— Ar galima, pone patarėjau?
— Žinoma.— Garsus juokas, bet linksmumas dirbtinis.— Išgersite alaus?
— Ačiū, negersiu.
— Tai gal cigarą? Iš amtsleiterio atsargų.
— Rūkau tik papirosus, pone patarėjau, bet kitus pomėgius mudu turime bendrus.
— Būtent?
— Mėgstame ilgus naktinius pasivaikščiojimus, pone patarėjau.
Gebhartas ilgai tylėjo, o paskui paraudusiomis akimis pasižiūrėjo į Kliosą.
— Ką jūs tuo norite pasakyti, pone oberleitenante?
Klioso žvilgsnis buvo toks naivus ir nekaltas, kad žmones iškart nuginkluodavo.
— Ogi nieko, pone patarėjau. Tiktai tą, ką pasakiau. Kad mėgstame naktinius pasivaikščiojimus...— O išvydęs Gebharto akyse palengvėjimą, Kliosas tučtuojau smogė.— Jūs esate labai drąsus žmogus, nepaprastai drąsus. Ne daug kas iš mūsų, pone Gebhartai, išdrįstų vienas naktį eiti į mišką.
Smūgis priešininką pasiekė. Persikreipęs patarėjas užgulė stalą. Dabar jo ramybė galutinai susvyravo, dabar jis ištisas valandas svarstys, ką Kliosas tikrai žino ir ko dar laukia. Šiuo netikrumo ir suglumimo momentu reikia jį palikti. Atsikėlęs Kliosas vokiškai stuktelėjo kulnimis.
— Prašau man atleisti, plačiau pasikalbėsime kitą kartą. Mano draugai manęs laukia.
Ponas patarėjas irgi atsistojo, dar kažką vebleno, bet Klioso jau nebuvo. Poros grįžo prie staliukų, o Hana stovėdama pakėlė taurelę.
— Prisisiurbiau,— prisipažino Boltas ir klestelėjo į kėdę.
— Tu, Hansai, negerk, dar negerk, noriu pašokti. Ir būtent su tavim.
Ji buvo blaivi, o jo kojos lyg švino pripiltos. Tango dar šiaip taip, o kai užgrojo valsą, turėjo sukaupti visas jėgas.
— Į kairę, Hansai, į kairę... Noriu, kad man apsisuktų galva. Ar tau kartais sukasi galva? Tik tuomet, žinoma, kai išgeri? Žiūrėk, Boltas kapituliavo.
Iš tiesų Boltas svirduliavo link durų, sunkiai laviruodamas tarp šokančių porų. Užkliudė ir juos, bet netgi nepastebėjo. Ištiesė prieš save dideles raudonas rankas, tarytum bijodamas atsitrenkti kakta į sieną. Ėjo lyg neregys.
— Likome vieni,— sušnabždėjo Hana.
Kliosas šoko ir negalėjo suprasti, ko ji iš tikrųjų tikisi ir kodėl ji dabar tokia. Negi tik vaidina? Vaidinimą nesunku pastebėti, tačiau kartais būna taip, jog dingsta ribos; staiga, gal šokio metu, o gal sėdint prie staliuko ir geriant jau nežinia kelintą taurelę, ėmė į ją žiūrėti kaip į gražią merginą, su kuria atėjo į šokius, užmiršęs, jog tai Hana Biozel, kad dar vagono kupė mintyse kartojo: ne moteris, o klastinga ir patyrusi vokiečių žvalgybos agentė.
Užmiršo, o galbūt vis tiktai norėjo užmiršti, kai stovėjo koridoriuje, o paskui ji atidarė savo kambario duris ir pasakė:
— Hansai, pabučiuok mane, dabar pabučiuok, nes galbūt paskui jau niekad šito nenorėsiu...
Tik ką prasidėjusios saulėtos dienos šviesoje viskas kitaip atrodė. Kliosas žinojo, kad artėja lemiama atomazga. Agentė Hana Biozel gerai atliko savo uždavinį ir galima tvirtai pasakyti, jog rado galimybę pasiekti Konradą. Jis nieko nepasiekė. Maciejus turėjo pasirodyti ne anksčiau kaip po pietų; iki tol Hana galėjo užbaigti savo darbą: perduoti Konradui dezinformuojančią medžiagą ir išaiškinti jo organizaciją. Taip pat trečiojo, tikrojo ryšininko iš Berlyno, likimas buvo išspręstas. Kliosas jau žinojo, kad tas trečiasis nežinomasis bendražygis tai ne patarėjas Gebhartas. Tad kas gi?
Beliko tiktai viena: nė akimirkos neišleisti iš akių Hanos. Nevengti bet kokios rizikos, kad tik sumaišius jos planus. Kliosas užėmė savo stebėjimo poziciją prie lango. Ant suoliuko Tudeniška saule lepinosi patarėjas Gebhartas. Invalidai tiesė sudedamas loveles, o baltais gaubtais slaugės juos dengė apklotais. Praėjo nemaža laiko, kol pamatė Haną... Vėl ta kuklia suknele ir beveik visiškai nesinaudojusi kosmetika. Skausmingai sukando lūpas ir trumpai žiūrėjo į ją su šalta neapykanta. Sustojo prie pono patarėjo, turbūt kalbėjo apie orą, nes patarėjas laikraščiu rodė į saulę ir triukšmingai žvengė, bet ir šį kartą jo linksmumas buvo nenatūralus.
Kai panelė Biozel pasuko keliuku į miestelį, Kliosas išėjo iš kambario. Dabar reikėjo būti labai atsargiam: Hana tai ne Gebhartas... Ji neturi pastebėti, jog sekama. Ėjo iš paskos, slėpdamasis medžių šešėliuose, jis nė nepagalvojo, kad paskui jį, gana atokiai, eina kažkas trečias — su laikraščiu rankoje ponas patarėjas Gebhartas.
Kliosas susivokė galįs paleisti merginą iš akių tik tada, kai ji pasuko vos pastebimu siauru takeliu palei kapinių tvorą, išmūrytą iš apsamanojusių smiltainio luitų. Šiuo keliu galima buvo nueiti tik į mišką. O Kliosas jau žinojo, kaip mišką pasiekti anksčiau už ją: eis ruda žole ir kadagiais apaugusiu stačiu skardžiu, kuris jai bus nematomas, nes takelis buvo žemiau palei išdžiūvusį upelį. Jam šis kelias buvo pažįstamas ir jis žinojo, kad Hanai teks sugaišti bent penkiolika minučių ilgiau, žodžiu, dar turi pakankamai laiko patogiai išsitiesti kapinių mūro šešėlyje, trumpai apgalvoti susidariusią padėtį, apmąstyti savo būsimus veiksmus.
Išsitraukęs papirosą ir maigydamas tarp pirštų, svarstė, ar Haną Biozel nušauti miške iš karto, ar eiti jos pėdomis ir tokiu būdu susirasti Konradą, o su juo kartu jau nuspręsti Hanos likimą. Bet tai jau reikštų dekonspiraciją prieš Konradą, susidarius tokiai padėčiai, netgi pateisinamą dekonspiraciją, bet velniškai pavojingą, nes jeigu pats Konradas tapo tiktai abvero įrankiu (kadangi turi įteikti anglams dezinformacijos skyriuje suklastotus įtvirtinimų planus), tai šis faktas byloja, kad jau žinoma apie jį tiek, jog abveras spėjo iššniukštinėti ir visą jo aplinką. Negi tik Pliušas žinojo Konrado reikalus? Vėl mįslė. Kas nušovė Pliušą? Kliosas buvo pernelyg patyręs žvalgas, kad negalėtų susieti trijų faktų. Apie jo ryšius su Pliušu žinojo Hana, Pliušas buvo asmuo, galįs padėti Kliosui prieiti prie Konrado, o Hana jo laukė kambaryje taip apsirengusi, lyg tuo apsirengimu norėjo jį įtikinti, jog iš pensionato nebuvo išėjusi... Nors išvada pati savaime siūlosi, Kliosas negali patikėti, kad Hana šovė į Pliušą, nes nėra kokių nors motyvų, nėra priežastingumo ryšių. Kažkaip automatiškai Hana iškrenta. Žinoma, yra galimybė, visiškai teorinė,, kuri galėtų įprasminti Pliušo nužudymą. Jeigu Hana Biozel būtų lenkų agentė, o jis, Hansas Kliosas, būtų atsidavęs hitlerininkas, ji turėtų elgtis kaip tik šitaip... Betgi viskas yra atvirkščiai.
Išgirdęs kažkieno žingsnius, žvilgterėjo į tą pusę ir pastebėjo patarėją Gebhartą. Storulis dairėsi, lyg staiga pametęs kažkieno pėdsakus, tarytum kažko ieškodamas. Kliosui dingtelėjo mintis, kad jis negali sekti Hanos, nes ji praėjo senokai. Tad jeigu jo sekimo objektas buvo ne Hana Biozel, Gebelso ministerijos patarėjas galėjo sekti tiktai jį patį — Hansą Kliosą. Bet ar vien tik sekė? Putli, baltais šeriais apžėlusi Geb-harto letena buvo iki pusės įgrūsta į švarko kišenę. Kišenė buvo išsipūtusi, o kišenėje esantis daiktas savo išvaizda priminė į servetėlę įvyniotus pusryčius, kuriuos patarėjas ruošiasi valgyti miško tankmėje.
Kliosas pajuto jau taip pažįstamą šaltuką. Tai pavojaus signalas, o kartu ir ženklas, kad pagaliau kažkas pradeda judėti, kad amorfinė, iš visų pusių jį gaubianti tuštuma pradeda įgauti kontūrus. Jautė, kad baigiasi laukimo metas. Artėjo aktyvios veiklos momentas. Dabar jau tikrai žino, kad visa tai pagreitino pora dviprasmiškų frazių, mestų poilsio namų restorane. Jeigu Kliosas žinotų, ko dar Gebhartas bijo. Tik sutemus užplanuotas susitikimas su Maciejum, jeigu Maciejus sugebėtų jam paaiškinti triukšmingojo patarėjo baimės priežastį.
Gebhartas patraukė takeliu. Kliosas palaukė, kol jis dings išdžiūvusio upelio rėvoje. Paskui atsikėlęs nusipurtė nuo munduro prilipusius šapus, įsikando papirosą, kurio netgi nespėjo uždegti, ir ėmė kopti stačiu šlaitu į kalną. Valandėlę tarytum užmiršo, ko čia atėjęs, kodėl lipa į kalną, pačios pastangos jam teikė malonumą, grąžino jį į tuos laikus, kai, būdamas skautas, Aukštuosiuose Tatruose įgijo patyrimo, ir šis nesąmoningas sugretinimas padėjo jam kopti, jautė pasitenkinimą dėl kiekvieno žingsnio, kai pastatydavo koją į uolos įdubimą; džiaugėsi, kad jo kūnas paklusnus, kad jaunas ir gyvas. Pagaliau, kai užkopęs į kalną užėmė numatytą poziciją, iš kurios galės stebėti Haną, tikrovė prislopino iš pradžių buvusį lengvumą, giliai alsavo. Jis jau ne septyniolikmetis skautas, Stašekas iš Kos-ciežynos, besididžiuojantis visai galimais pasiekimais, kurie išsiuvinėti jo palaidinės kairėje rankovėje, o jau suaugęs žmogus, kriptonimu „J—23" pažymėtas agentas, kuris galbūt netrukus, nejausdamas jokio sąžinės graužimo, nušaus jauną, gražią moterį, o po taiklaus šūvio vienintelis jo rūpestis bus — suardyti jos planus ir tuo pačiu metu pašalinti grėsmę būti įtartam.