— Rytoj savajai pasiųsiu lauktuvių,— pasakė mažesnysis geležinkelio saugotojas.— Truputį lašinių ir tas kojines.
Antrasis linktelėjo galva. Viską žinojo. Neseniai mainikavo su geležinkelininkais. Už pusę meitėlio gavo porą dėžių prancūziškų kojinių. Galės jų žmonos visą gyvenimą vaikščioti į bažnyčią su šilkinėmis kojinėmis. Staiga vienas sustojo.
— Ko stovi?—paklausė mažesnysis.— Ar prisimeni, kad Peteris nori žąsies? Tik todėl mus šiandien ir išgrūdo. Reikės duoti tam drimbai, nes...
— Tyliau,— nutraukė jį antrasis.— Girdi, muzika.
Paėję keliasdešimt metrų, išgirdo ją dar aiškiau. Po kiek laiko išvydo niekuo neuždangstytus langus, juos pasiekė daugiabalsis šūkalojimas.
— Tai šitas grafas,— pasakė mažesnysis.— Jaučiu, kad šiandien pasipelnysim.
Trepsėdami jie įsibrovė į priebutį, ėmė daužyti šautuvų buožėmis duris, bet esantieji viduje veikiausiai negirdėjo, o tai jau buvo akiplėšiškumas. Aukštesnysis trenkė petimi į duris ir vos neparkrito, įvirsdamas į vidų. Jiems nepasisekė. Atsivėrusios durys uždengė kabyklas, kurios buvo prigrūstos karininkų apsiaustų bei kepurių su žibančiomis kaukolėmis. Šis vaizdas būtų juos atvėsinęs. Dabar įtūžę, kad niekas nesiteikė jų pasitikti prieškambaryje, žengė prie durų, už kurių sklido triukšmingas juokas ir kimūs patefono garsai. Žemesnysis atlapojo duris.
— Tylos! — riktelėjo jis ir staiga nutilo. Antrasis, likęs prieškambaryje ir nežinodamas, kodėl anas nutilo, ėmė šaukti:
— Uždangstyti langus, draudžiamasis laikas, uždangstyti langus! — Jis peržengė slenkstį ir apmirė.
Štandartenfiureris Dibelijus svyruodamas pakilo, želigė keletą žingsnių link jų, bet išgertas alkoholis trenkė jam į galvą, net reikėjo pasiremti į kažkurio karininko petį.
— Pone štandartenfiureri,— sulemeno geležinkelio saugotojas, pirmasis įgriuvęs į valgomąjį,— mes nežinojome...
— Nutilk!—suriaumojo Dibelijus.— Neleidau jums kalbėti. Dabar jau žinote. Ten, kur aš esu, klausoma mano įsakymų, aišku?
Beveik vienu metu traukdamiesi, amtelėjo savo „jawohl".
— Kas jums leido išeiti?—užriko Dibelijus.— Išgrusiu į rytus! — užspringo nuo šauksmo.
— Betgi, brangusis Dibelijau,— ramino jį Vonsovskis,— šie kareiviai neturėjo piktų kėslų. Pagaliau tai netgi gerai, jei vokiečių kareiviai rūpinasi vokiečių valdžios įsakymų vykdymu. Tai mano kaltė. Retai naudojuosi šiais namais, todėl ir nedaviau nurodymų, kad padarytų langų užuolaidas. Franciše-kai,— kreipėsi į liokajų,— pasirūpink, kad sekantį kartą...
— Klausau, pone grafe.
— Salin! Maukite iš čia! —riktelėjo Dibelijus.
— Lukterėkite,— sulaikė juos Vonsovskis. Kareiviai sumišę stabtelėjo.—Francišekai,— kreipėsi Vonsovskis į liokajų,— nuvesk šiuos vyrus į virtuvę, tegu jiems duoda ką nors užvalgyti ir apšilimui degtinės, kad galėtų išgerti už pono štandarten-fiurerio sveikatą.
— Nuginklavai mane, brangusis Vonsovski, visiškai nuginklavai.— Eikite,— plačiu mostu parodė kelią kareiviams,— ir daugiau niekad nesidomėkite nei šviesa šiuose namuose, nei mano bičiuliu ponu Vonsovskiu. Ar jūs žinote, kvaileliai, kad tik ką su ponu grafu išsiaiškinome, jog tūkstantis devyni šimtai vienuoliktais metais grafas ir aš gyvenome Miunchene vienoje gatvėje, valgėme tame pačiame restorane, lankėme tą patį viešnamį ir visiškai nebuvome pažįstami?
Įkaušęs Dibelijus bandė apkabinti Vonsovskį.
Karininkai pakeldami stiklus atsistojo. Dibelijus čiupo stiklinę, prisipylė pilną ir smarkiai stuktelėjo ja į Vonsovskio stikliuką. Kažkuris iš jaunesniųjų karininkų užtraukė studentišką dainą. Dibelijus nepaleido Vonsovskio rankos.
— Bičiuli,— vebleno,— atrodo, kad aš truputį per daug išgėriau,— garsiai sužagsėjo.— Vesk,— pasakė, o paskui, pamatęs klausiamą Vonsovskio žvilgsnį, pridūrė:—vesk į tualetą.
Francišeko išvesti geležinkelio saugotojai dingo kažkur užkaboriuose. Dibelijus, paleidęs Vonsovskio ranką, nuskubėjo link parodytų durų. Paleidęs smarkia srove vandenį, ėmė prausti veidą, delnais pamasažavo išpurtusius skruostus. Paskui, pasižiūrėjęs į veidrodį, lyg per miglas konstatavo, kad kaskart vis mažiau plaukų, o paakiai vis labiau nudribę ir vis tamsesni. Neatsigręždamas siekė kabyklos su rankšluosčiais ir ant šlapių grindų paslydo. Pargriuvo. Pajuto neįveikiamą norą išsitiesti čia pat, ant šių grindų ir užmigti. Galbūt netgi truputį užsnūdo, bet jį išblaivino iš neužsukto čiaupo lašantis vanduo. Ryžosi atsikelti, todėl, kovodamas su jį užgulusiu miegu, ėmė ieškoti akimis kokio nors tinkamo daikto įsitverti. Pagaliau surado — prausykla. Griebė ją už krašto, bet vėl nudribo, nes prausykla, tarytum nepritvirtinta prie sienos, nuo jo kūno svorio atsiknojo, atidengdama juodą nišą. Tik po kiek laiko susivokė, kad tai, ką jis mato, nėra girto žmogaus haliucinacijos. Netikėtai greitai atsistojo. Norėdamas išsiblaivinti, smagiai sudavė keletą kartų sau per veidą, bet niša neišnyko. Dar pats sau netikėdamas, kišo ranką. Kažką užčiuopė ir ištraukė. Pamatė storą šimtadolerinių banknotų pundą, kietai perjuostą banderolę, tarytum tik ką iš banko. Antrą kartą įkišęs ranką, ištraukė papirosų pakelį „Juno". Pakelis buvo atplėštas, bet papirosų viduje nerado. Keletas siaurų foto juostelių stebuklingai jį paveikė. Dibelijus tučtuojau išblaivėjo. Prisėdęs ant vonios krašto ir žiūrėdamas į dolerius ir papirosų pakelį, valandėlę susimąstė. Atsikėlė, padėjo rastus daiktus į jų pirmykštę vietą, stumtelėjo prausyklą — ji netikėtai lengvai atsidūrė savo vietoje.
— Ne Reineris yra šios dienos medžioklės karalius, o štan-dartenfiureris Maksas Dibelijus,— ištarė savo atvaizdui veidrodyje. Atvaizdas jam pamerkė mažytėmis, bet dabar jau visai blaiviomis akutėmis.
Prieškambaryje nieko nebuvo — tai žymiai palengvino reikalą. Priėjo prie senoviško ant sienos kabančio telefono ir pareikalavo žaibiškai sujungti su Varšuva. Šiandien budėjęs uolusis Liozė turbūt nemiegojo, nes tučtuojau atsiliepė.