Skusdamasis ir rengdamasis smulkiai apmąstė detalų planą, kurį netrukus ketino įgyvendinti.
Paspaudė jos durų rankeną. Durys lengvai atsidarė.
— Tai tu, Boltai?—išgirdo Hanos Biozel balsą.— Gerai, kad atėjai. Nežinai, ar sugrįžo Kliosas? Aš susirūpinusi dėl jo.
Atsistojo prie lovos su pistoletu, nukreiptu į ją.
— Be reikalo rūpiniesi,— pagaliau atsiliepė.
Ji staiga pašoko, o paskui krito ant pagalvės. Bandė šiek tiek pajundinti ranką, o gal dar tik ruošėsi. Tačiau Kliosas jau neketino rizikuoti. Griebęs už pagalvės kampo, vienu mostu ją ištraukė iš po galvos. Kaip ir tikėjosi, po pagalve buvo didelis, kaip moteriai netgi per didelis parabelis. Paėmė jį ir užsimojęs nusviedė po spinta.
— Esi brutalus. Gaila, kad toks nebuvai iš pradžių. Mėgstu brutalius vyrus.
— Renkis,— įsakė. .
— Tavo akivaizdoje?—dar ji bandė vaidinti.— Tai mane varžo.
— Kaip nori.— Kliosas, išsitraukęs iš kišenės duslintuvą, užmovė ant pistoleto vamzdžio.— Jei nori, palauksime, kol pradės mušti vestibiulyje didysis laikrodis. Jo dūžiai užgoš trakštelėjimą.
Ji energingai nubloškė antklodę. Netrukus atsistojo šalia, apsirengusi ta pačia suknele ir batukais, kaip ir vakar. Norėjo paimti rankinuką, bet Kliosas leido tik patikrinęs, kas jame yra.
— Tvarka,— pasakė.— Dabar užsimesk ant pečių apsiaustą, aš vesiu tave už parankės, o šį žaisliuką laikysiu prie pat tavo gailestingosios širdelės, kuri taip sielojosi dėl Hanso Klioso. O jeigu nuspręsi, kad mano draugystė tau įkyrėjo,— nedelsdamas šausiu.
— Kur mes eisime?— paklausė.
— Pamatysi,— atsakė. Apkabino ją per liemenį, po apsiaustu ji turėjo jausti kietą metalą. Tokiu būdu praėjo koridorių, vestibiulį. Be budinčiojo ir valytojos, nieko nesutiko. Gatvėje praėjo pro vandenvežį ir senuką kunigą, kuris su pasibjaurėjimu pasižiūrėjo į moterį, prigludusią prie vokiečių karininko. Turbūt galvojo, kad lenkė, pamanė Kliosas. Prie smiltainio luitų tvoros sustojo.
— Kur mane vedi?
— Kodėl norėjai, kad tie žmonės mane sušaudytų?—užuot atsakęs, paklausė Kliosas.
— Neturėjau kitos išeities. Vos nesužlugdei mano darbo. Mano misija svarbesnė už kažkokio abvero leitenanto gyvybę.
— O paskui,— pasakė Kliosas,— būtumei apskundus mane Liangneriui, kuris būtų palaikęs mane šnipu, ištraukusiu iš po portreto mikrofilmą su tikraisiais duomenimis.
— Tikriausiai būčiau turėjusi taip padaryti. Mūsų šefai mėgsta, kai valstybės išdavikai tinkamai baudžiami.
— Betgi nepagalvojai, kad, pavyzdžiui, aš galėjau duoti nurodymus Evai From ir išimti tą mikrofilmą.
— Nepagalvojau ir nepagalvosiu,— atsakė.
Jau buvo prie tiltuko. Būtent čia patarėjas Gebhartas bandė* nušauti Hansą Kliosą.
„Bus jam velniškas siurprizas, kai mane vėl pamatys",— galvojo Kliosas.
Dabar pasakė balsu:
— Turbūt jau žinai, kur einame.
— Galėjai mane nušauti anksčiau.
— Iš tiesų nesusigaudai? Einame pas pulkininką Konradą.
— Ar pasiutai? Vedi mane pas juos! — pasakė su baime, tačiau ši baimė atrodė lyg netikra, nes Kliosas, būdamas arti, tarytum pajuto jos atsipalaidavimą, atrodo, staiga ji liovėsi bijojusi.— Esi doras vyras, Hansai, ir kaskart įdomesnis,— pasakė Hana.
— Elgiesi lyg nežinotum, kas ten tavęs laukia.
Trumpai ir nerviškai nusikvatojo.
— Slaptažodis!—išgirdo jie staiga.
Iš miško išėjo ginkluotas partizanas, o Kliosas su palengvėjimu pastebėjo, kad tai ne iš tų, jo vakarykščių pažįstamų. Dabar ir partizanas pamatė Klioso uniformą.
— Pasakyk vaikinui slaptažodį ir išaiškink, kad negaliu pakelti rankų aukštyn.
— Pas Konrodą,— pasakė.— Vesk pas Konradą. Pasakyk, kad atėjo Hana.
— Hana?—pakartojo Kliosas.— Galbūt Eva?
Tylėjo.
Staiga Kliosui pradėjo aiškėti. Tai buvo neįtikėtina, bet vis tiktai...
— Hana? Tu vėl čia?—Prieš juos stovėjo praplikęs vyriškis, mūvintis golfo kelnėmis ir languotomis kojinėmis.
Užuot atsakydama, ji nusimetė nuo pečių apsiaustą.
— Mane siunčia Žukas,— pasakė Kliosas.
— Žukas apie jus man kalbėjo,— atsakė Konradas.
Dabar Hana nieko nesuprato. Žiūrėjo į Kliosą iš nuostabos pastėrusiomis akimis. Konradas linktelėjo vaikinui su automatu, kad juos paliktų vienus.
Kai vaikinas dingo už medžių, Kliosas pradėjo:
— Si mergina vadinasi Hana Biozel, jinai...— ir staiga nutilo, nes iš karto viskas paaiškėjo. Hana juokėsi. Konradas su pašaipa žiūrėjo į Kliosą.
— Paslėpkite ginklą, kol kas jis nereikalingas. Užeikite į mano pašiūrę, prieš išskrendant išgersime. Už poros valandų jau plasnosiu... Turiu jums pasakyti,— kalbėjo jau po to, kai ištuštino po stiklinaitę tikrojo „White Horse1', kurį Konradas veikiausiai atsivežė tiesiog iš Londono.— Turiu jums pasakyti, kaip buvo iš tikrųjų. Hana buvo užverbuota Argentinoje, o tiksliau sakant, leidome abverui ją užverbuoti, kadangi jau dvejus metus ji dirbo anglų žvalgyboje. Ši gabi mergina tapo artima Liangnerio bendradarbe ir esant galimybei suteikė neįkainojamų žinių Jungtinei Karalystei. Hana turi Karališkosios Didenybės armijos majoro laipsnį.
— Turėjau tai suprasti anksčiau.
— Per maža turėjai duomenų,— pasakė Hana.
— Visi dirbome apčiuopomis,— pridūrė Konradas.— Vos vos jūsų nesulikvidavome. Jūs turėjote žūti kartu su Pliušu.
— Bet jūs vis vien gavote tikrą mikrofilmą?—paklausė Kliosas.
— Deja,— už jį atsakė Hana.— Eva From iš tiesų buvo mūsų agentė, bet slėptuvėje po portretu nieko nebuvo. Bet kuriuo atveju falsifikatais nesileisime apgaunami. Tai irgi šis tas.
— O kiek tu vertini tikrąjį planą, tą, kurį nufotografavo Eva From?
— Turi?— paklausė.— Vadinasi, tai tu? Kiek nori?
— Daug,— atkirto Kliosas.— Tavo draugystės.— Atidaręs diržo sagtį su užrašu „Gott mit uns", išėmė mažą ritinėlį, suvyniotą į ploną popieriuką.
— Anglija jūsų niekad nepamirš,— pasakė Konradas, atsargiai imdamas iš Hanos rankų mažytį ritinėlį.
— Mes gi sąjungininkai,— Kliosas kilstelėjo stiklą, kuriame buvo silpnos arbatos atspalvio gėrimas.— Be to, man būtų gaila, kad Evos From darbas nueitų niekais. Ji brangiai užmokėjo. ..
Dar kurį laiką Kliosas galvojo apie tą mažą neišvaizdžią merginą, laukdamas aikštelėje Hanos, su kuria Konradas norėjo atskirai pasikalbėti. Pagaliau ji išėjo, tačiau buvo tyli ir paniurusi. Tiktai grįžtant atgal tvirtai paėmė jį už parankės.
— Pasakysiu tau vieną dalyką, kurio neturėčiau tau sakyti.
— Nesivargink,— atsakė.— Žinau ką nori pasakyti. Tau Konradas liepė mane užverbuoti. Kita proga jam praneši, kad tau nepavyko, ir daugiau prie šios temos negrįšime.
— Gal ir gerai,— vėl šyptelėjo ji.
— Mums reikia pagalvoti apie dovaną tavo šefui,— tarė Kliosas. Trumpai papasakojo viską apie Gebhartą. Bendromis jėgomis paruošė scenarijų: kuris nors iš jų privers Gebhartą veikti. Gebhartas, žinoma, žus, nes šis propagandos ministerijos peniukšlis, laisvai vaikščiojantis į karo ministeriją, atitinka visus reikalavimus, kad Liangnerio akyse taptų puikiu demaskuoto šnipo pakaitalu.
Vakare prie to paties staliuko, kur patarėjas Gebhartas baigė doroti keptą viščiuką, priėjo oberleitenantas Kliosas. Nepasiklausęs atsisėdo prie jo ir, nespėjus storuliui atsipeikėti iš nustebimo, pamačius žmogų, kurį vakar nušovė, paklausė:
— Ar jūs turite laiko pasišnekėti su manimi apie porą dėžių seno porceliano ir apie porą kareivių, kurie žuvo jas gabendami.
Gebhartas neturėjo laiko. Atstūmęs staliuką, griebėsi revolverio. Bet, jam nespėjus paspausti nuleistuko, pasigirdo šūvis. Kapitonas Boltas, sėdintis prie gretimo staliuko su Hana Biozel, ne be pagrindo buvo laikomas puikiu šauliu. O už sutrukdymą pabėgti pavojingam šnipui, patarėjui Gebhartui, jis buvo pagirtas paties pulkininko Liangnerio įsakyme.