Sykį Džine paslydo, bet Kitsonas spėjo ją sugriebti ir, neleisdamas sustoti, užtempė viršun.
Jie pasiekė akmenis kaip tik tuo momentu, kai ant kelio, tiesiai po jais, sustojo mašinos.
Juodu gulėjo vienas šalia kito, gaudydami orą, ir žiūrėjo žemyn.
Kabanti uola jiems užstojo didelę kelio dalį, bet, žvilgtelėjęs į dešinę, Kitsonas pamatė Bleką, lyg paklaikusį bėgantį aukštyn; laisvąja ranka jis smarkiai mosikavo ir vis gręžiojosi atgal. Greitai Blekas užlindo už posūkio ir dingo Kitsonui iš akių.
Kitsonas pažiūrėjo į viršų, planuodamas, kaip eiti toliau.
Aukštai virš jų galvų, taip pat nematoma nuo kelio, buvo plati atbraila. Jis nusprendė, kad jeigu ten užliptų, tai galėtų saugiai palaukti, kol policijai atsibos jų ieškoti.
Jis palietė Džinės ranką.
— Ar galėtum lipti?
— Taip, galiu,— linktelėjo Ji.
Jis nusišypsojo jai. Jų veidai buvo visai greta, Džinė pii-sislinko ir prispaudė lūpas prie jo lūpų.
— Man labai skaudu, Aleksi,— tarė ji.— Dėl visko aš viena kalta.
— Aš galėjau nesutikti,— atsakė jis.— Pats kaltas.
Apačioje jie girdėjo susijaudinusius vyrų balsus.
— Jie rado „Biuiką",— sušnibždėjo Kitsonas.— Eime, greičiau.
Jie vėl ėmė kopti aukštyn.
Džinei tai buvo tikras košmaras, ir ji nebūtų užlipusi nė kelių jardų, jei Kitsonas nebūtų tempte tempęs per sunkiausias vietas.
Kai atbraila buvo jau visai netoli, Džinė staiga sustojo. Viena koja ji stovėjo ant didelės šaknies, rankomis laikėsi už atsikišusio akmens. Ji stovėjo prisispaudusi prie akmeninės sienos, užmerkusi akis. .
— Eik vienas, Aleksi,— gaudydama orą, sušnibždėjo ji.— Aš daugiau nebegaliu. Palik mane čia, aš vis tiek iki viršaus neužlipsiu.
Kitsonas pažiūrėjo aukštyn. Iki atbrailos bebuvo likusios kelios pėdos. Paskui pažvelgė į Džinę tiesiai po savo kojomis, ir kai pamatė, kokia po lais praraja, jam staiga apsvaigo galva.
Jis užsimerkė, laikydamasis už krūmų ir jausdamas, kaip išpylė prakaitas.
Pakėlusi akis, Džine pamatė Kitsoną kabantį tiesiai viršum savęs ir pagalvojo, kad jis tuoj nukris.
— Aleksi!
— Viskas gerai,— atsakė jis,— man tik apsvaigo galva. Nežiūrėk žemyn, Džine. Pasilaikyk dar taip truputėlį.
Taip jie pastovėjo, prilipę prie kalno šlaito tarsi dvi musės prie sienos, paskui labai atsargiai Kitsonas vėl ėmė kopti aukštyn. Suradęs tvirtesnę atramą kojoms, ištiesė ranką Džinei.
— Duok ranką,— tarė jis.— Greičiau. Nebijok. Aš nepaleisiu tavęs!
— Ne, Aleksi! Tu neužtempsi manęs ten. Aš nukrisiu...
— Duok ranką!
— O, Aleksi! Man baisu! Aš tuojau pasileisiu, nebegaliu.
Jis sučiupo Džinę už riešo tą akimirką, kai ji pasileido. Vėjas nunešė prislopintą jos riksmą. Ji pakibo ant rankų, sijoną išpūtė vėjas, ilgos grakščios kojos judėjo taip, tarsi ji būtų ėjusi žeme.
Kitsonas vos galėjo ją išlaikyti.
— Džine, tu turi man padėti,— sušvokštė jis.— Aš tave įsiūbuosiu, o tu pasistenk į ką nors atsiremt kojom, tada aš tave pakelsiu.
Jis pasiūbavo Džinę ir išgirdo, kaip ji brūkščioja kojomis per akmenis, ieškodama, kur atsiremti. Dar sekundė, ir staiga Kitsonui palengvėjo.
Nepaleisdamas Džinės, jis pažvelgė žemyn į ją.
— Šaunuolė,— tarė jis.— Dabar aš atsikvėpsiu.
Abu stovėjo sustingę, kol prašliaužė ilga minutė, tada Kitsonas pasakė: „Gerai. Laikas!" ir ėmė lipti aukštyn.
Kai pagaliau užlipo ant atbrailos, Džine bejėgiškai susmuko prie jo šono.
Tą akimirką pasigirdo šūvis. Garsiai driokstelėjęs, jis nuaidėjo tarp kalnų.
Džine susigūžė ir stipriai suspaudė Kitsonui riešą.
Šovė apačioje, jiems iš dešinės.
Kitsonas atsargiai pasilenkė ir pažiūrėjo žemyn. Jis aiškiai matė kelią—„Biuiką" ir šalia jo tris policijos mašinas. Keliu, tuoj už suvirtusių akmenų užtvaros, atsargiai ėjo trys policijos karininkai ir dešimt kareivių.
Už kokių penkiasdešimt jardų, už posūkio, gulėjo Blekas. Jis buvo užlindęs už dviejų nedidelių akmenų ir per jų tarpą iškišęs šautuvo vamzdį.
Dar už penkiasdešimt jardų, kur Blekas negalėjo matyti, stovėjo džipas ir šalia trys kareiviai.
Kitsonas suprato, kad džipas atvažiavęs iš kitos kalno pusės ir Blekas yra atsidūręs spąstuose.
Jis pajuto didžiulį palengvėjimą, kad nėjo su Bleku, o įlipo čia, į kalną.
Ties aukščiausiu kelio posūkiu gulėjo kniūpsčias kareivis peršauta galva. Iš žaizdos tekėjo kraujas.
Keliu einantys kareiviai prieš posūkį sustojo, kad nepamatytų Blekas. Jie buvo tik per dvidešimt pėdų nuo jo.
Majoras, žemas, šviesiaplaukis, energingas, atsargiai pažiūrėjo už posūkio ir, pamatęs negyvą kareivį, greit atsitraukė. Kaip galėdamas garsiau jis sušuko:
— Mes žinome, kad jūs ten! Išlįskit ir pasiduokit! Išsigelbėti jums nėra vilties! Išlįskit, greičiau!
Kitsonas matė, kaip Blekas dar stipriau prisispaudė prie žemės.
Džine prišliaužė prie Kitsono ir taip pat pažiūrėjo žemyn. Nors fuodu buvo už dviejų šimtų pėdų viršum kareivių, jie atrodė bauginamai arti.
— Ar patys pasirodysit, ar lauksit, kol mes ateisim ir paimsim?— vėl suriko majoras.
— Ateikit ir paimkit, išgamos prakeikti! — sušuko Blekas. Jo balse buvo baisus įtūžis ir baimė.— Ateikit, pamatysit, ką gausit!
Majoras kažką pasakė policininkui, tasai linktelėjo. Tada nuėjo prie vieno kareivio ir su juo pakalbėjo. Kareivis atidavė savo šautuvą kitam, iš kuprinės kišenės išsitraukė kažkokį mažą daiktą ir ėmė atsargiai sėlinti keliu.
Kitsonas viską matė. Jo širdis be perstojo daužėsi.
Kareivis, pasiekęs posūkį, sustojo.
— Duodam jums paskutinę galimybę! — suriko majoras.— Iš-lįskit!
Blekas bjauriai juos išplūdo.
Majoras riktelėjo:
— Gerai! Tegul atsiima, ką nusipelnė.
Kareivis metė daiktą, kurį laikė rankoje, aukštai į orą. Tas nuskriejo, tingiai apsisuko ir ėmė kristi.
Džinė įsikniaubė Kitsonui į petį.
Kitsonas norėjo sušukti, perspėti Bleką, bet tuojau pat užsičiaupė— jeigu jis išduos bent garsą, juodu su Džine bus iškart susekti.
Granata nukrito tiesiai priešais tuos du akmenis, už kurių slėpėsi Blekas.
Kitsonas užsidengė akis.
Granatos sprogimas buvo neįtikimai garsus. Po to pasigirdo krentančių akmenų bumbsėjimas ir lekiančių nuolaužų zvimbesys. Kitsonas atsitraukė, nebežiūrėdamas žemyn, ir apkabino Džinę. Ji, visa virpėdama, prisispaudė prie jo. Tada vyriškas balsas staiga riktelėjo:
— Čia tiktai vienas. Kur dar du? Kur mergina?
— Jie mūsų neras,— pasakė Kitsonas, perbraukęs pirštais per varinius Džinės plaukus.— Jiems neateis į galvą čia mūsų ieškoti.
Sulig tais žodžiais juodu išgirdo lėktuvo ūžimą.
Kitsonas suprato, kad iš viršaus jie puikiausiai matomi.
Jie pažvelgė vienas į kitą. Džinė norėjo pasislėpti už jo, pasidaryti kuo mažesnė.
Jausdamas, kaip šalta baimės ranka gniaužia širdį, Kitsonas žiūrėjo į atskrendantį lėktuvą.
Lėktuvas išnėrė, rodės, iš pačios saulės ir dabar lėkė jiems visai virš galvų. Kitsonas matė, kaip lakūnas žiūri į juos.
Lakūnas pamojavo lėktuvo sparnais, tarsi sakydamas Kitsonui, kad jį pastebėjo, ir staigiai pakilo aukštyn. Kitsonas aiškiai įsivaizdavo, kaip lakūnas susijaudinęs šaukia į mikrofoną — praneša tiems apačioje, ką matęs.
— Džine! Klausyk,— pasakė Kitsonas, suimdamas rankomis jos veidą ir žiūrėdamas į siaubo kupinas akis.— Blekas sakė tiesą. Į mirtininkų kamerą aš irgi neisiu. O tu — visai kas kita, tu gali išsiteisinti. Blogiausiu atveju tau duos dešimt metų, ne daugiau. Tu dar visai vaikas. Prisiekusieji tavęs pasigailės. Dešimt metų — niekai. Išėjusi galėsi pradėti gyvenimą iš naujo. Pasilik čia, tegul jie tave nukelia.