— Pažiūrėsim.— Blekas žvilgtelėjo į Džinę. Ji kaip ir pirmiau sekė jį, bet buvo jau ne taip įsitempusi.— Tu per daug šneki, kavalieriau. Eikš ir man padėk.
Kai Kitsonas ėjo pro Bleką, tasai išsitraukė revolverį ir įrėmė Kitsonui į šoną.
Mesk ginklą,— sūriko jis Džinei,— arba aš prakiurdinsiu
tavo draugelį 1
Džine paleido revolverį iš rankos. Revolveris nukrito ant žolės.
Blekas, taikydamas į juos abu, ėmė eiti atatupstas.
— Pasitrauk nuo revolverio!—viauktelėjo jis.
Džine priėjo prie Kitsono.
Blekas apėjo aplink juos, paėmė nuo žemės Džinės revolverį ir įmetė į ežerą.
— O dabar klausykit manęs. Šarvuotį turim atidaryti. Kvailioti nepatariu — tučtuojau sutvarkysiu abudu. Iš čia nepajudėsime, kol neatidarysim šarvuočio ir nepaimsim pinigų. Jums gal jie nereikalingi, bet man pravers, ir aš juos žūt būt pasiimsiu.— Jis vėl atkišo revolverį į Kitsoną.— Lipk į priekabą ir iškelk balionus.
Gūžtelėjęs pečiais, Kitsonas nuėjo link priekabos, Blekas nusekė jam iš paskos.
— Vienas aš jų neiškelsiu,— pasakė Kitsonas.— Mes juos sudėjom dviese su Džipu. Aš žinau, kiek jie sveria. Tu turėsi palaikyti už galo.
Blekas vyptelėjo. Įsikišo revolverį į dėklą.
— Žiūrėk, nesugalvok kokios kvailystės,— pagrasino jis.— Antraip sudorosiu tave vienu mirksniu.
Kitsonas priėjo prie lentynos ir truktelėjo iš laikiklių balioną. Blekas paėmė jį už galo ir užsidėjo ant peties. Atsargiai traukdamiesi atatupsti, juodu išlipo iš priekabos.
Kai tik atsidūrė ant žemės, Kitsonas staigiai paleido balioną iš rankų. Nuo stipraus netikėto smūgio, balionui dunkstelėjus į žemę, Blekas neteko pusiausvyros.
Kitsonas šoko į priekį. Dešine ranka trenkė Blekui per sprandą, ir tas išsitiesė ant žemės.
Keikdamas Blekas pabandė išsitraukti revolverį, bet Kitsonas užgriuvo ant jo visu svoriu. Kelias minutes jie ėmėsi kaip žvėrys, paskui Blekas įrėmė Kitsonui į krūtinę kelį ir nusibloškė nuo savęs. Tada išsitraukė revolverį, bet Kitsonas čiupo jam už riešo, o kairiąja iš visų jėgų trenkė į veidą.
Blekas goktelėjo ir paleido revolverį. Kitsonas tą pačią akimirką pašoko ir, nespėjus Blekui atsigaivelėti nuo smūgio, atstatė į jį ginklą. Blekas, pasirėmęs ranka, atsisėdo, iš prakirsto paakio tekėjo kraujas, lūpos bjauriai išsiviepė.
— Tu dar atsiimsi,— pagrasino jis.
— Tavo dienos pasibaigė, nieko tu daugiau nebeišgąsdin-si,— sunkiai alsuodamas atsakė Kitsonas.
Staiga kalnų tylą perplėšė lėktuvo gausmas, stipri oro srovė pribloškė prie žemės žolę: virš jų galvų pralėkė mokomasis karinis lėktuvas, paskui šovė į viršų ir nuskrido per slėnį.
Blekas svirduliuodamas atsistojo ir nulydėjo lėktuvą akimis.
— Jie mus pamatė,— dusdamas ištarė jis.— Negalėjo nepamatyti. Jie tuoj bus čia ir mus sučiups.
Visi trys stovėjo nejudėdami ir žiūrėjo, kaip lėktuvas, apsukęs ratą, vėl grįžta prie jų.
— Greičiau slėpkitės,— sustaugė Blekas ir kaip paklaikęs puolė į mišką.
Džine su Kitsonu irgi ėmė bėgti miško link, bet lėktuvas jau buvo virš jų.
Riaumodamas ir keldamas vėją, jis pralėkė ne aukščiau kaip per šimtą pėdų nuo žemės. Pro lakūno kabinos langelius persisvėrę tiesiai į juos žiūrėjo du vyrai. Paskui lėktuvas vėl šovė aukštyn ir nuskrido.
Džine ir Kitsonas pažiūrėjo vienas į kitą; jų akyse buvo išgąstis.
— Greičiau slėpkitės, kvailiai! Ko dar ten vypsot! — sustaugė Blekas.
Nekreipdamas į jį dėmesio, Kitsonas pasakė:
— Jie mus pamatė. Jie tuoj bus čia, Džine.
— Taip. Aš juk sakiau, kad jie mus sugaus.
Kitsonas nubėgo prie kelio, perbėgo į kitą pusę, atsitūpė ir, persisvėręs per žole apaugusį kraštą, pažiūrėjo žemyn į ilgą vingiuotą kelią, kuris dabar buvo aiškiai matyti iki pat slėnio. Apačioje, už kokių dešimties mylių, jis pamatė tris mašinas, dideliu greičiu lekiančias į kalną ir ties posūkiais keliančias debesis dulkių.
Bėgdamas atgal pas Džinę, jis pajuto, kaip širdį suspaudė baimė.
— Jie jau važiuoja!
Keikdamasis iš miško išlindo Blekas.
— Tu juos matei?
— Mačiau. Jie lekia tokiu greičiu, kad po dešimties minučių bus čia.
— Mes dar galim išsigelbėti,— drebančiu balsu pasakė Blekas.— Sėdam į „Biuiką". Jeigu persigausim per kalno viršūnę, gal dar išsigelbėsim.
— Už mylios kelias baigiasi,— atsakė Kitsonas.— Toliau galima tik lipti į kalną pėsčiom...
Blekas nubėgo ir iš priekabos atsinešė automatinį šautuvą.
— Gyvo jie manęs nepaims,— sušuko blykstelėjęs akimis.— l mirtininkų kamerą manęs neįkiš.
Kitsonas atidarė „Biuiko" dureles, ir Džine atsisėdo šalia jo. Jis aiškiai juto, kaip ji dreba, ir patapšnojo jai per kelį.
— Nesijaudink,— pabandė nuraminti.— Mes dar turime vilties.
Kai į mašiną atsisėdo Blekas, Kitsonas per aukštą žolę išvažiavo į kelią.
Visi trys atsigręžė ir pažiūrėjo į šarvuotį, stovintį/po medžiais.
— Vyrai sakė — saugiausias šarvuotis pasaulyje,— įsiutęs tarė Blekas.— Nemelavo.
„Biuikas" šokčiodamas ir džeržgėdamas ėmė kilti į kalną.
Blekas dar persisvėrė per langą paskutinį kartą žvilgtelėti į šarvuotį. „Už tų sienų daugiau negu milijonas dolerių,— galvojo jis.— Čia užrakintas mano gyvenimas, visa mano ateitis."
Kitsonas važiavo greitai, posūkiuose net slysdamas, jo veidas buvo susikaupęs, akys įsmeigtos j kelią.
Kai privažiavo pirmą staigų vingį, Kitsonas sulėtino greitį, bet neapskaičiavo, todėl turėjo sustoti ir atbulas leistis atgal, o Blekas visą laiką keikėsi.
Kai jie vėl pradėjo ropštis į kalną, viršum jų, tarsi susijaudinęs aviganis aplink bandą, ėmė sukti ratus lėktuvas.
— O, kad galėčiau nupilti tą velnią! — iškošė Blekas, žiūrėdamas į besisukanti lėktuvą.
Tolumoje jie išgirdo policijos sirenos kauksmą.
Džine krūptelėjo, jos rankos susigniaužė.
Kitsonas dabar vos begalėjo sulaikyti mašiną, nes kelias buvo duobėtas, užverstas akmenimis, nuneštais nuo kalnų praūžusios audros.
Kairėje tarsi stati granito siena stūksojo kalno šlaitas. Dešinėje— tokio pat statumo praraja.
— Toliau nebepavažiuosim,— pasakė Kitsonas, mažindamas greitį.— Kažkur šitoje vietoje kelias baigiasi.
Už posūkio jis staiga sustojo. Kelias buvo užverstas didžiuliais akmenimis ir išrautais krūmais. Pro šią užtvarą „Biuikui" prasibrauti buvo neįmanoma.
Atkišęs šautuvą, Blekas išlipo iš mašinos. Nė nežvilgtelėjęs } savo bendrus, jis puolė pirmyn ir ėmė ropštis per akmenis.
Kitsonas, nejudėdamas iš vietos, žiūrėjo į kalnus. Aukštai priešaky buvo snieguota viršūnė. Kiek pastovėjęs, jis čiupo Džinę už rankos ir parodė aukštyn.
—■ Mes lipsim ten, Džine,— pasakė jis.— Ten gal galėsim pasislėpti. Jeigu eisim su Bleku, mus tuojau pat sugaus.
Džine, pažiūrėjusi į stačią šlaitą, krūptelėjo.
— Aš čia neužlipsiu, Aleksi,— tarė ji.— Tu eik vienas.
Bet Kitsonas jau stūmė ją viršun.
— Ne, eisim, kartu,—pasakė jis ir ėmė lipti į kalną.
Pirmieji šimtas jardų davėsi gana lengvai, Džine sekė iš paskos. Tarpas nuo tarpo Kitsonas sustodavo, paduodavo jai ranką ir užsitempdavo iki savęs.
Dabar sirenos kauksmas girdėjosi jau daug arčiau. Lipti darėsi kaskart vis sunkiau, ir jų greitis mažėjo. Plikame šlaite, neturėdami jokios užuoglaudos, jie jautėsi apgailėtini bejėgiai, bet už kokių penkiasdešimties pėdų matėsi krūva akmenų, už kurių buvo galima pasislėpti, ir Kitsonas ragino Džinę lipti greičiau. . ^