Paprašęs leidimo, Kliosas užsirūkė papirosą. Tai buvo jo vieninteliai žodžiai, kuriuos čia ištarė.
— O arešto dieną Eva From liko viena pulkininko Liufto kabinete. Turėjusi kažką papildomai perrašinėti. Jos viršininkas buvo toks neatsargus — atvirai kalbant, neturėjo pagrindo nepasitikėti sekretore — ir nesaugojo seifo. Eva From turėjo pakankamai laiko nufotografuoti mūsų apsauginių pylimų vakaruose planus.
Kabinete įsivyravo tyla. Boltas abejingai spoksojo prieš save. Hana Biozel žiūrėjo į Kliosą, žiūrėjo taip demonstratyviai, jog oberleitenantas pasijuto nesmagiai.
— Tas mikrofilmas,—pakėlė balsą pulkininkas,—pagal įvairius patikimus duomenis, dabar svetimos žvalgybos rankose, nes kai mūsų vyrai, areštavę From, apžiūrėjo slėptuvę, ten jau planų nebebuvo.
Vėl tyla. Prisimerkęs Kliosas vėl pamatė Evą, stovinčią po Fridricho portretu. Kas galėjo pagalvoti, kad neišvaizdi, pilka mergina tokia stipri. Kas už Kliosą geriau gali suprasti, ką reiškia nepalūžti gestape. Kliosas iš tiesų nežinojo, ar Eva dirbo amerikiečiams, ar anglams, dabar galvojo apie ją, kaip kovoje kritusį kareivį.
— Taigi ryšium su šia byla,— kalbėjo toliau Liangnerls,— majoras Biozel ir oberleitenantas Kliosas vyks į Lenkiją. Generalinėje Gubernijoje yra tokia vietovė — Lisko Zdrujus, kuriame įrengti karininkų poilsio namai. Mes manome, netgi tikrai žinome, kad artimiausiu metu Liske pasirodys sąjungininkų agentas pulkininkas Konradas, kurio tikslas susitikti su jų žvalgybos Berlyno atstovu, turinčiu pristatyti vakaruose esančių sutvirtinimų planų mikrofilmus.
„Iš kur žinote?",— norėjo paklausti Kliosas, bet tylėjo. Suprato, kad štai jis susidūrė su vienu iš tų svarbių pogrindžio lošimų, kurie dažnai lemia kovų baigtį.
— Turime tikslių žinių,— pakartojo Liangneris.— Jau penkiolikti metai Liske dirba mūsų agentas. Puikiai užsimaskavęs. Jis lenkų pogrindžio organizacijos narys. Jo pavardė Pliušas, prašau jus, Kliosai, įsidėmėti šią pavardę: Pliušas.
— Klausau,— pagaliau atsiliepė Kliosas. O paskui pridūrė:— suprantu, turime sučiupti Konradą ir jo bendradarbius.— Iš tiesų suprato, kad ten važiuoja ne dėl to, bet jis taip pat žinojo, kad vokiečiai mėgsta, kai jų karininkai nepasirodo per daug nuovokūs.
— Jūs ne gestape dirbate,— su panieka iškošė Liangneris.— Majoras Hana Biozel atliks Evos From vaidmenį — tarp mūsų šnekant, toji From poryt turėjo važiuoti į Liską — ir įteiks Konradui vakarų pylimo planus. Sį mikrofilmą,— sviedė ant stalo ryšuliuką.— Jūs, Kliosai, būsite apsaugos karininkas. Jūs susisieksite su mūsų agentu ir pasaugosite, kad Konradas ramiai grįžtų į Londoną su šiuo laimikiu.— Liangneris pratrūko kvatotis.—-Pagaliau turės tuos planus! Faktinai mikrofilmo tikslas dezinformuoti priešą,— pridūrė, turbūt labai menkai vertindamas savo karininkų nuovokumą.
Gana apsukriai buvo apgalvota operacija.— Kliosas turėjo tą pripažinti, tačiau, vėl įsivyravus tylai, jis surizikavo paklausti:
:— O jeigu atvyks jų tikrasis ryšininkas? Jeigu įspės apie Evos From areštavimą?
— Čia ir yra visa gudrybė,— atsakė pulkininkas.— Reikia jį pačiupti iki susitinkant jam su Konradu. Reikia iš jo atimti tikruosius planus. Nuo to priklauso mūsų operacijos sėkmė ir majoro saugumas.
Iš tiesų buvo graži toji Hana Biozel, kuri lenkų konspiracinėje veikloje turėjo suvaidinti tokį pat vaidmenį, kaip ir Kliosas abvere, o jis turėjo jai visa tai sutrukdyti, nesukeldamas mažiausio įtarimo...
— Susimąstei, Hansai,— išgirdo jos balsą,— o turėjai man kažką pasakyti.
Traukinys buvo stabdomas prieš stotį, pravažiuojant iešmus, vėl garsiai bildėjo ratai.
— Kelionė per generalinę guberniją,— pasakė,— tai ne iš saugiųjų.— Tai buvo pirmasis sakinys, atėjęs jam į galvą.
— Negi bijaisi?
Jis nieko neatsakė; Hana Biozel rezgė savo mintis, pakišdavo įkyrius sakinukus, kurie, jo manymu, turėjo kažką provokuoti, ir tuo pat metu buvo jaučiamas kažkoks falšas. Negi Hana Biozel jį įtarinėjo? O galbūt jau Berlyne jis buvo įtarinėjamas. Visuomet kėlė sau šiuos klausimus ir stengėsi surasti objektyvius atsakymus, motyvuotus grynai faktų analize, nes žinojo, kad šiame jo žaidime nieko nėra pavojingesnio, kaip pasiduoti panikai; tada žmogus pradeda daryti kvailystes ir dažniausiai įkliūva.
— Tai įdomus žaidimas,— išgirdo.— Zinai, kas mane labiausiai patraukia? Įsitikinimas, kad aš duodu daugiau naudos, negu daugelis vyrų fronte, o kartu gyvenu pilnakraujį gyvenimą, rizikuoju ir nejaučiu baimės, kai rizika padvigubėja. Verta gyventi!
„Provinciališkoji Mata Hari",— pagalvojo Kliosas su panieka, nes gerai žinojo, kokią kainą tenka mokėti už šį žaidimą. Kasdien keikdavo uniformą, kurią privalėjo nešioti, ir savo darbą šiame kare, svajodamas apie šautuvą, apkasą, apie paprastus kareivio reikalus — mušti ir naikinti priešą.
— Mėgsti parungtyniauti su vyrais?—pasakė Kliosas, kad tik ką nors pasakytų.
— Žinoma ir tai. Pavyzdžiui, mielai parungtyniaučiau su tavim.
— Betgi mes žaidžiame tą patį žaidimą,— tučtuojau atsakė, jausdamas, kaip jame didėja įtampa.— Seniai dirbi žvalgyboje?
— Šito nereikėtų klausti, bet tau galiu atsakyti. Nuo trisdešimt aštuntųjų,— nusikvatojo.— Turbūt anksčiau už tave. Trisdešimt aštuntaisiais atvykau į Reichą. Esu vokietė iš Argentinos, todėl ir moku daug kalbų...
— Ar prisireikia?
— Žinoma. Esu ypač gabi kalboms, mano brangusis. Moku netgi lenkiškai.
Kliosas pagalvojo, kad, nemokėdama lenkiškai, vargu ar begalėtų įvykdyti Liangnerio patikėtą uždavinį. Taip pat jam dingtelėjo, kad ir jo uždavinys žymiai sunkesnis, negu manė. Komplikuotoje pogrindinio karo apkasų raizgalynėje turėjo surasti takelį pas Konradą, takelį, aplenkiantį vokiečių agentą Pliušą, ir viską atlikti pakankamai skubiai, nes tik tokiu būdu gali sumaišyti abvero planus. ,
Traukinys sumažino greitį. Vėl atitraukęs užuolaidėlę, Kliosas išvydo mūrinių namų ir griuvėsių kontūrus, apšviestus blausios mėnulio šviesos. Nenorėdamas, kad matytų jo veidą, atsirėmė kakta į langą. Vis vien nebuvo tikras, ar jo neišduos nepaklusnios lūpos, akių žvilgsnis.
— Kas tai?— užklausė Hana Biozel.
— Varšuva,— atsakė.
— Štai kaip! Buvusios Lenkijos buvusi sostinė. Miestas, kuris visuomet pasiliks provincija. Ar manai, kad čia ilgai stovėsime? -
— Manau, kad trumpai,— šį kartą atsakė visiškai nuoširdžiai.
2
Varšuvoje teko surizikuoti, nors vėliau, artėjant prie Lis-ko, kai viską apsvarstė, nusprendė, kad susitikimą Varšuvoje reikėjo organizuoti kitaip... Pagaliau po valandėlės padarė tre-
cią klaidą: neįvertino „provinciališkosios Matos Hari" budrumo ir apsukrumo. .
Maciejus turėjo laukti perone. Iš Berlyno buvo pasiuntęs atviruką, kurioje sutartu šifru buvo nurodyta traukinio atvykimo data ir valanda. Tad reikėjo išlipti iš vagono; peronas, deja, buvo tuščias. Tučtuojau pažino Maciejų, nors šis maskavimosi specialistas šį kartą pasirodė tamsiu apsiaustu ir tokia pat skrybėle senyvo pono pavidalu. Kliosas paėmė į burną neuždegtą papirosą, o netrukus Maciejus labai paslaugiai, netgi pernelyg paslaugiai, padavė jam degtuką. Teturėjo vos porą sekundžių.