Bolto „Heil Hitler" buvo draugiškas ir džiugus. Būdamas Berlyne, Kliosas išmoko skirti šio pasisveikinimo įvairiausius atspalvius.
— Stebiesi, Kliosai, ką?
— Stebiuosi,— iš karto atsakė.— Atvažiavai pakeisti mane? O gal naujas uždavinys?
— Nei viena, nei kita, mano mielasis. Atvykau tiesiog pailsėti.
— Taip pat kaip ir aš?
— Nebūk pernelyg įtarus, Hansai. O kur gražioji panelė Biozel? Kambaryje jos nesuradau.
Iš vonios pasirodė Hana.
— Aš čia.— Jos balse nesijautė, kad būtų suglumusi.
Boltas palinko prie jos rankos.
— Puikus chalatukas, iš karto matyt, kad atostogaujate. Noriu su tavim pasikalbėti, Hana. Atleisk, Kliosai, kad vieną tave paliksime.
Pagaliau liko vienas. Atsisėdęs prie lango ir žiūrėdamas į poilsio namų vestibiulio duris, pagalvojo, kad galbūt jau paskutinis vakaras su vokiška uniforma... Tačiau jis žinojo, kad taip lengvai nepasiduos, o pabėgs tiktai tada, kai jau nebebus kitos išeities. Žinoma, jei tik galima bus pabėgti. Ko čia atvažiavo Boltas? Gal Hana jau raportavo ir, nepasitikėdama Kliosu, paprašė pulkininką pagalbos. Kaip Biozel nušvies Bol-tui įvykius prieplaukoje?
Praėjo dvi dienos, o jam teko vien nesėkmės. Žinojo ne ką daugiau, negu tik ką atvykęs į Liską. O Maciejus? Nusikeikė. Jis žinojo, kokie turi būti atsargūs žmonės, kariaujantys slaptąjį karą, ir suvokė, kiek reikia laiko užmegzti ryšiams tarp dviejų žvalgybų.
Tuščioje alėjoje, nutįsusioje link miestelio, staiga išvydo pažįstamą figūrą. Didžiuliais žingsniais žirgliojo patarėjas Gebhartas. Netrukus jis turės dingti tamsoje. Kur ponas Gebhartas išsiruošė tokį vėlyvą vakarą?
Kliosas griebė kepurę ir netrukus bėgte nubėgo laiptais žemyn. Atsargiai ėjo iš paskos, stebėdamasis, kad ponas patarėjas visiškai neketina eiti į miestelį. Nuo plento pasuko į lauko keliuką, einantį per pievas ir ražienas tiesiai į mišką. Iš tiesų tai buvo stebėtina drąsa. Kliosui dar neteko matyti Generalinėje Gubernijoje vokiečio, kuris naktį vienas eitų į mišką. Matyt, jis puikiai žinojo kelią, nes drąsiai žingsniavo į priekį, nesustodamas kryžkelėje, pasuko į kairę, o paskui smėlėtu takeliu palei ištįsusių medžių eilę priėjo prie dviejų lauke pamirštų kapų ir tiktai dabar patraukė į mišką. Dabar Kliosas galėjo eiti netoli Gebharto, girdėjo netgi tankų patarėjo šnopavimą. Jis patraukė pistoleto dėklą ant pilvo ir visiškai pamiršo apie nuovargį, nes propagandos ministerijos valdininko iškylos tikslas kaskart darėsi paslaptingesnis.
Tarpais kelelis dingdavo tarp krūmų, o paskui vėl išryškėdavo įspaustos vėžės, kol pagaliau įsirėmė į erdvią progumą, apaugusią aukšta žole. Virš medžių pasirodė mėnulis. Kliosas, stovėdamas progumos pakraštyje, matė Gebharto figūrą. Atrodė, lyg jis būtų čia atlikinėjęs paslaptingas ritualines apeigas. Priėjęs vienišą iškerojusį medį, priklaupė, atplėšė nuo kamieno žievę, paskui atsitiesęs vienodais žingsniais ėmė eiti tiesiai į Kliosą. Po to stačiu kampu pasuko į kairę ir pagaliau sustojęs išsitraukė iš po apsiausto kažkokį daiktą, kurį Kliosas patamsyje netrukus atpažino. Tai buvo paprastas pionierių kastuvėlis. Propagandos ministerijos patarėjas nusimetė apsiaustą, skrybėlę, švarką ir energingai ėmėsi kasti. Labai šnopavo, o dirbo taip negrabiai, kad Kliosas vos susilaikė nesikvatojęs. Retkarčiais jis liaudavosi kasęs, rankomis kapstė žemę, lyg kažko ieškodamas... Siek tiek toliau vėl kasė, darbavosi truputį vikriau, bet, atrodė, nesėkmingai.
nAtrodo, supratau",— pagalvojo Kliosas. Jis pasidarė išvadą, kad ponui patarėjui į šią aikštelę teks dar ne kartą sugrįžti, o jis, Kliosas, apie tai turi žinoti, nes pono patarėjo asmenybė jam dabar atrodė verta didelio dėmesio.
Šoko. Tą vakarą jam niekas lengvai nevyko. Kai, grįždamas iš pasivaikščiojimo miške ir eidamas per vestibiulį, išvydo pro praviras duris perpildytą šokių salę, nė nepagalvojo, kad netrukus šioje salėje glausis prie panelės Biozel. Tačiau taip įvyko. Turbūt jo laukė, nes kai pas budintį ėmė savo raktą, šalia išvydo ją — Hana turėjo ypatingą savybę atsirasti netikėtai. Buvo apsirengusi smarkiai dekoltuota baline suknele. Niekuo nepriminė kuklios merginos, kuri ėjo praėjusį vakarą tamsiomis miestelio gatvėmis į Rybnos gatvę. Balsas buvo švelnus ir malonus, stačiai negalėjo jos pažinti.
— Hansai, labai noriu pašokti su tavim,— pasakė.
Pasižiūrėjo į savo batus, paskui į ją, bet nieko nepasakė,
nors žodžiai veržte veržėsi.
Netgi pernelyg demonstratyviai glaudėsi prie jo. Šoko, žinoma, puikiai, atrodė sentimentali ir jausminga, bet Kliosas žinojo, kad šis jos persikūnijimas toks pat pavojingas, kaip ir anas prieš porą valandų.
— Mėgsti vakarinius pasivaikščiojimus,— šnabždėjo ji, jos balse nebuvo ironijos.— Gaila, kad nepagalvojai ir mane pakviesti kartu. '
— Gaila,— murmtelėjo Kliosas, galvodamas, apie ką ji galėjo kalbėti su Boltu. Pagaliau Boltas irgi čia buvo, netrukus pamatė jį sėdintį vienišą prie staliuko ir jiems besišypsantį.
— Apie ką galvoji?—išgirdo Hanos balsą.
— Kad manimi nepasitiki,— tučtuojau atsakė.
— Ak, tu vėl tą patį! Tu nepakenčiamas... Nemėgstu tokių nemaršių vyrų... Ar nesupranti?
— Ko?
— Kad man patinki, Hansai...
— Kaip partneris?
— Galbūt kaip priešininkas,— kurį laiką buvo ta pati Hana, kaip prieš porą valandų.
— Ar tu nepagalvojai,— Kliosas perėjo į puolimą,— kad vykdau tik Liangnerio įsakymus.— Tai skambėjo gana dviprasmiškai, jis gi pakankamai ilgai vilki vokiečių uniformą, kad žinotu jog šiame pasaulyje niekas niekuo netiki ir visi dalyvauja nesibaigiančioje slaptoje kovoje, kurioje kartais galima laimė-
ti geležinį kryžių ir dar vieną žvaigždutę, o kartais prarasti gyvybę.
Nežiūrėjo jam į akis.
— Nekalbėkime apie tai,— sušnabždėjo.— Šiandien tokia graži naktis. Graži ir muzika.
— Ir mergina graži...— tuo pačiu tonu užbaigė Kliosas.
— Ačiū tau, Hansai. Gal padarysime mažą pertraukėlę.
— Galima. Jeigu tik nori...
— Jeigu tik man pasakytum, kur buvai pasivaikščioti.
— Kodėl klausi?
— O gal aš pavydi.
— Vėl nepasitiki.
— Liaukis! Priglausk mane...
Nespėjo įvykdyti įsakymo, nes staiga nutilo muzika ir jie sugrįžo prie staliuko, kur sėdėjo besišypsantis Boltas. Jis paskubomis pripylė taureles. Visi išgėrė. Bolto veidas buvo išpurtęs, raudonas, jis, atsisegęs munduro apykaklę, pasakojo apie didžiulį Liangnerio pasitikėjimą Hana ir Kliosu. Jis tiki, kad jie ne tiktai susiras Konradą, bet ir demaskuos tą tretįjį. Suvebleno kažkokį keiksmažodį, išsprogino akis ir pridūrė, kad šis trečiasis jau gali čia būti, nors jis pats tuo netiki.
— Nužudydami Pliušą, padarė klaidą,— tvirtai pareiškė.— Jie patys nesusivokia, kad tokiu būdu nuvalė kelią Hanai.
Kliosas negalėjo suprasti, kodėl Boltas daro tokias išvadas, iš tikrųjų gi buvo visiškai ne taip, bet pasižiūrėjęs į Haną pamatė, kad ji šypsosi. Jos žvilgsnis klajojo po salę, atrodė, lyg jos čia nebūtų, o kai sugriaudėjo muzika ir šį kartą ją apkabino Boltas, šoko visiškai kitaip, negu su Kliosu — atšlijusi ir šalta, nors kapitonas iš Berlyno gana įžūliai stengėsi ją priglausti.
Prie lango vienišas už staliuko sėdėjo ponas patarėjas Geb-hartas. Žiūrint į jo išvargusį veidą ir drebančią ranką, kurioje laikė alaus bokalą, Kliosui dabar dingtelėjo mintis sukurti naują situaciją, tiesa, gana rizikingą, bet, jam-atrodė, galinčią pagreitinti šio žaidimo tempą, žinoma, jei ponas patarėjas iš viso dalyvauja arba ims dalyvauti šiame žaidime. Atsikėlęs Kliosas nuėjo prie jo staliuko.