— Aš esu majoras Deleinis iš lauko žandarmerijos,— atsakė majoras ir, mostelėjęs ranka į savo bendrą, pridūrė:—O čia leitenantas Kuperis, iš miesto policijos.
Bredfordas sumišęs pažiūrėjo į juos.
— Malonu su jumis susipažinti, ponai.— Jis nutilo, paskui paklausė:—Sakote, jums reikia mano sūnaus?
— Kur jis?—paklausė Kuperis.
— Prie ežero, su motina. O kas atsitiko?
— Mes norėtumėm su juo pasišnekėti, misteri Bredfordai,— atsakė Deleinis.— Nesijaudinkit, nieko blogo neatsitiko.
Tuo metu takelyje pasirodė Fredas Bredfordas jaunesnysis. Jis ėjo nuo ežero namų link ir šaižiai švilpavo. Pamatęs nepažįstamus žmones, liovėsi švilpavęs ir sulėtino žingsnį, veidelyje šmėkštelėjo susirūpinimas.
— Štai ir jis,— pasakė Bredfordas. Pasisukęs į sūnų, šūk
telėjo:— Ei, Fredai, eikš čia. Kur mama?
— Kvailioja ten prie ežero,— atsakė berniukas su aiškia pa
nieka balse.
— Tu — Fredas Bredfordas jaunesnysis?—paklausė Deleinis.
— Taip, aš,— atsakė berniukas, nužvelgdamas vyrus.
— Ar tu parašei šitą?—vėl paklausė Deleinis, išsiimdamas iš kišenės voką ir ištraukdamas popieriaus lapelį, matyt, išplėštą iš užrašų knygutės.
Bredfordas atpažino išdriką sūnaus rašyseną.
— Taip, aš,— pakartojo berniukas.
Jis atsitūpė, nusiėmė savo apšiurusią šiaudinę skrybėlę ir pradėjo kimšti į ją žolę.
Bredfordas tiesiai paklausė:
— Mano sūnus jums parašė?
— Jis parašė į policijos valdybą,— paaiškino Deleinis.— Ir tvirtina, kad jam žinoma, kur yra dingęs šarvuotis.
Bredfordas apstulbęs įsispitrė j o į sūnų.
— Fredai, ką čia dabar sugalvojai? Juk žinai, kad nieko nežinai, kur jis yra!
Berniukas metė į tėvą paniekinamą žvilgsnį ir toliau sau grūdo žolę į skrybėlę. Paskui pasilenkė, įkišo į skrybėlę galvą, tada užsimaukšlino ir pataisė, kad gerai stovėtų.
— Tik šitaip galima užsidėti,— tarė jis, į nieką konkrečiai nesikreipdamas,— kitaip iškrenta žolė. Galvai vėsiau. Mano išradimas.
Deleinis ir Kuperis susižvelgė, paskui Deleinis švelniai paklausė:
— Kur yra šarvuotis, vaikeli?
Berniukas atsisėdo ir sukryžiavo kojas. Pasitaisė skrybėlę, dar labiau ją užsimaukšlino.
— Aš žinau, kur šarvuotis,— pareiškė jis iškilmingai.
— Labai gerai,— pasakė Deleinis, beveik nebetekdamas kantrybės.— Bet kur jis?
— O kaip bus su premija?— paklausė berniukas,' nenuleisdamas įdėmaus žvilgsnio nuo majoro veido.
— Klausyk, sūnau,— vėl įsiterpė Bredfordas, iš susijaudinimo visas apsipylęs prakaitu.— Tu juk žinai, kad apie tą šarvuotį nieko nežinai. Tik susilauksi nemalonumų, kad gaišini tiems ponams laiką.
— Aš gerai žinau, kur jis yra,— ramiai atsakė berniukas.— Bet nepasakysiu, kol negausiu premijos.
— Na na, vaikeli,— paragino Deleinis jau griežtesniu balsu.— Jeigu ką nors žinai, greičiau klok. Tavo tėvas teisybę sako: gali susilaukti rimtų nemalonumų, jeigu šitaip gaišinsi mūsų laiką.
— Šarvuotis paslėptas vienoje priekaboje,—pasakė berniukas.
— Klausyk, sūnau,— nesitvėrė savyje Bredfordas,— juk mes viską su tavim aptarėm. Tu žinai ne blogiau už mane...
— Palaukit, misteri Bredfordai,— nutraukė jį Deleinis.— Jei galima, aš pats pasišnekėsiu su vaiku.— Jis pasisuko į Fredą.— Kodėl tu taip manai, kad šarvuotis paslėptas priekaboje, sūneli?
— Aš jį mačiau,— atsakė tasai.— Jie sutvirtino dviem plieninėm sijom priekabos dugną, kad atlaikytų šarvuočio svorį.
— Jie? Kas tokie jie?
— Tie, kurie pagrobė šarvuotį. Kas gi daugiau?
Deleinis ir Kuperis pažiūrėjo vienas į kitą. Deleinis buvo kiek susijaudinęs.
— Tu iš tikrųjų matei šarvuotį?
Berniukas linktelėjo, paskui, suraukęs antakius, nusiėmė skrybėlę.
— Iš pradžių būna vėsu, kai užsidedi,— pasakė jis rimtai,— bet paskui žolė tartum sušyla.— Jis iškratė iš skrybėlės žolę.— Turbūt reikia visą laiką keisti žolę, jeigu nori, kad ji bent kiek vėsintų.
Jis vėl ėmė grūsti į skrybėlę žolę.
— Tai kur tu matei šarvuotį?—paklausė Deleinis iš susierzinimo net paplonėjusiu balsu.
Berniukas lyg niekur nieko toliau pešė saujomis žolę ir grūdo į skrybėlę.
— Ar girdi, ko aš tavęs klausiu?—riktelėjo Deleinis.
— Ką jūs pasakėt?—paklausė Fredas ir, nustojęs pešti žolę, pakėlė akis į Deleinį.
— Aš klausiu, kur yra šarvuotis?—pakartojo Deleinis.
Berniukas vėl ėmė grūsti į skrybėlę žolę.
—■ Tėvas sako, kad policija трап neišmokės premijos. Pasiliks ją sau.
Bredfordas krūptelėjo.
— Aš niekada šitaip nesakiau,— piktai tarė jis.— Kaip tau ne gėda šitaip šnekėti?
Berniukas pasižiūrėjo į jį, paskui sudėjęs lūpas išleido tokį garsą, lyg kas būtų staigiai perplėšęs kartūno gabalą.
— Tai melagis! —pasakė jis, iššvilpęs visą orą.— Tu juk sakei: jeigu policijai pranešim, kad šarvuotis paslėptas priekaboj, jie pagalvos, jog mes patys jj pavogem. bakei, visi faraonai — sukčiai.
— Gerai, gerai, nesvarbu, ką tavo tėtė sakė,— suburbėjo Kuperis.—Tai kur tu matei šarvuotį?
Labai lėtai ir atsargiai berniukas pasilenkė virš skrybėlės, įkišo į ją galvą, o paskui gerai užsimaukšlino.
— Aš nieko nepasakysiu, kol negausiu premijos,— pareiškė jis išsitiesdamas ir žiūrėdamas tiesiai \ leitenantą.
— Ką? Na... dėl to susitarsim,— pasakė Kuperis. Jo veidas pasidarė rūstus.— Ateikit abu su tėvu į policijos valdybą, bet jeigu jūs tik sugaišinot mums laiką...
— Aš tuoj viską sutvarkysiu,— tyliai pasakė jam Deleinis.— Klausyk, vaikeli, kiekvienas, kas tik suteiks mums informacijos, kuri padės surasti šarvuotį, gaus premiją. Visai nesvarbu, kas tas žmogus bus. Jeigu mums bus naudingos tavo žinios, vadinasi, premiją gausi tu.
Berniukas kelias sekundes įdėmiai žiūrėjo į majorą.
— Garbės žodis?
Majoras linktelėjo: ~
— Garbės žodis.
— Jūs neatiduosite premijos mano tėvui? Atiduosite man?
— Taip, tau.
— Visus penkis tūkstančius?
— Taip.
Berniukas tylėdamas ilgai kažką svarstė. Trys vyrai žiūrėjo į jį.
— Nebus jokių kvailiojimų?—paklausė majorą, žiūrėdamas jam į akis.— Tikrai atiduosit man premiją, jeigu paaa&ysiu.
Majoras iinkteiejo, plačiai, širdingai sypsodamas.
— Jokių kvailiojimų, vaikeli. Jeigu pas mus kariuomenėje kas nors prižadama, tai ir išpildoma.
Berniukas dar kiek pagalvojo ir galų gale tarė:
— Gerai, tada pasakysiu. Jų yra keturi: trys vyrai ir viena mergina. Du vyrai būna priekaboje visą dieną. Išeina tik naktį. Aš mačiau, kaip jie išlipo iš priekabos sutemus. Aš turiu mašinos numerį. Jie sakė, kad važiuoja į Steg Leiką, bet pamelavo. Jie nuvažiavo autostrados link, visai į kitą pusę. Mašinos priekaba yra balta su mėlynu viršum.— Jis išsiėmė iš kišenės nutrintą užrašų knygutę ir išplėšė lapelį.— Va mašinos numeris.
— Bet iš kur tu žinai, kad šarvuotis yra priekaboje?—paklausė Deleinis, tvarkingai dėdamas lapelį į piniginę.
— Aš jį mačiau, kai tie du vyrai lipo į priekabą iš ryto,— atsakė berniukas.— Specialiai anksti atsikėliau, kad pamatyčiau.
— O iš kur žinai, kad tai tikrai tas pats šarvuotis?
Berniukas su pabrėžtinu pakantumu pažiūrėjo į majorą.
— Aš skaičiau jo aprašymą laikraščiuose. Tai tikrai tas šarvuotis.
— Kada jie išvažiavo?
— Vakar vidurdienį. Aš mačiau, kaip jie išvažiavo. Pasuko ne į Steg Leiko kelią. Jie nuvažiavo į kalnus.