dar tada Vonsovskį tardė abudu) pradėjo garsiai krenkš-ti, bet Kliosas, netyčia pasižiūrėjęs į seržanto-stenografisto akis, aiškiai pamatė jose išgąstį, nors iki tol vaikinas preciziškai ir automato tikslumu viską fiksavo, į nieką nereaguodamas. Jis iš eilės nulaužė tris smailiai nudrožtus pieštukus ir paprašė pertraukėlės, toliau pasiruošti darbui. Kas nėra girdėjęs apie generolą Virlingerį, apie kurį hitleriniai laikraščiai rašydavo prie pavardės pridėdami „Balkanų kampanijos didvyris", kuriam pats fiureris prisegė prie kryžiaus su deimantu ąžuolo lapus. Kliosas tada išsigando, kad taip meistriškai sukurtas šios operacijos scenarijus gali subyrėti, nes galėjo kas nors viršūnėse suprasti, jog neįtikėtina, kad šis senas prūsiškasis generolas, militaristų ainis galėtų dalyvauti sąmoksle prieš vyriausiąjį vadą, iš kurio yra patyręs vien tiktai malones. Kliosas, raportuodamas Dibelijui, bandė suabejoti Vonsovskio parodymais, o tuo pačiu statė į pavojų visą savo planą, kadangi jis negalėjo įveikti jį apėmusios abejonės, išgirdo, kad dėl šito tegu jis nesirūpina.
— Kuo arčiau fiurerio, tuo daugiau jo priešų,— metė sentenciją Dibelijus.
Po keturių dienų visi Vokietijos laikraščiai, ir netgi parsi-davėliškas „Nowy kurier Warszwski", pirmuose puslapiuose atspausdino juodu rėmu apvestą seno kaulėto senio su įspraustu monokliu nuotrauką. Generolas Virlingeris, kaip su didžiu liūdesiu buvo rašoma specialiame vyriausiosios būstinės pranešime, žuvo kažkur prie Smolensko nuo rusiškųjų banditų rankos. Mašina dirbo visu greičiu.
Užvertęs aplanką, Kliosas pasižiūrėjo į laikrodį. Liozė vėlavo, matyt, kažkas jį sutrukdė. Kliosui būtinai reikėjo, kad šios dienos Vonsovskio tardyme dalyvautų hauptšturmfiureris. Neseniai sužinojęs, kokį vaidmenį jo šefas atliko likviduojant graikų pasipriešinimo judėjimą, Kliosas nusprendė pasinaudoti pora dokumentų, rastų po amerikoniško fotelio geležiniu skydu Vonsovo viloje.
Durys atsidarė — pasirodė Liozė. Netrukus, tarytum specialiai Liozės laukęs, esesininkas įvedė Vonsovskį. Antrasis, didžiulis bernas įnešė kavinuką ir puodelį. Kliosas, klausydamasis Liozės paaiškinimų, parodė Vonsovskiui nuolatinę jo vietą — kambario kampe stovintį gilų fotelį. Tik ką jį buvo iškvietęs Dibelijus ir įsakė Vonsovskį pervežti į abvero kalėjimą.
— Taip?—nusistebėjo Kliosas.— Nieko apie tai nežinau.
— Atrodo, kad su Reineriu suderinta,— burbtelėjo. Jis irgi buvo netikėtai užkluptas, išgirdęs savo šefo sprendimą; jis nebuvo pratęs, kad Dibelijus savo noru paleistų ką nors iš nagų.— Pagaliau dabar tiktai tu vedi jo bylą, dabar jis bus tau po ranka.
Pasibeldė stenografistas ir, tučtuojau atsisėdęs už stalo, laukdamas tardymo, drožė pieštukus.
— Pirmą kartą matau, kad taip susirūpinta mano patogumais,— neslėpdamas niūrumo, pasakė Kliosas. Nevaidino. Šis jo viršininkų įsakymas jam iš tiesų nepatiko. „Negi jie nujaustų?"— pagalvojo. „Na, puiku,— ryžosi,— tuo geriau, eisime iki galo."—Tiek to,— balsu pasakė Kliosas.— Kaip tau einasi?— kreipėsi į Liozę.
— Lipkė kietas. Atsipeikėjęs atšaukė ankstesniuosius parodymus. Bet būk ramus...
— Ai ramūs,— Kliosas pažvelgė į Vonsovskį. Grafas sėdėjo savo fotelyje, laikydamas dantyse užgesusį cigarą ir žiūrėdamas per langą į pilko žiemos dangaus skiautę. „Negi galvoja bėgti?— nusigando’ Kliosas.— Pamiršo, kad ketvirtame aukšte?"
Tačiau Vonsovskis, tarytum atspėjęs Klioso mintis, nukreipė žvilgsnį nuo lango, įsipylė truputį kavos, paragavo.
— Praėjusį kartą buvo geresnė,— pasakė. Savo ramybe dar sykį sužadino Klioso nuostabą.
— Telefonu kalbėjai, kad nori kažką išsiaiškinti,— prabilo Liozė.— Pradėkime, esu velniškai pavargęs.
— Gerai —atsakė Kliosas ir, žvilgsniu davęs ženklą steno-grafistui, kreipėsi į Vonsovskį:—Mane, grafe, sudomino vienas prieštaravimas. '
— Mano parodymuose?— nustebo Vonsovskį.— Keista,— kažkokia reikšminga šypsena nušvietė jo veidą.— Viską gerai apgalvojau.
— Prieštaravimai tarp jūsų parodymų ir jūsų arešto dieną Vonsovo viloje padarytos kratos protokolo,— Kliosas nukreipė žvilgsnį į popierius.— Štai štandartenfiureris Maksas Dibelijus ir čia esantis hauptšturmfiureris Adolfas Liozė protokole tvirtina, kad jūsų vonios slėptuvėje surado dolerius ir taip pat ritinėlius filmų.
Esu patvirtinęs tai.
— Žinau,—atsakė Kliosas.— Eina kalba apie sumą. Kai jūs nusprendėte kalbėti, sakėte, kad ten buvo dešimt tūkstančių dolerių ir filmai.
— Taip,— atsakė grafas,—du juostelėmis perrišti pakeliai po penkis tūkstančius dolerių kiekvienas. Šimto dolerių banknotais.
— Netiesa,— įsikišo Liozė.— Abiejuose pakeliuose buvo penki tūkstančiai. Jūs, pone Vonsovski, apsirinkate.
— Aš negaliu apsirikti. Arešto dieną abudu pakelius man atvežė žmogus, kuriuo aš visiškai pasitikiu. Tai ne pirmą kartą iš jo gauta siunta. Todėl galėjau juo pasitikėti, bet dėl formalumo vieną pakelį perskaičiavau. Buvo penkiasdešimt šimto dolerių bonknotų.
— Negalėjau suklysti,— pasakė Liozė.— Kai, atvykęs į Varšuvą, tučtuojau suskaičiavau abudu pakelius, juose buvo iš viso penki tūkstančiai dolerių. Prieš tai,— truputį suabejojo,— prieš tai pinigai buvo mano aplanke, kurį visą laiką turėjau su savimi.
— Kol kas palikime šį reikalą,— pasakė Kliosas. Jis pastebėjo Liozės abejonę, grūdas pasėtas, dabar reikia palaukti, kol išleis daigus.— Čia, pone Vonsovski, turiu dar vieną neaiškumą. Prieš tris dienas jūs sakėte, kad žinią į Vienos įgulos štabą persiuntėte per vieną savo bičiulį. Kitą dieną jūs, patikslindamas pirmykštį parodymą, pasakėte, kad ten buvo siunčiami tikslūs nurodymai Vienos sąmokslininkų grupei tam atvejui, jei pavyktų pasikėsinimas prieš mūsų fiurerio gyvybę. Jūs praleidote vieną smulkmeną.
— Viską pasakiau.
— O vis tiktai ne viską. Jūs tylomis praleidote pasiuntinio pavardę. Kai dariau kratą jūsų kabinete, sėdėdamas puikiame besisukančiame fotelyje ir peržiūrinėdamas popierius, į mano rankas pakliuvo pora vokų su adresais. Gal jums reikia priminti?
— Tas žmogus,— iš lėto pradėjo Vonsovskis, žiūrėdamas Kliosui į akis, tarytum jose ieškotų atsakymo,— tas žmogus,— pakartojo,— nežinojo, ką vežė.— Vonsovskis aiškiai vilkino. Pašaliniam stebėtojui beveik nematomas, beveik mechaniškas oberleitenanto Klioso galvos krustelėjimas nulėmė Vonsovskio apsisprendimą. Iš tiesų tai buvo puikus lošėjas ir geras aktorius. Nusprendė kurį laiką su Kliosu parungtyniauti.
— Norėčiau,— pasakė Vonsovskis,— šią pavardę nutylėti.
— Kai pasakoma „a11,— burbtelėjo Liozė,— reikia pasakyti.. <