Netrukus ją pamatė. Ėjo lėtai, tikriausiai pavargusi, nors takelis palei upelį nebuvo jau toks status. Turbūt Hana Biozel neturėjo skautiškų įgūdžių. Pagaliau kur jinai galėjo jų gauti?
Argentinoje? Admirolo užverbuota Argentinos vokietė. Iš kur ji moka lenkiškai? Vieni klausimai, be atsakymų.
Sustojo priešais pat jo slėptuvę. Negi pastebėjo? O gal čia ji turi susitikti su tuo paslaptinguoju Konradu? Tai nelabai būtų paranku Kliosui. Pernelyg arti Gebhartas...
Hana atsisėdo ant audros išversto medžio, nusiavė batelius, išbėrė iš jų smėlį, paskui iš mažo rankinuko išsiėmė pudrinę, apsidairė ir truputį pasipudravo nosį. Ir tiktai dabar šis beprasmis ir toks moteriškas veiksmas privertė jį pažvelgti į Haną kitomis akimis. Savaime aišku, Kliosas žinojo, kad Hana Biozel jauna įdomi moteris, su kuria maloniai praleido vakarą, bet netgi per tą vakarą jis nė vieną sekundę nepamiršo, kas ji tokia, ši mergina, pulkininko Liangnerio patikėtinė, fiureriui ištikima naciste, jo mirtinas priešas. Pagaliau jis juto, kad ir jinai netgi suartėjimo momentais nesiliauja save kontroliavusi, tarytum jaustų jį esant priešu. Tiktai dabar, kai jai atrodo, jog jos niekas nemato, prieš atlikdama svarbų uždavinį, ėmėsi tvarkyti savo išvaizdą. Kliosas pajuto jai simpatiją. Mažas, juokingas moteriškas gestas sušvelnino jos demoniškumą, suteikė žavesio.
Pudrinę įsidėjo į rankinuką, panašų į miniatiūrinį konduktoriaus krepšį, energingai permetė per petį diržiuką ir, tarytum pajutusi, jog pernelyg ilgai užtruko, skubiai leidosi toliau. Ir vėl buvo Hana Biozel, kurią Kliosas pažįsta jau pora dienų.
Leido jai nueiti keliasdešimt metrų, nes jos šviesi suknelė pernelyg krito į akis, kad Hana galėtų dingti šiame miške. Pagaliau Hana turbūt negalvojo per daug nutolti nuo Lisko, nes tolesniam žygiui būtų kitaip pasirengusi. Siūlėsi išvada, kad prieš susidorodamas su Hana, pirmiausia turi atsikratyti Gebhartu, kuris netrukus čia turi pasirodyti. Taip ir buvo: staiga išgirdo jo šnopavimą. Storuliui sunkiai sekėsi kopti į kalną. Stovėdamas prie medinio tiltuko atramos, languota nosine šluostėsi prakaitą.
Kliosas, norėdamas sukelti kuo didesnį triukšmą, patraukė vienu iš čia esančių takelių. Pasirinko patį stačiausią, vildamasis, kad šlubio Gebelso įstaigos patarėjas nepanorės toliau kopti. Šio tako pasirinkimas dar turėjo ir kitą tikslą: nors jis ir tolo nuo Hanos kelio, tačiau Kliosui šis takas buvo naudingas kitu požiūriu. Jis ėjo pro ryškiai saulės apšviestus krūmokšnius, todėl Gebhartui buvo sunku atskirti jo figūrą šiame mirguliuojančiame žaliame fone. Tikriausiai Gebhartas nesiryš šauti, veikiausiai, manydamas esąs nepastebėtas, kur nors netoliese pasislėps ir lauks Klioso sugrįžtant. Tokie nutukę, senyvi vyriškiai, kaip Gebhartas, labai kantrūs ir mėgsta palaukti. Tarp kitko, tuo jie ir skiriasi nuo Klioso.
. Nuėjęs apie penkiasdešimt metrų, Kliosas, pasislėpęs už išsikerojusio medžio, pagaliau ryžosi pažvelgti žemyn. Saitas nuojautos dvelktelėjimas, kurį jis pajuto išvydęs Gebharto Tanką, įgrūstą į išsipūtusią švarko kišenę, jo neapvylė. Bijojo šauti prieš saulę, bijojo nepataikyti. Koks pavojingas jam turėjo būti Kliosas, pasakęs porą sakinių, iš kurių buvo aišku, kad jis matęs storulį patarėją pionierių kastuvėliu rausiantį žemę?
Tokios mintys švysčiojo Kliosui galvoje besibraunant paskubomis per krūmus, kad kuo greičiau pamatytų ryškią Hanos Biozel suknelę.
Hana jau buvo nedidelėje aikštelėje. Stovėjo prie žemos negrabiai iš lentų sukaltos pašiūrės ir dairėsi lyg kažko laukdama. Kliosui netgi dingtelėjo mintis, kad laukia būtent jo. Si mintis jam sukėlė nerimą, nes tada galima pagalvoti, kad Hana Biozel tikisi būti Klioso sekama. Nuvijo šią mintį, kaip mažai patikimą. Nusprendė kuo arčiau prišliaužti prie pašiūrės, pro kurios duris įsmuko Hana. Norėjo šliaužti aikštelės pakraščiu iki malkų rietuvių, sukrautų netoli pašiūrės, kad paskui vienu šuoliu galėtų atsidurti prie galinės sienos. Stengėsi šliaužti labai tyliai, daugiau nieko negirdėjo, tiktai kamanių dūzgimą. Dar dvidešimt, dar dešimt, dar penki metrai iki rietuvių, o ten jau bus palyginti saugus. Pagaliau šuolis. Jau buvo vietoje. Pirmiausia pamatė ant basų Hanos Biozel kojų batelius, o tik paskui du į jį nutaikytus automatų vamzdžius ir vaikinus, laikančius tuos automatus. Pusiaukelėje nukabo ranka, automatiškai siekianti ginklo.
— Teisybę sakei, Hansai,— pasakė Hana,— per vėlai.— Netrukus pridūrė:—Buvau tikra, jog eisi iš paskos, ir nustebau, kad atsisakei šio ketinimo.
Vienas vaikinas, pasidėjęs automatą, prispaudė Kliosą prie medžio kamieno ir neskubėdamas, lėtai traukė iš dėklo Klioso ginklą. Antrasis už kokių trijų metrų stovėjo nutaikęs automatą į Kliosą ir iš susijaudinimo prikandęs lūpą. Telaukė mažiausio judesio, kad galėtų paleisti seriją į vokiečių karininką.
Hana Biozel irgi laikė rankoje parabelį. Smulkutėje jos rankoje šis sunkus ginklas atrodė šiek tiek groteskiškai. Norėjosi Hanai tai pasakyti, tačiau teištarė: .
— Hana, norėčiau su tavim pasikalbėti.
— Apie ką?— gūžtelėjo pečiais. Nelaukdama atsakymo į savo klausimą, pasakė vaikinams:—Likviduokite jį.—Vaikinai buvo apsiavę auliniais batais ir, nors buvo karšta, pusiau kariškomis striukėmis.— Likviduosite jį,— pakartojo,— tačiau,— pridūrė pasižiūrėjusi į laikrodį;—tik po kokios valandos, man iš čia išėjus.— Nusigręžė.
— Eime, frice,— kreipėsi į Kliosą vienas vaikinas, stumtelėjęs jį pistoletu.
Ėjo palei pašiūrę. „Klausyk, Hana"... išgirdo Kliosas sakinio nuotrupą, ištartą vyrišku balsu. Pagalvojo, kad tai turbūt Konradas. Daug ką atiduotų už tai, kad dabar galėtų būti šios iš keleto lentų sukaltos pašiūrės viduje.
— Nedelsk, greičiau,— atsiliepė antrasis. Iš jo balso Kliosas suprato, kad vaikinas nepaprastai susirūpinęs savo misija.
„Galbūt,— liūdnai pagalvojo,— man teks būti jo pirmuoju lavonu."
Nuėjo į aikštelės pakraštį, ne daugiau, kaip trisdešimt metrų.
— Čia,— pasakė pirmasis, vaikišku veidu ir vos besikalančiais ūsais.— Iš čia matysime, kai ji išeis. Tada pasižiūrėsi į laikrodį.
Šis antrasis, siauru nervingu veidu („panašus į meno istorijos studentą",— pamanė Kliosas), primerktomis žemažiūrio akimis, linktelėjo galva.
„O vis tiktai Hana Biozel pasirodė už mane vikresnė",— pagalvojo Kliosas. Išsitraukė iš kišenės papirosus, vaikinai nenuleido nuo jo akių. Kai jiems kyštelėjo pakelį, griežtai atsisakė. Nors padėtis buvo nepalanki, bet stengėsi galvoti šaltai. Kiekvienu atveju jam dar liko viena valanda gyventi, kadangi Hana apsidrausdama turi tuo metu būti Liske. Ar jai terūpi alibir ar dar nori sutvarkyti kitus reikalus? Prisiminė sakinio nuotrupą, kurią jam pavyko išgirsti praeinant pro pašiūrę, ir pajuto jam taip gerai pažįstamą vidinio pavojaus signalą. Kol kas negalėjo suprasti, kodėl vyriškio pasakyti žodžiai „Klausyk, Hana" sukėlė jam pavojaus būseną. Liepė jį nušauti — tai logiška. Turėjo iššifruoti jo žaidimą, suprantama, žaidimą tik šioje operacijoje, bet gi šito jai visiškai pakako. Ryšiai su Macie-jumi buvo pernelyg išoriški, o Hana („Klausyk, Hana"—vėl jo galvoje aidėjo šie žodžiai) pernelyg inteligentiškas priešas, kad negalėtų susieti jo pastangų išgauti iš jos žinių ir susitikimą su Maciejumi, na, ir pagaliau mikrofilmo dingimas iš slėptuvės po Fridricho Didžiojo portretu. Negi ir dėl šito jį įtarinėjo? O jeigu net ir taip, tai kodėl nusprendė jį sušaudyti lenkų partizanų rankomis? Kodėl to neįvykdė pati jai patogiomis sąlygomis, kurios Liangnerio akyse būtų jai pelnę didžiulę šlovę? Klioso demaskavimas jos veikloje būtų nemažas pliusas. Visa tai kažkaip nelimpa, ir Kliosas jaučia, kad iš tų savo turimų kaladėlių nesudėlios jokio logiško vaizdo, nes jam tiesiog trūksta dviejų arba trijų kaladėlių.