— Gerai, ponas oberleitenante,— tarė Vonsovskis, bet perspėju, kad jūs dėl šio klausimo dar apgailestausite. Tas pasiuntinys — jūsų tiesioginis viršininkas.
— Kas?—pašoko Kliosas. Tikėjosi, kad neblogai suvaidino esąs nustebęs ir suglumęs.
v — Taip,— patvirtino Vonsovskis,— pulkininkas Herbertas Reineris.
Netaręs nė žodžio, Liozė atsikėlė, atvėrė duris, rankos mostu pakvietė esesininką ir liepė jam išvesti areštuotąjį. Steno-grafistas lyg persigandęs to, kas atsitiko, skubiai rinko savo popierius.
Tik jam išėjus, Liozė atsisėdo, o tiksliau susmuko į fotelį priešais Kliosą.
— Man viskas aišku. Pagaliau supratau, ko jis rytojaus dieną po Vonsovskio arešto ieškojo medžiotojų viloje. Sveikinu tave, Hansai, kad spėjai jam sutrukdyti šiuos daiktus surasti.
— Netikiu,— pasakė Kliosas,— kad ir pulkininkas Reineris būtų išdavikas.
— Esi labai jaunas, Hansai, o aš esu senas policininkas. Už viską kalba faktai. Mums negalima pasiduoti sentimentams.
— Tu teisus, bet-nežinau, kaip man dabar pasielgti. Apie kiekvieną naują tardymo elementą turiu pranešti Reineriui.
— Siūlau Reinerio netraukti į bylą,— pasakė Liozė.— Apie viską pranešime Dibelijui, tegu sprendžia jisai.
— Taip,— pasakė Kliosas,— mums pasiliko tiktai Dibelijus, bet ir čia,— suabejojo Kliosas,— nežinau, ar sakyti tau apie tai. Aš galvoju apie tą prieštaravimą: penki ar dešimt tūkstančių dolerių. Esu tikras, kai tu ištraukei iš slėptuvės, buvo ten penki tūkstančiai. O Vonsovskis užsispyręs tvirtina, kad buvo dešimt. Meluoti jis neturi jokio pagrindo. Iš pradžių maniau, kad tai kažkoks apsirikimas, stenografisto klaida arba mano neapdairi sugestija, nes bijojau balsu pareikšti tam tikras prielaidas. Tarp Vonsovskio popierių suradau šiuos tris lapelius,— per visą stalą pastūmė juos Liozei.— Parašas identiškas, man rodos, kažkur matytas.
— Duodu galvą, tai Dibelijaus parašas,— patvirtino Liozė.— Palauk, juk tai pakvitavimas. Šeši tūkstančiai markių,— pusbalsiu perskaitė,— dvidešimt tūkstančių zlotų. Tai neįmanoma!
— Dabar tu pasakei „neįmanoma". Vadinasi, aš vis tiktai neapsirikau.
— Dabar jau suprantu Dibelijaus kalbą, pasakytą man prieš pradedant tardymą, ir tai, kodėl jis man buvo toks saldus. Tiesiog buvo Vonsovskiui prasiskolinęs. Klausyk, Hansai, nesuprantu vieno, jis gi turėjo atsiminti tuos pakvitavimus. Kodėl areštavo Vonsovskį? Kodėl jo tiesiog vietoje nenušovė? Kodėl kvietėsi mane?
—■ Vonsovskis tai ne šiaip sau žmogelis! Sunku būtų tylomis sutvarkyti. Be to, neužmiršk, pats sakei, kad tada Dibelijus buvo labai girtas. O gal tikėjosi, neišleisdamas bylos iš rankų, atgauti tuos pakvitavimus. Juk 2olibožo viloje, ieškant slėptuvių, buvo plėšomos grindys ir ardomos sienos. Vila Vonsove irgi buvo iš pagrindų išnaršyta, tik, laimei, aš buvau pirmas. Matai, mielas Adolfai, bijojau ir tik todėl dėl visa ko šių pakvitaviibų neįtraukiau į protokolus. Tikiuosi, tai nepalaikysi už blogą. Dabar atiduodu juos tau, ką nori, tą su jais ir daryk. Visiškai pasitikiu tavo patyrimu. Jei nuspręsi parašyti prieš mane raportą už daiktinių įrodymų slėpimą...
— Būk ramus, Hansai, raporto nerašysiu, bet ką su pakvitavimais daryti — žinosiu. Dar šiandien kreipsiuosi tiesiai į reichsfiurerį.
— Pažeisdamas tarnybinę tvarką?—nustebęs paklausė Kliosas.— O jei klystame? Jei kaltinamieji įrodymai mus suklaidino? Jei Dibelijaus parašai suklastoti? Pagaliau, jei Vonsovskis dėl mums nežinomų priežasčių tiesiog meluoja, o gali būti ir tokia galimybė, kaip tada?
— Dėl ko jis turėtų meluoti?
— Nežinau,— Kliosas bejėgiškai išskėtė rankas.— Jo parodymai apkaltino keliolika karininkų.
— Betgi jie prisipažino, visi prisipažino,— nusikvatojo Liozė,— o tu dar kažko abejoji.
— Taip,— tyliai pasakė Kliosas,— prisipažino.
Žiūrėdamas į platų Liozės veidą, galvojo, kurią tardymo dieną prisipažintų Liozė, pakliuvęs į tokio, kaip jis, specialisto nagus. Kliosas buvo tikras, kad per pirmąjį tardymą storulis Liozė pasakytų viską, ką tiktai žinotų, o galbūt dar ir daugiau. Norėdamas išvengti trečiojo tardymo, prisipažintų, kad pats asmeniškai rengėsi durklu pribaigti Hitlerį.
— Turbūt iš tiesų nėra kitos išeities,— balsu pasakė Kliosas.
Suskambo telefonas. Arčiau sėdėjęs Liozė nukėlė ragelį. Su
nepaprastu pasididžiavimu vėl padėjo ragelį.
— Skambino Dibelijus. Pareikalavo, kad mes abudu daly-vautumėm, pervežant Vonsovskį į abvero kalėjimą. Turime rūpintis jo apsauga. Ar tu ką nors supranti?
— O tu nesupranti?—atkirto Kliosas.— Patariu tau patikrinti, ar pilna apkaba, ir nelaikyk ginklo dėkle.
Pamatęs Klioso pateiktą leidimą, esesininkas pasitempė, antrasis atvėrė sunkias ąžuolines duris. Atsidūrė didžiulėje salėje.
Išilgai kolonados su plieniniais šalmais ir šauti paruoštais automatiniais pistoletais lyg stovylos stovėjo sustingę esesininkai.
Juodu munduru šturmbanfiureris dar sykį atidžiai perskaitė jo leidimą, kažką patikrino rankoje laikomame sąraše.
— Gal sutiksite, pone oberleitenante,— pasakė,— atiduoti savo ginklą. Prašom pereiti į aną salę. Kiti jau laukia. Tai neilgai užtruks.
Kliosas padavė jam ginklą ir nuėjo paskui esesininką, kur jam buvo nurodyta. Atsidūrė didžiulėje belangėje salėje. Palei sienas paprastos pilko marmuro kolonos, tamsios granito grindys. Centrinėje sienoje vienintelė dekoracija: juodas erelis, laikantis naguose svastiką. Tai daugiau buvo panašu į laidojimo rūsį negu audiencijų salę. Salės kampe, lyg pacientai, laukdami eilės pas dantų gydytoją, sėdėjo kiti karininkai, kurie, panašiai kaip ir Kliosas, čia buvo pakviesti įteikti apdovanojimus. Visi tylėjo.
Kliosas atsisėdo šalia aviacijos majoro sutvarstyta galva. Norėjosi užsirūkyti, bet niekur arti nebuvo jokios peleninės, pagaliau nei momentas, nei vieta ne per daug buvo tinkami. Dar sykį mintyse šmėkštelėjo įvykiai, atvedę jį į šią salę, kur po valandėlės kuris nors hitlerinis maršalas prisegs jam prie munduro geležinį kryžių.
Kai nusprendė į Vonsovskio bylą įvelti pulkininką Reinerį, jautė kažką panašaus į sąžinės graužimą. Tiesa, jam dėl savo šefo asmenybės nekilo kokių nors abejonių, informacija iš centro apie jo žygius Graikijoje buvo pakankamas pagrindas nežiūrėti šio išsipusčiusio elegantiško pulkininko. Bet jau po poros valandų, kai sužinojo, kad niekas kitas, o būtent Reineris nutarė atsikratyti juo ir Lioze, neturėjo jokių skrupulų.
Operacija greičiausiai buvo ruošiama paskubomis, todėl dingstis buvo siūta baltais siūlais, o vykdymas nepreciziškas. Kai susėdo kalėjimo furgone: Liozė prie šoferio, Kliosas su Vonsovskiu ir dviem esesininkais furgono viduje, neatitraukė akių nuo užpakalinio langelio, pro kurį matėsi paskui juos važiuojantis puskrovininis opelis su būriu žandarų. Kliosas žinojo, jeigu kur nors opelis „dings", bus aišku, kad susitarta juos likviduoti. Apie tokią galimybę buvo galvota iš pat pradžių, kadangi suprato, jog, būdami taip arti Vonsovskio, jie pernelyg daug žinojo.
Trumpam atitraukė žvilgsnį nuo langelio, nežymiai bandydamas prislinkti prie Vonsovskio ir šnabžtelti, kad susišaudymo atveju bandytų pabėgti. Kai vėl žvilgtelėjo į langelį, opelio jau nebebuvo.
O paskui viskas vyko žaibiškai. Po jų ratais buvo pastumtas kažkoks vežimukas su daržovėmis, vairuotojas ėmė vingiuoti mašiną, paskui pora kulkosvaidžio serijų. Tuo pat metu pastebėjo ant vairo sukniubusį vairuotoją ir šalia ant sėdynės nenatūraliai į kamuolį susirietusį Liozę. Kliosas išmušė stiklą, skiriantį juos nuo kabinos, įvirto ten kaip tik tada, kai granatos sprogimas išplėšė užpakalines kalėjimo furgono duris. Sprogimo banga išmetė jį iš kabinos ant grindinio, ir tada jis pamatė šviesiu apsiaustu, kreivai užmaukšlinta dviratininko kepure išsižergusį žmogų, kuris, spausdamas prie šlaunies automatą, šaudė į furgono vidų. Puolė prie jo, kažkokia kulka švilptelėjo palei ausį, kai tasai į jį atsuko ginklą, šoktelėjo į šalį. Stipriai susikabino gatvės vidury. Kai pagalvojo, kad jau baigta, pajuto priešininką silpstant. Kiti civiliai, užpuolusieji furgoną, kažkur dingo, šūvių išgąsdinti praeiviai išsislapstė tarpvartėse, o gatvės viduryje tepasiliko tik jis ir vyrukas šviesiu apsiaustu.