— Važiuoju į Liską,— spėjo pasakyti Kliosas.— Laukiu poryt. Reikia susisiekti su Konradu. Nežinau, kas jis toks.
Maciejus, linktelėjęs galva, neskubėdamas nuėjo palei traukinį. Kliosas grįžo į vagoną, tambūre praleisdamas petingą tipą tirolietiška skrybėle. Jis buvo apsikrovęs lagaminais, prakaitas žliaugė per veidą, o stiprūs vokiški keiksmažodžiai priminė prūsiškąsias kareivines. _
— Toje Varšuvoje nei vieno nešėjo,— triukšmavo, kraudamas bagažą ant lentynų. Kliosas jam padėjo įvilkti didžiulį odinį sakvajožą ir tokiu būdu susipažino su patarėju Gebhartu, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, irgi važiavo į Liską.
Traukinys pajudėjo. Kliosas pasiliko tambūre ir, išvažiavus iš tunelio, dar pamatė pažįstamo miesto atkarpą, o važiuojant per tiltą žvilgterėjo į Vislą ir Pragą.
— Vis tik tave žavi ta Varšuva?— išgirdo už nugaros.
Staiga atsisuko. Hana Biozel jį užklupo trečią kartą.
— Čia esu praleidęs porą mėnesių.
— Kaip matyt, lenkai mandagi tauta,— kalbėjo toliau Hana,— vos tik iššoki į peroną, tučtuojau kas nors prisistato ir vokiečių karininkui uždega papirosą.
— Veikiausiai irgi vokietis,-—abejingai atsakė Kliųsas.— Esi labai pastabi.
— Esu...— rimtai atsakė.— O dabar klausyk: Liske mes nepažįstami. Abudu atvykstame į poilsio namus. Atsimink, ten bet kuriuo momentu gali pasirodyti iš Berlyno jų tikrasis ryšininkas. Ir kad nebūtų jokių abejonių: visai operacijai aš vadovauju.
Kliosas atsakė neturįs jokių pretenzijų dėl vadovavimo, o tuo labiau Liske. Dar kažką ji kalbėjo, bet Kliosas nesiklausė.
Abu stovėjo prie durų. Tereikėjo pasukti rankeną, o paskui... Jeigu ją likviduotų dabar, ar patikėtų, kad tai nelaimingas atsitikimas? Gal patikės... Didžiulė rizika, bet jau būtų užtikrinta, kad dar viena abvero provokacija sužlugs pačioje užuomazgoje. Reikėjo tučtuojau apsispręsti. Apsisprendė. Pasuko rankeną: buvo tikras, jog šio menko rankos judesio ji nepastebėjo.
— Turime būti budrūs, Hansai,— kalbėjo ji,— nes kiekviena klaida gali mums daug kainuoti.— Ji atsitraukė nuo durų, o paskui labai skubiai permetė rankeną į „uždaryta".
Intuicija? Nujautimas? O gal vis tiktai pastebėjo. Kai grįžo į kupė, nesiliovė apie tai galvojęs. Patarėjas Gebhartas, žmogėnas su lagaminais, čia jau buvo puikiausiai įsitaisęs. Triukšmingai prisistatė, tučtuojau pranešdamas, kad jį suklaidino Berlyno geležinkelininkai, todėl priverstas keliauti į tą prakeiktą Liską su persėdimu Varšuvoje. Pagaliau argi iš viso reikėjo atostogauti Generalinėje Gubernijoje? Pats stebisi, kaip jis, aukštas propagandos ministerijos pareigūnas, turįs galimybę išvažiuoti į Harco kalnus, arba, kas žino, netgi į Prancūzijos pajūrį, vis tiktai važiuoja į Liską. Karo prisiminimai? Taip, dalyvavo trisdešimt devintųjų metų blickrige ir šios kampanijos metu buvo netoli Lisko. Šie stipriausieji pergyvenimai iš tiesų nepamirštami.
Juos užliejo žodžių srautu. Kliosas netgi džiaugėsi galėdamas tylėti, apsiribodamas tik trumpučiais atsakymais į retkarčiais pateikiamus Gebharto klausimus. Pats ponas Gebhartas irgi buvo smalsus. Jis, pavyzdžiui, pareiškė matęs Kliosą Frid-richštrasėje ir, sulaukęs patvirtinimą, tučtuojau pasakė, kad jis pats būdavo dažnas svečias karo ministerijoje. Tas aiškiai sudomino Haną Biozel, kuri atidžiai pasižiūrėjo į patarėją, o paskui ėmė kvatotis iš kažkokio, netgi truputį pavojingo pasakojimo, bet viskas čia tarp savųjų... Atsisėdo truputį arčiau Gebharto, o su Kliosu elgėsi atsainiai ir iš aukšto, kreipdamasi į jį „pone oberleitenante".
Važiavo draugiškai nusiteikę. Gebhartas ištraukė iš lagamino butelį prancūziško konjako ir metalinius puodukus, pamažu sriūbčiojo, klausydamiesi pono patarėjo, kuris spėjo papasakoti apie save viską, arba beveik viską, o taip pat pasakyti, kad Lisko stotyje jo lauks vietinės administracijos automobilis.
— Tai mano geras bičiulis,— vėl tarškėjo Gebhartas,— o padorus vokietis dabar turi draugų kiekviename okupuotame krašte.— Garsiai nusikvatojo.— Važiuodami su manimi įsitikinsite, kaip aš vairuoju. Tai mano aistra.
Automobilis iš tiesų laukė. Buvo giedras ankstyvas rytas. Nuo geležinkelio važiavo plačiu medžiais apsodintu plentu, paskui staiga atsivėrė lomoje pasislėpęs miestukas ir miškais apaugusios dailios kalvos. Laukuose stovėjo tik ką nupjautų javų gubos, o iki pat kalvų nutįsusios ražienos priminė artėjantį rudenį. Poilsio namai buvo už miestuko, reikėjo pravažiuoti siauromis kreivomis gatvelėmis, kurios vingiavo tarp vienaaukščių, į žemę susmegusių, senų ir skurdžių medinių namukų.
Gebhartas padidino greitį, priešais buvo tuščia erdvė, o po valandėlės kalnų papėdėje esančiame vešliame parke iškilo gerai įkomponuotas puošnus daugiaaukštis pastatas.
— Štai, kaip tiktai čia,— ištarė Gebhartas,— čia ilsėsimės.— Paspaudė signalą.
Tiesą sakant, tai visai nebuvo panašu į poilsį. Kliosas manė, kad Hana Biozel jį painformuos apie savo turimus duomenis, kad jis šiame žaidime bus laikomas pilnateisiu partneriu. Jau pirmosiomis valandomis būdamas poilsio namuose, įsitikino, kad jam pavestos žymiai kuklesnės funkcijos: vykdyti konkrečius pavedimus, nieko nežinant apie operacijos visumą. Jam reikėjo užmegzti ryšius su abvero agentu Pliušu, bet nežinojo, kokiu būdu Hana ketina patekti pas Konradą ir Armija Krajova skyrių, kuriame buvo priimamas svečias iš Londono. Jis turėjo laukti Maciejaus, be Maciejaus nieko negalėjo padaryti prieš abvero sumanytą operaciją. O laiko buvo nepaprastai maža: diena, gal dvi...
Kliosas buvo ne iš tų žmonių, kurie linkę rezignuoti. Jis išnaudodavo kiekvieną galimybę, o jei galimybės nebūdavo, tada ją pats kurdavo. Jei Hana nieko nesakys, seks kiekvieną jos žingsnį. Apie tai galvojo, eidamas tvarkingu ir švariu poilsio namų koridoriumi, kurio sienos buvo nukabinėtos vaizdeliais apie vokiečių pergales visuose frontuose. Tiesiog jau nebegalėjo žiūrėti į šias tepliones. Sustojo prie panelės Biozel kambario durų, dar sykį svarstydamas, kokią čia reikėtų užimti tinkamiausią poziciją, kokią nutaisyti veido išraišką...
Sėdėdama prieš veidrodį, Hana Biozel šukavosi plaukus. Net nepasižiūrėjo į Kliosą.
— Malonu, kad atėjai,— jos balse išgirdo pašaipą, gana retai sutinkamą, kalbantis su vokiečiais, su kuriais jam iki šiol teko bendrauti. Šis jos tonas Kliosą vis labiau neramino.—■ Turbūt norėjai apžiūrėti, kaip įsikūriau. Tačiau pageidaučiau, kad mūsų pažinties per daug nedemonstruotum.
— Man nemalonu,— tarė,— tavo santykiai su manimi man nemalonūs. Suprantu, kad kuo rečiau norėtum mane matyti.
Mergina švelniau pasižiūrėjo į Kliosą. Turbūt šis tonas buvo tinkamas.
— Turiu tave matyti tiek, kiek privalau.
— Aš pageidaučiau dažniau.
— Kas čia dabar?—Majoras Hana Biozel žiūrėjo į Kliosą ne-sišypsodama.— Meilės prisipažinimas?
Kliosas tylėjo.
— Na gerai jau, gerai. Elgiesi lyg vaikas, negavęs pinigų kinui. Jau sakiau, kad esi šaunus vaikinas, bet aš prisimenu esanti moteris tik tada, kai tas reikalinga tarnybai.
— Pageidaučiau, kad tai būtų taip pat... ir ne tarnybos labui.
— O tu,—staiga paklausė.— Nevedęs?
— Ne.
— Turi sužadėtinę?
— Ne.
— Keista. Nedaug pažįstu tavo amžiaus karininkų, neturinčių tėvynėje merginų.
Vis dėlto Kliosas norėjo pakeisti temą.
— Kada ten eisi?—paklausė. Iš tiesų nežinojo „kur", bet ji privalėjo turėti kažkokį ryšį, kokį nors adresą, pagal kurį pateks pas Konradą.