ROŽE KAVINE
Kvepėjo žuvimi. Kiekvienas šilto ir drėgno vėjo dvelktelėjimas nešė šį dvoką iš pakalnės, iš siaurų gatvelių raizgalynės, kur buvo sugrūsti namai belangėmis sienomis į gatvę.
Kliosas sustojo prie siauros laiptinės su ištrupėjusiomis pakopomis, pažvelgė žemyn į plokščius krantinės kvartalo stogus, tarp kurių kai kur žaliavo medžių salelės, o paskui apsidairė kaip nuobodžiaujantis turistas. Tasai tipelis, netgi nesislėpdamas, taip pat sustojo. Atsirėmęs į mūrinę sieną, supančią kažkokią landynę, šviesiai žalia nosinaite šluostėsi išprakaitavusį veidą. Iš pradžių Kliosas norėjo išbandyti jo fizinius sugebėjimus. Jei pasileistų bėgti laiptais žemyn, spėtų nuo seklia pasislėpti, dingti kreivose, žuvimi, česnaku ir pavargusių žmonių prakaitu pridvisusiose gatvelėse. Paskui atsisakė tos minties. Šnipelis, turbūt Turkijos politinės policijos valdininkas^ visiškai jam netrukdė, bent jau šiuo metu, o kai reikės, kaip nors išsisuks, kaip, pavyzdžiui, vakar apmulkino įkyriai paskui jį sekiojusį džiūsną su ruonio ūsiukais.
Kliosas patraukė į kalną, iš kur girdėjosi posūkyje važiuojančio tramvajaus džeržgėjimas. Akies krašteliu pastebėjo, kad jo angelas sargas seka iš paskos. Juo toliau, juo labiau gatvė keitė savo išvaizdą, namai buvo tarytum švaresni. Ištrupėjęs tinkas buvo užklijuotas reklamomis Kliosui visiškai nežinoma kalba. Priėjo aikštę su fontanu, nors buvo vidurdienis, čia judėjimas šiek tiek pagyvėjęs; nesidairydamas žinojo, kad šnipelis, bijodamas pamesti pėdsakus, prisiartino prie jo; priešais matė prekių balaganus, kur vakar jam pavyko atitrūkti nuo tokio pat amato žmogėno, koks jį sekioja šiandien. Jam pagailo šio išprakaitavusio storulio, tad nusprendė leisti jam šiek tiek atsipūsti. Praskleidė uždangą iš suvertų ant siūlo karoliukų ir atsidūrė niūrioje, belangėje patalpoje. Vien tik su kelnėmis vyriškis, kurio plaukuotas liemuo buvo aprasojęs prakaitu, ant liepsnojančių žarijų vartė iešmus. Kliosas atsisėdo prie žemo staliuko po lėtai besisukančiu ventiliatoriumi, kuriam, atrodė, buvo sunku sklaidyti įkaitusį tirštą orą. Plaukuotasis vyriškis, palikęs kepsnį likimo valiai, puolė prie vienintelio kliento. Braukė nuo stalo nesančius trupinius ir nusižeminęs laukė užsakymo. Kliosas paklausė angliškai, ką galėtų gauti pavalgyti, bet anas vien purtė galvą, tada tą patį pakartojo prancūziškai, vokiškai, bet plaukuotasis vyras tik bejėgiškai skėsčiojo savo didžiules letenas. Nesuprato, todėl Kliosui magėjo to paties paklausti lenkiškai. Bet kaip tik tuo metu prasiskleidė karoliukų užuolaida ir tarpduryje pasirodė pažįstamas šnipelis, kuriam turbūt nusibodo laukti skverelyje. Klestelėjo ant suolo kitame to paties stalo gale ir sududeno keletą sakinių, primenančių kurtinio burbuliavimą. Tučtuojau gavo bokalą putojančio alaus ir alavinę lėkštę su gerokai suskru-dintos mėsos gabaliukais, abišalę baltos duonos ir ryšelį mažų svogūnėlių.
„Jei dabar atsikelčiau,—pagalvojo Kliosas,— tipelis numotų į mane ranka. Jo išvaizda byloja, kad niekas jo neprivers palikti garuojančią avieną ir aprasojusį alaus bokalą."
Šeimininkas vėl sustingo prieš jį: Kliosas parodė alavinę lėkštę ir savo kaimyno bokalą, šeimininkas, pliaukštelėjęs per savo šlaunis, džiaugsmingai kažką sumurmėjo.
Paskui jau vienas gerdamas labai stiprią, saldžią ir aromatingą kavą, turbūt šnipelio galimybės buvo ribotos, nes retkarčiais godžiai žiūrėjo į varinį kavinuką prieš Kliosą, jis prisiminė žadėjęs štandartenfiureriui Resmanui parvežti iš Istam-bulo kilogramą kavos. Ir tučtuojau jis dar kartą prisiminė pašnekesį su štandartenfiureriu.
Šiame didžiuliame kabinete, kuriame stovėjo tik keturi gilūs foteliai ir tarp jų staliukas kavai, Kliosas atsidūrė praėjus porai valandų po pasikalbėjimo su generolu Eberhartu. Pagaliau žodis „pasikalbėjimas" nelabai tinka tam atvejui, nes vieninteliai žodžiai, kuriuos tuomet galėjo pasakyti Kliosas, buvo „Jawohl, Herr General". O Eberhartas be jokių įžangų pranešė oberleitenantui, kad S D prašymu Kliosą perduoda štandartenfiurerio Resmano žinion.
— Jiems reikalingas žmogus,— pridūrė,— mokantis svetimų kalbų ir šį tą išmanantis apie manieras.
Būtent... manieras. Nuo kurio laiko SD reikalingi prasilavinę žmonės? Pirmas klausimas, kurį jam pateikė Resmanas, nužvelgęs jį nuo galvos iki kojų, taip skambėjo:
— Oberleitenante, ar teko jums kada nors nešioti smokingą?
— Tikrai taip,— lyg pagal komandą šūktelėjo Kliosas.
— O fraką?—vėl paklausė.
— Kartą gyvenime,— atsakė ir prikando liežuvį, nes jam vos neišsprūdo, kada tai buvo. Fraką, žinoma, pasiskolintą, dėvėjo naujametiniame baliuje Varšuvos Politechnikos instituto salėje, paskutiniaisiais metais prieš karą. Jis čia buvo prieš porą mėnesių atvykęs iš Gdansko, kai ten gyventi tapo nebeįmanoma. Šoko su Stenia, gražia, tik truputį per liesa buto šeimininko dukra. Tą kambarį nuomojo su draugu. Stenia kaip tik ir buvo jo kolegos, baigiančio medicinos studijas, mergina, bet jis tada kaip tik budėjo ligoninėje. Iš to vakaro įspūdžių jam labiausiai įstrigo lakuoti batai — irgi paskolinti — kurie buvo velniškai ankšti.
— Pakaks,— nutraukė jį Resmanas.— Po mūsų pokalbio jūs išsirinksite parduotuvėje keletą civilinių drabužių. O dabar prie reikalo.
Pasiūlymas (argi pagaliau tai galima laikyti pasiūlymu?), kurį jam išdėstė štandartenfiureris, Kliosui žinomas kaip SD užsienio skyriaus, vadovaujamo paties Kaltenbrunerio, pilkoji eminencija, buvo ypatingai įdomus. Išvažiuoti į neutralų kraštą, kur nekrenta bombos, kur galima nueiti į parduotuvę ir be kortelių pirkti, ką tik nori. Argi iš tiesų pasaulyje dar yra tokių vietų? Pagaliau buvo nurodyta šalis—Turkija. Ir miestas: Istambulas.
— Reikalas subtilus, oberleitenante,— kalbėjo Resmanas, mažais gurkšneliais siurbčiodamas itališką vermutą.— Subtilus, bet neatidėliotinas. Istambule esančioje mūsų įstaigoje, kuri formaliai vadinama konsulatu, bet vykdo daugumą prekybinės misijos funkcijų, įsiskverbė priešas. Kol nustatėme, kur slypi ligos židinys, kur yra išdavystės lizdas, anglams pateko daugybė svarbių duomenų. Dabar jau tikrai žinome, kad tas židinys Istambule. Žinoma, jūs galėtumėt paklausti, kodėl neatšaukiame viso Istambule esančio mūsų konsulato personalo į Berlyną. Neprivalau jums sakyti, tačiau atsakysiu. Pirmiausiai todėl, kad išdavikas, savaime aišku, atsisakytų grįžti, o jis už nusikaltimą turi būti nubaustas. Bet ne tai svarbiausia. Anksčiau ar vėliau Reicho teisingumas jį pasiektų bet kuriame žemės rutulio kampelyje.
Čia visai kita priežastis. Turkai nepaprastai prisirišę prie savo neutralumo, bet tas neutralumas turi įvairių atspalvių. Kokia nors didesnė vokiečių pergalė taip juos paveikia, kad jie tampa geriausi mūsų bičiuliai. Deja, laimėjimų seniai nebuvo, o Stalingrado nelaimė sukėlė antivokiškas nuotaikas. Turkams pakanka mažiausio preteksto. Grandelio su visais bendradarbiais atšaukimas (dar nepasakiau jums, oberleitenante, atsiprašau, kad tokia mūsų įstaigos šefo pavardė) galėtų sukelti sunkumųr akredituojant ką nors kita, o Istambulas mums reikalingas ne tiek dėl politinių, kiek dėl ūkinių klausimų. Reti metalai iš Pietų Afrikos ar Lotynų Amerikos... Jei ne Istambulas, iš kur mes juos. gautumėm?
Taigi Klioso uždavinys buvo identifikuoti anglų žvalgybos agentą ir, kaip subtiliai pasakė Resmanas, jį padaryti nekens-mingu. Dėl šio uždavinio pirmosios dalies, tarp vermachto oberleitenanto Hanso Klioso, pasiųsto SD štandartenfiurerio žinion, ir agento, pažymėto kriptonimu „J—23", nebuvo jokių prieštaravimų. Tikriausiai teks susirasti anglų bendradarbį, bent jau todėl, kad jį įspėjus, kadangi jo veikla tapo sekimo objektu. Dėl antrojo Resmano paskelbto programos punkto abu Hanso Klioso atliekami vaidmenys turėjo diametraliai priešingus požiūrius.