Paskendęs savo mintyse, netgi nepastebėjo išeinančios Ha-nos. Tik vaikino balsas jį sugrąžino realybėn.
— Pasižiūrėk į laikrodį,— pasakė jis.
— Vienuolika penkiolika,— atsiliepė antrasis.
Nė nepasižiūrėjusi į Kliosą, Hana dingo tankmėje. Dar kurį laiką jos šviesi suknelė šmėsčiojo tarp medžių kamienų.
— Pasakyk jam vokiškai, kad po valandos jį pribaigsime,— pasakė vaikinas su rusvais plaukeliais panosėje. Antrasis gi mokykline vokiečių kalba stengėsi sulipdyti sakinį. Jį pertraukė Kliosas, prašnekdamas lenkiškai:
— Nesivargink, suprantu. Bet manęs nenušausite.
Negali pasakyti, kad vermachto karininko uniforma apsirengusio žmogaus ištartas sakinys gryna lenkų kalba nebūtų padaręs jiems įspūdžio. Tačiau nei vienas nenuleido į Kliosą nutaikyto ginklo.
— Supranti,— paskui pasitaisė,— jūs suprantate lenkiškai?— kreipėsi į Kliosą vaikinas, panašus į studentą.
— Vaikinai,— rimtai kreipėsi Kliosas,— privalau pasimatyti su pulkininku Konradu.
— Mums įsakyta,— trumpai atsakė.
— Žinau, bet privalote jam pranešti, kad noriu su juo pasikalbėti. Eina kalba apie žymiai svarbesnį dalyką negu mano arba netgi jūsų gyvybė. Mane nušauti spėsite, tam laiko visuomet užteks. Nuveskite mane pas pulkininką.
— Tu žiūrėk,— tarė antrasis,— jis nori pasižiūrėti, kas yra viduje.
— Jei žūsiu, man tas visiškai nereikalinga. Pagaliau galima suprasti, kad viduje tikriausiai radijo stotis.
— Esi gerai informuotas.
— Gerai,— prisipažino Kliosas.— Jei nenorite manęs ten nuvesti, paprašykite, kad pulkininkas Konradas ateitų čia. Vienas jūsų nueikite ir jį pakvieskite. Labai apgailestausite, jeigu...
— Jis galvoja su vienu lengvai susidoroti,— pasityčiodamas kalbėjo vaikinas šviesiais ūseliais.
— Prieš tai galite mane surišti,— pasakė Kliosas.
Vienas vaikinas pradėjo segti diržą, Kliosas suprato, jog surado tinkamą masalą. Jis žengė žingsnį link vaikino, sunėręs rankas už nugaros, tarytum paruošęs jas rišimui. Įtempė raumenis. Stovykloje prie Erevanės instruktorius šį būdą vadino ,samurajaus griebimu". Kai pajuto vaikino rankas ant savųjų, žaibiškai pritūpė, iškeldamas rankas į viršų. Vaikino kūnas, riedėdamas lyg lankas, trenkė antrajam į kelius. Kliosas jau spėjo nubėgti apie trisdešimt metrų, kai išgirdo miško tylą su-trikdžiusį automato serijų tratėjimą. Buvo saugus. Kol kas saugus.
Temo. Maciejus, atsikėlęs nuo akmens, stropiai nusivalė kelnes, pasiėmė lietsargį. Atrodė, kaip ir turi atrodyti pagyvenęs vyriškis, besiilsintis Lisko Zdrujuje.
— Dabar jau žinai viską apie patarėją Gebhartą. Atsimeni slaptažodį Konradui?
— Mane siunčia Žukas,—pakartojo Kliosas.— Jeigu jį būčiau žinojęs anksčiau...— atsiduso.
Maciejus gūžtelėjo pečiais.
— Zinai, kad tai nelengva. Ką manai veikti?
— Miegoti,— atsakė Kliosas.— Turėjau labai sunkią dieną. Reikia man nepastebėtam įsmukti į savo kambarį, šiek tiek aptvarkyti suniokotą uniforminę aprangą ir apgalvoti, kaip užbaigti šį žaidimą.
Atėjo prie pensionato, kai beveik per jokį juodomis priešlėktuvinėmis užuolaidomis aptemdytą langą nesimatė nei vieno šviesos ruoželio. Vestibiulyje taip pat buvo tamsu, o budintysis snaudė palei lentą, kur buvo kabinėjami raktai. Aplenkė jį, nepaimdamas rakto. Jo universalus visraktis, pagamintas auksarankio iš Visbadeno, atrakindavo sudėtingesnius užraktus negu šis, jo kambario. Kliosas norėjo, kad du asmenys, gyvenantieji kaip ir jis šiame pensionate, du asmenys, kurie nesusitarę šiandien bandė jį likviduoti, galvotų, jei kartais žvilgterėtų į raktų lentą, kad Klioso nėra kambaryje.
Kai, sutvarkęs uniformą ir išsimaudęs, atsigulė ant plačios kušetės, pradėjo galvoti apie tą antrąjį asmenį, kuris šiandien norėjo jį nušauti. Pasišnekėjęs su Maciejum Kliosas žinojo, kodėl patarėjas Gebhartas, pasislėpęs prie tiltuko, permesto per upelį, iš arti du kartus šovė jo pusėn.
Tiesą sakant, pats Kliosas viską sugadino. Pamiršo, paprasčiausiai pamiršo apie Gebhartą, o juk prieš tai žinojo, kad šis jo lauks. Susirūpinęs, kaip ištrūkti iš partizanų rankų, Geb-harto klausimą, kaip mažiau skubų, atidėjo vėlesniam laikui. Jį ir vėl turbūt išgelbėjo instinktas. Kai pribėgo tiltuką, jį valandėlę apakino ryški saulės šviesa, primindama jam, kokiomis aplinkybėmis jis markstėsi nuo saulės prieš pusantros valandos. Peršoko tiltuko turėklą tiksliai tuo momentu, kai pasigirdo šūvis. Vienas — paskui kitas. Patarėjas Gebhartas tikriausiai pedantas ir mėgsta reikalus tvarkyti iki galo. Kitas klausimas, kad tas antrasis šūvis buvo beveik taiklus. Valydamas švarką, Kliosas pastebėjo pažastyje geroką skylę. Eilinis bandymas nužudyti, ginant porą dėžių su porceliano daikčiukais, porą dėžių, kurių, tiesą sakant, Gebhartas nesugebėjo surasti. Iš to, ką pasakė Maciejus ir ką Kliosas pats spėjo, trumpai kalbant, buvo tokia istorija: trisdešimt devintųjų rugsėjis. 202-j o pulko pėstininkų batalionas užima Lisko Zdrojų. Leitenantas Gebhartas, ieškodamas kur apsigyventi, atsitiktinai patenka į namus, kuriuose yra puiki porceliano kolekcija. Gebhartas taip pat kolekcionierius, jau nekalbant apie tai, kad kolekcija milijoninės vertės. Po keleto dienų kolekcionierius su visa šeima buvo rasti namo rūsyje. Visi nužudyti šūviu į pakaušį. Kolekcijos nė jokių žymių. Maciejus turėjo sugaišti nemažai laiko, kol išaiškino leitenanto Gebharto pavardę, bet užtat informacija turėjo aukso vertę.
Kliosas dabar prisiminė, kad Gebhartas, rodos, dar traukinyje pasakojo kažkokią didvyrišką istoriją apie savo žygdarbius trisdešimt devintaisiais metais miške netoli Lisko, kad vienas su nedidele grupe susidūrė su pranašesnėmis lenkų pajėgomis ir tik jam vienam pavyko išlikti gyvam. Negi didvyriškos legendos detalės paimtos iš tikrovės? Tokiu būdu ta
6. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai •grupė žmonių, su kuria jis brovėsi per apylinkės miškus, nebūtinai turėjo žūti kovoje su lenkų kareiviais. Tuojau, tuojau. .. Maciejus sakė, kad žmonės matė iš kolekcionieriaus namų nešamas dėžes ir šį darbą prižiūrėjo pats generolas. Tai netgi logiška. Daug kas paaiškėtų...
81
Kliosas pajuto visa nugalinčio miego antplūdį ir jau užmigdamas kažkodėl prisiminė žodžius, nugirstus, kai jį partizanai vedė pro pašiūrę miške: „Klausyk, Hana"... Kodėl Hana?— dar spėjo pagalvoti, kol nuovargis jį visiškai įveikė.
Kai nubudo, tikriausiai buvo septinta arba keletas minučių po septynių, jam taip atrodė, nes vakar pamiršo prisukti laikrodį.