Poilsio namuose, netgi neužsukęs į savo kambarį, pasibeldė pas Haną. Jau buvo namie, sugrįžo anksčiau. Jam pasiūliusi kėdę, pati atsisėdo ant fotelio atramos. Atrodė labai graži, bet Kliosas žiūrėjo į ją tiktai kaip į pavojingą priešą, kurį esant reikalui...
— Kaip tau sekėsi vakar?— paklausė.
— Sekėsi,— šaltai atsakė.— Slaptažodis ir ryšys buvo kaip reikiant, mane palaikė savąja. Netrukus pasieksiu Konradą.
— Manai, jis dar neatvyko?
— Tikriausiai ne. Tačiau būk ramus, sužinosiu, kas ji toks.— Pasakė „sužinosiu", o ne „sužinosime". Kliosas reikšmingai linktelėjo galvą.— O tu?—paklausė.— Ką man gali pranešti?
— Susitariau su Liangnerio agentu, Pliušu. Šiandien aštuntą vakare.
— Kur?
— Senoje prieplaukoje.
— Gerai. O daugiau man nieko neturi pasakyti?
Valandėlę abejojo. Kaip suvaidinti? Kartais būdavo naudinga apsimesti nuoširdžiu. Nespėjo apsispręsti.
— Kodėl vakar mane sekei?
Kada pastebėjo? Kai ėjo į lūšną? O gal pasižiūrėjo per langą. Per ilgai knapsojo prie to lauželio Rybnos gatvėje.
— Turbūt tai mano pareiga,— atsakė.— Kažkas turėjo tave saugoti. Jei pati šito nesupratai...
— Jau tau sakiau,— pertraukė,— kad darytum tai, ką tau pavedu.
— Pagalvok,— jo balsas taip pat skambėjo oficialiai.— Jei tave likviduotų, man Liangneris niekad neatleistų. O galėjo atsitikti, kad anas jų tikrasis agentas būtų anksčiau užmezgęs ryšį... Bijojau dėl tavo saugumo...
Hana tylėjo, o Kliosas laukė, ar užsimins apie susitikimą stotyje. Nė vieno žodžio. Buvo blogiau, negu tikėjosi.
Išgirdo beldimą.
— Eik į vonią,— įsakė Hana.— Nenoriu, kad tave pamatytų pas mane.
Durys į vonią buvo prieškambaryje. Vos spėjęs uždaryti duris, tučtuojau išgirdo Gebharto balsą.
— Panele Biozel, žadėjote su manimi išgerti taurelę.
— Žadėjau ir esu pasiruošusi. Prašom nusileisti žemyn, netrukus ateisiu.
Domėjosi Gebhartu, tačiau Kliosui apie tai netgi neužsiminė. Ar spėjo ką nors pranešti į Berlyną?
Visa tai svarstė Kliosas, laukdamas Pliušo. Mėnulį užklojo debesys. Senoji prieplauka skendėjo tamsoje. Pakilo vėjas, prie upės ošė medžiai. Kliosas užsidegė papirosą ir pagalvojo, kad dabar jo veidas tikriausiai matomas nuo tako. Tačiau Pliušas atėjo ne taku. Salia jo atsirado staiga, veikiausiai buvo kitas kelias tarp medžių. Pasisveikino, agento ranka buvo drėgna ir gliti.
— Generolas jums dėkoja,— pasakė Kliosas.— Jūsų žinios pasitvirtino, jūs padarėte Vokietijai didžiulę paslaugą.— Vėl suošė medžiai. Kliosas išgirdo šlamesį, neramiai apsidairė, tačiau vėl nutilo, prieplauka buvo tuščia ir tamsi.
— Turiu jums pasakyti,— nervingai pradėjo Pliušas,— kai ką labai svarbaus...
Tuo metu pasigirdo vienas po kito du šūviai. Buvo šaudoma iš labai arti, nes Kliosas netgi pastebėjo krūmuose palei upę plykstelėjimą. Pliušas riktelėjo ir susmuko ant žemės, pradžioje lyg klaupėsi, o paskui krito veidu į smėlį. Kliosas irgi krito
5. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai ant žemės, griebė iš dėklo ginklą, nesitaikydamas šovė, nors tas šovimas buvo betikslis, kaip ir vijimasis, netgi jei Kliosas ir norėtų užpuoliką vytis. Stovėjo šalia viens kito, Pliušas ir jis, abudu rūkė, abudu buvo matomi, buvo taikoma į Pliušą, o ne į Kliosą. Kas? Konrado žmonės? Jie negalėjo žinoti apie susitikimą prieplaukoje. Nebent sekė Pliušą, įtarė išdavinė-jant... Ne per daug įtikėtina.
65
Pasilenkęs prie vokiečių agento, patikrino pulsą. Pliušas buvo negyvas. Turbūt savo penkiolikos metų darbu didžiajam Reichui buvo tikrai vertas šios mirties, bet jo, Klioso, padėtis dabar pasidarė dar sunkesnė. Jo akivaizdoje nužudytas vokiečių žvalgybos agentas. Reikės nemažai aiškintis, o tuo labiau, kai visokie Hanos Biozel įtarinėjimai!.. Apčiupinėjo Pliušo kišenes, išėmė piniginę, papirosus, netgi kelnerio bloknotą — visa tai reikės stropiai patikrinti. Susirietusį lavoną paliko tysoti ant žemės. Vėl pasirodęs mėnulis apšvietė upę, pievą, negyvą prieplauką.
5
Pasukęs raktą, Kliosas įėjo į savo kambarį. Buvo pavargęs, tačiau negalėjo sau leisti ilsėtis, jo laukė' pokalbis su Hana, rytdienai šio pokalbio negalima buvo atidėti. Nedegdamas šviesos, atsisėdo ant lovos. Kokie jo šansai šiame žaidime? Reikėjo galvoti ne tiktai apie Konradą ir abvero planų sužlugdymą, bet ir apie save.
— Uždek šviesą, Hansai,— staiga išgirdo Hanos Biozel balsą.
Vadinasi, ji buvo čia. Dar prieš pašokdamas įjungti šviesą,
pagalvojo apie lagaminus. Ar nebuvo ko nors kompromituojančio? Ne, turbūt nieko. Žinoma, rausėsi po jo daiktus. Taip pat drabužių kišenėse. Papirosų „Juno" dėžutė. Viename papirose šifras, parašytas plono popieriaus skiautelėje. Neprotinga buvo palikti šią dėžutę. Tai naujas šifras, kurio atmintinai dar nespėjo išmokti. Jeigu ją dabar nušaučiau? Tai jau tikrai būtų baigta, teliktų kelias pas partizanus.
Įsižiebus lemputėms, primerkė akis. Hana Biozel stovėjo kambario kertelėje, pamažu artėjo prie jo. Apsirengusi chala-tuku.
— Nelabai maloniai mane sutinki, Hansai. Tik nustebęs.
— Atleisk, esu labai susinervinęs.
— Ką pranešė Pliušas?
— Pliušas nieko nepranešė,— atsakė Kliosas.— Pliušas nebegyvas.
— Ką? Kokie čia stebuklai?
Kliosas tiksliai papasakojo apie įvykius prieplaukoje.
— Supranti, negalėjau nieko padaryti. Nusikaltėlis turbūt puikiai pažinojo vietovę, dingo krūmuose.
— Ir tai kalba abvero karininkas! — riktelėjo Hana.— Jo akivaizdoje nužudomas agentas. Kam buvai sakęs apie susitikimą su Pliušu?
— Tau.
— Kam daugiau?
— Niekam, tu manim netiki, Hana.
— Eva, ne Hana! Pagaliauk išmok. Ne, nepasitikiu. Ne pirmi metai dirbu vokiečių žvalgyboje.
Iš chalato kišenės išsitraukė mažą pistoletą ir, laikydama rankoje, vartaliojo lyg žaisliuką.
— Galėjo tai padaryti anas, trečiasis.— Kliosas stengėsi laikytis ramiai.— Tas jų tikrasis ryšininkas, turėjęs galimybę lankytis karo ministerijoje. Tiktai jisai.
Hana tylėjo.
— Paslėpk tą žaisliuką,— griežčiau pasakė.—Nemėgstu, kai moteris žaidžia su tokiais dalykais.
— O aš mėgstu. Vokiečių moterims tinka prie veido. O gal dar man, Hansai, pasakysi, ką šiandien veikei stotyje.
Kliosas pradėjo kvatotis. Tai buvo vienintelė galima reakcija, ir šis juokas jam pasisekė.
— Mėgstu provincijos stotis. Argi čia kas nors blogo?
— Ir stotyse labai mėgsti senyvus vyriškius, kalbėk su manimi atvirai, Hansai.
— Aš atvirai ir.kalbu. Sakyk, ko gi tu nori?—Dabar puolė jis.— Pageidaučiau, kad pas mane privačiai ateitum be žaisliukų chalato kišenėje.
— Nemėgstu prarasti pasitikėjimo savo bendradarbiais.
Dabar reikia šaukti, tiktai šaukti.
— Kas tau davė teisę su manimi taip kalbėti? Todėl, kad esi moteris?
Vis tik privertė ją atsitraukti. Tikriausiai jos įtarimai buvo labai migloti.
— Na, gerai jau, gerai,— burbtelėjo.— Pliušo bylą smulkiai ištyrinėsime.
— Kuriuo metu susitarei susitikti su Konradu?—puolė toliau Kliosas.
— Kai bus laikas, mano mielasis, sužinosi.
Išgirdo beldimą į duris.
— Dabar tu slėpkis į vonią,— pasakė Kliosas. Tai buvo šioks toks revanšas.
Tarpduryje pasirodė kapitonas Boltas, tas pats Boltas, kuris dalyvavo kalbantis su Liangneriu Berlyne. Vadinasi, Liangneris netgi Hana nepasitiki, jei siunčia dar vieną, o gal Boltas. .. Ne, tai jokiu būdu neįtikėtina.