— Kada ten eisiu?—pakartojo ir nusikvatojo.— Žinoma, kuo greičiau, mano brangusis. Turime labai nedaug laiko, nes tas trečiasis, tas, kuriam dirbo Eva From, gali pasirodyti bet kuriuo momentu.
— Galėjo atvykti kartu su mumis.
— Ir apie tai galvoju,— šaltai atsakė.— Jei atvažiavo, žino, kaip ir aš, tą patį slaptažodį, žino, kad tikroji Eva From areštuota.
„Vadinasi, kažkokį slaptažodį žinai,— pagalvojo Kliosas,— ir turi ryšius. Turbūt ši informacija taip pat iš Pliušo."
— Kuo skubiausiai susisiek su Pliušu,— pavedė Kliosui.
— Norėčiau tave pasaugoti,— pasakė Kliosas.— Tau gali grėsti pavojus. ^
Ji nusikvatojo.
— Nereikia. Aš neblogai susitvarkau pati. O dabar leisk man apsirengti.
Vadinasi, nieko nelaimėjo. Beliko tik sekti Haną ir laukti Maciejaus. Buvo tikras, kad Hana Biozel per artimiausias porą valandų pasistengs užmegzti ryšius su Konrado žmonėmis. Kliosui pasisekė, nes per savo kambario langą jis matė duris į poilsio namus, tai buvo puikus stebėjimo punktas, kurio negalima buvo palikti nei akimirkai. Vyko didelis judėjimas, uniformuoti ir civiliniais drabužiais karininkai, nemaža luošų, berankių ir bekojų, kuriuos čia vadino „vokiečių pergalės didvyriais". Pastebėjo iškilnią patarėjo Gebharto figūrą; jis buvo įstrigęs prie įėjimo ir ieškojo naujų pažinčių, nuolat skardžiai kvatojo. Pirmą kartą su profesiniu susidomėjimu pagalvojo apie Gebhartą, nors maža buvo tikimybė, kad lenkų arba anglų žvalgyba galėtų ką nors panašaus užverbuoti. Kaukė? Jau tiek matė žmonių, nešiojančių kaukes... Ir vėl pagalvojo apie Haną; visiškai neabejojo, kad jinai nepasitiki juo. Tenorėjo žinoti, ar nepasitiki todėl, kad toks nurodymas iš Berlyno, ar pati pradėjo įtarinėti?
Jau sutemo. Kliosas šiek tiek atsitraukė nuo lango, užsirūkė. O galbūt panelė Biozel ne taip jau labai skuba, kaip jis manė? Ir tada pamatė ją. Bėgte nubėgo laiptais ir skubiu žingsniu ėjo link parko vartų. Kažkokia keista buvo jos išvaizda ir apdarai. Kai atsidūrė lauke ir patraukė iš paskos tamsia siaura alėja, vedančia į miestelį, jau žinojo, kodėl Hana jam pasirodė pasikeitusi: paprasčiausiai ji atrodė taip, kaip ir tūkstančiai lenkaičių. Nebuvo jokių abejonių, kad stropiai prisitaikiusi, gerai tinkančia kauke vyksta „į darbą". Reikėjo nepastebėtam eiti iš paskos, o tai ne taip lengva, kadangi ji buvo patyrusi žvalgybininke. Vylėsi, kad Hana nesitiki ir negalėjo tikėtis, kad ją kas nors sektų...
Miestelio gatvės, žinoma, buvo neapšviestos. Siauros ir juodos, jos buvo panašios į fantastinių filmų požemius, kilo į kalną, kreivomis perėjomis krito žemyn ir staiga pasibaigdavo užgriozdintuose kiemuose. Susivokė, kad Hana mėto pėdas, kad elgiasi atsargiai, ir dar kartą įsitikino susidūręs su labai patyrusiu priešu. Pagaliau Hana sustojo, atidžiai apsidairė. Kliosas vos spėjo šmurkštelėti į vienaaukščio namuko šešėlį. Ji dingo kažkurio kiemo tamsoje. Truputį palaukęs, priėjo arčiau... Tolėliau nuo gatvės stovėjo medinė lūšna. Hana pasibeldė, ir netrukus pamatė ją šviesoje, sklindančioje pro pravertas duris.
— Labas vakaras,— išgirdo ją sakant. Kalbėjo be akcento gryna lenkų kalba.— Ateinu nuo Juzefo.
Veikiausiai tai buvo pirmoji slaptažodžio dalis, ir tai viskas, ką sužinojo, nes durys tuojau buvo uždarytos ir iš vidaus užšautos. Pro lango užuolaidą tepamatė du šešėlius — panelės Biozel ir palinkusį, susikuprinusį — veikiausiai senos moters. Jį apėmė bejėgiškas pyktis. Kas iš to, kad jis žino jos ryšių adresą? Panelė Biozel savo žaidimą jau pradėjo, įsiskverbė į lenkų pogrindžio organizaciją, užmegs ryšį su Londono agentu, o jis, Kliosas, negali jai sutrukdyti. Nenueis ir nepasakys nepažįstamiems žmonėms: „Saugokitės, tai vokiečių agentė." Nerizikuos demaskuotis, tokia rizika neįmanoma, nes prieš akis, kol pasibaigs karas, dar yra daug darbo.
Gatvelėje pasirodė dardėdamas vežimas su didžiule statine; senajame Liske nebuvo vandentiekio, jo vaidmenį atliko van-denvežys. Kliosas girdėjo už namų sienų pritildytą šneką, miestukas vis vien gyveno, namuose su aklinai uždangstytais langais buvo žmonės, neramiai klausėsi iš gatvės sklindančių garsų. Pasirodžius patruliui, staiga viskas nutilo, o paskui tamsą perskrodė gerklinis vokiškas riksmas. Laukti panelės Biozel buvo netikslinga, sužinojo viską, kas buvo įmanoma, užsirūkęs papirosą, pasižiūrėjo į laikrodį. Dar būtina spėti susipažinti su tuo Pliušu, pasak Liangnerio, mūsų agentu, „dirbančiu penkiolika metų".
Pliušas dirbo vienintelėje šio miestelio smuklėje „Zdrojova". Ją surado be vargo. Salė buvo erdvi ir tuštoka. Mieguisti kelneriai sukinėjosi tarp staliukų. Vienas iš jų... Atsisėdęs prie stalo, Kliosas išsiėmė fotografiją, kurią jam Berlyne įteikė Liangneris, ir dar sykį pasižiūrėjo į tą veidą. Siek tiek praplikęs, apie keturiasdešimt metų, storalūpis, akiniuotas vyriškis. .. Netrukus jį pamatęs, įsakmiai mostelėjo galvą.
— Klausau, ponas oberleitenante.— Kalbėjo vokiškai gana neblogai.
Kliosas vartė papirosinę.
— Jūsų pavardė Pliušas, taip?
Pliušas patvirtino ir neramiai žvilgtelėjo link gretimo staliuko, kur ką tik atsisėdo du vokiečių karininkai. Garsiai šūkalojo apie padėtį rytų fronte.
— Esu Kurto siųstas iš Berlyno,— kartojo Kliosas Liangne-rio duotą slaptažodį.
— Čia negalima kalbėti,— šnabždėjo Pliušas.— Tuojau atnešiu kavos. O gal ką nors stipresnio?
— Galima konjako taurelę.
— Turime netgi prancūziško, ponas oberleitenante. Konradas jau atvyko. Bijausi, ar tik manęs nepradeda įtarti. Jei nesigailite kortelių, turime gerų bifšteksų... Rytoj aštuntą valandą senoje prieplaukoje. Jūs žinote, kur ji yra?
— Surasiu,— atsakė Kliosas.
Į seną prieplauką reikėjo eiti takučiu per pievą, palei siaurą vingiuotą upeliuką, kuris nuo kalnų ir pavasariais virsdavo grėsminga upe. Iš miestelio Kliosas išėjo anksčiau, todėl dabar turėjo pakankamai laiko atidžiai pasižvalgyti po susitikimo vietą, apžiūrėti pailgą medinę pašiūrę, kur buvo laikomos baidarės, per siaurą langelį žvilgterėti į kabyklas, o paskui atsisėsti ant apsamanojusio suoliuko medžio pavėsyje, iš kur buvo gerai matomas iš miesto einantis keliukas. Nusprendė kuo daugiau išspausti iš Pliušo, netgi slaptažodį ir ryšį, kuriais naudojosi Hana Biozel. „Paskui Pliušą reikės likviduoti",— abejingai ir šaltai pagalvojo Kliosas, pagaliau tą padarys Konrado žmonės. Jeigu jis prie jų prisikas... Nes kaskart aplinkybės vis sunkėjo, o praėjusią dieną nieko nepasiekta, kas palengvintų uždavinį.
Tuojau po pusryčių nuėjo į stotį, jei taip galima pavadinti ant sudegusio pastato griuvėsių sukaltą medinę pašiūrę. Kaip paprastai, Maciejus atėjo punktualiai, tuo pačiu, kaip ir Varšuvoje, senyvo žmogaus kostiumu, stovėjo priešais tvarkaraštį. Kliosas pagalvojo, kad vis tiktai neatsargu, reikėjo pakeisti išvaizdą, bet nieko nepasakė, pagaliau teoretiniams svarstymams nebuvo laiko. Maciejus pranešė, kad reikalas žymiai sudėtingesnis, negu jam pasirodė. Konradą galima pasiekti tik centrui tarpininkaujant, kol gaus slaptažodį ir kontaktą, praeis dvi trys dienos. Su kartėliu Kliosas pasakė, kad Biozel jau suspėjo iššifruoti Konradą ir jo žmones miestelyje, o jie turi laukti...
Maciejus tylomis išklausė priekaištus, o paskui pareiškė, kad atvažiuos po dviejų dienų.
— Tik jau kitaip persirenk,— piktai pasakė Kliosas.— Tiesa. .. Pasistenk viską sužinoti apie kažkokį patarėją Gebhartą iš Berlyno. Atrodo, jis kažkada čia buvęs.
Netgi nepažvelgęs į Maciejų, nuėjo durų link. Verdamas duris, lange į perono pusę pastebėjo Hanos Biozel veidą. Tučtuojau dingo. Tada pajuto nerimą, kuris šį kartą buvo visiškai pagrįstas. Hana Biozel jį sekė. Tiesa, Varšuvos perone buvo tamsoka, tačiau puikiausiai galėjo prisiminti charakteringą senyvo vyriškio povyzą. O dabar čia vėl jį pamatė. Žaidimas pasidarė pavojingas, todėl Kliosas pajuto stiprėjančią įtampą.