— Kliausai, tu tingi kiaulei
— Tikrai taip, pone pulkininke,— atsakė pasiuntinys. Ištiestoje rankoje laikė lėkštutę, kurioje buvo puodukas ir keletas sausainiukų. Iš po milinės, kurią buvo užsimetęs ant ilgų naktinių marškinių, matėsi labai jau ne kariškos šlepetės. Pasiuntinys buvo panašus į seną nutukusią moterį.
— Pone pulkininke, ar galiu jau išeiti?
Išeiti tai reiškė grįžti į šiltą lovą tarnų kambarėlyje prie virtuvės, kai tuo tarpu jis, pulkininkas Reineris, dėl šio idiotiško telefono skambučio ir girto pasiutėlio Dibelijaus prasimanymų turės ne mažiau kaip pusę valandos trankytis į kitą miesto galą, o paskui pusę valandos atgal, mažiausiai reikės valandos, kol išmuš iš atkaklios SD štandartenfiurerio galvos pamišėliškus įtarimus, žodžiu, negali būti ir kalbos apie snaudimą, laiko liks tik nusiskusti ir nueiti į įstaigą.
— Ne,— kerštingai riktelėjo Reineris,— pakankamai išsimiegojai, Kliausai. Išdulkink visus kilimus, išvaškuok grindis. Grįžęs patikrinsiu.
2. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai
17
— Klausau,— be entuziazmo atsakė Kliausas, brūkštelėdamas kojomis, lyg norėdamas pademonstruoti, kad jis mielai stukteltų kariškai kulnimis, jei nebūtų apsiavęs šlepetėmis.
Plikindamasis burną, Reineris išgėrė juodą kavą, nes apsnūdęs Kliausas kaip paprastai pamiršo įpilti kondensuoto pieno.
„Tikriausiai nutuko, gerdamas man skirtą pieno davinį",— pagalvojo Reineris leisdamasis laiptais.
Prie vartų burzgė jo mersedeso motoras. Šoferis, nepaisydamas raginimo taupyti benziną, dideliais apsisukimais šildė variklį. Tik atsirėmęs į minkštas pagalves ir pasakęs vairuotojui, kad vežtų į Šucho alėją, pulkininkas Reineris pagalvojo, kas būtų, jei prieš ketvirtį valandos Dibelijaus pranešta žinia būtų teisinga, o ne makabriškas štandartenfiurerio pokštas. Išsigando šios minties. Norėdamas prislopinti baimę, pasilenkė prie šoferio.
— Ar negalėtum paskubėti?
— Labai slidu, pone oberstai, važiuoju aštuoniasdešimt kilometrų greičiu,— atsakė šoferis, bet vis vien paspaudė akse-liaratorių.
Bėgdamas į trečią aukštą plačiais marmuriniais buvusios Lenkijos Religinių kultų ir Švietimo ministerijos pastato laiptais, kur dabar buvo Dibelijaus įstaiga, Reineris dar turėjo vilties, kad senasis latras iš jo pasijuokė ir savo kabinete nori pratęsti Vonsovskio dvare pradėtą girtuokliavimą. Bet kai paspaudė oda storai apmuštų sekretoriato durų rankeną ir kai susitiko su šaltu lyg žuvies hauptšturmfiurerio Liozės akių žvilgsniu, suprato, kad reikia pasiruošti blogiausiam. Liozė buvo nusitvėręs telefono ragelį ir net nesiteikė atsistoti ir pasveikinti pulkininką — tik kryptelėjo galvą durų link, tuo parodydamas, kad Dibelijus laukia. Štandartenfiurerio Dibelijaus veidas irgi nieko gero nepranašavo: nuo nemiegotos nakties gilūs šešėliai po akimis, bet išvaizda absoliučiai blaivi.
Reineris sunkiai sudribo į odinį fotelį, stovintį priešais rašomąjį stalą.
— Pakvaišai, Dibelijau, visiškai pakvaišai. Sakyk, kad tai netiesa,— tyliai ištarė nesitikėdamas, kad tai bus patvirtinta.
Dibelijus, netaręs nė žodžio, pastūmė prie jo dėžę su cigarais. Uždegė Reineriui cigarą.
— Tai neįmanoma,— tarė Reineris, staiga pajutęs, kad jo puikiai pasiūto švarko apykaklė staiga ėmė veržti kaklą.— Tai netelpa galvoje.
— O vis tiktai,— tai buvo pirmieji Dibelijaus žodžiai. Per rašomaii stalą padavė Reineriui mašinraščio lapą.— Perskaityk^
Tai buvo glaustas, gana prasta vokiečių kalba surašytas protokolas apie kažkokio Edvino Vonsovskio medžioklės namelyje įvykusi atsitikimą. Smulkmeniškas vonios ir nišos, esančios už kriauklės, aprašymas. Reineris mintyse šyptelėjo dėl formulavimo „kažkokio Vonsovskio". Dibelijus dar nebuvo atsikratęs buvusio Prūsijos policijos komisaro ipročių, bet tučtuojau pagalvoio, kad tas vidinis juokas tai tiktai poza, kuri turi nuslėpti tikrą baimę. Išimdamas iš lūpų cigarą, pastebėjo, jog jam dreba ranka.
— Gal iš tiesų tas tarnas...
— Prikėliau mūsų technikus,— neleisdamas jam užbaigti, pasakė Dibelijus,— ir dabar tikrai galiu pasakyti, kad ir ant banknotų, ir ant ebonitinių filmo kasečių yra Vonsovskio pirštų atspaudai.
—. Tik jo vieno?— paklausė Reineris.
— Kitų taip pat. Bet kuriuo atveju ne to liokajaus. Liepiau nufotografuoti pirštų atspaudus ant grafino ir padėklo. Jis pats, tiesa, nuo mūsų paspruko, bet aš jau suradau jo atpažinimo kortelę.
— Vadinasi, be viso ko dar ir neatsargus?
— Slėptuvė buvo puikiai užmaskuota. Tau galiu pasakyti, kad atradau ją visiškai atsitiktinai. O dėl liokajaus, tai reikalas nėra toks nekaltas. Vienas mano vyras iš archyvo tvirtina, kad šio liokajaus veidą yra kažkur matęs. Pagaliau jo pabėgimas gana daug pasako. Veikiausiai bendrininkai.
— O filmai? Kas tuose filmuose?
— Galiu tau tvirtai pasakyti, kad tai ne mėgėjiškos nuotraukos iškyloje. Kažkokie planai ir įtvirtinimų sistemos fragmentai. Dar kol kas nespėjome patikslinti, ar ten vienas objektas, ar daugiau. Šiaip ar taip — įtvirtinimai. Be to, Berlyno policijos organizacijos schema, nufotografuotas darbuotojų, gaunančių papildomą maisto davinį, sąrašo fragmentas, SD karininkų, dirbančių specialiose grupėse, pavardžių sąrašas. Kaip matai, nemažai.
— Atrodo, kad nėra jokių abejonių,— pasakė Reineris. Dabar jis suprato, kad jo abejonės buvo šiek tiek perdėtos. Pagaliau byla atsidūrė pas Dibelijų, kuris veikiausiai ne per daug suinteresuotas šios bylos išgarsinimu. Juk ir jam tekdavo viešėti pas Vonsovskį... .
— Nėra jokių abejonių ir jokio džiaugsmo mums.— Dibeli-jaus balsas nutraukė jo mintis.— Tiesa, aš nesu jo pusbrolis ir su grafais nesu susigiminiavęs,— Dibelijus net nesistengė slėpti ironijos,— betgi...— pakeitė toną.— Prisipažinsiu tau, Reine-ri, pirmą kartą gyvenime esu laimingas, kad mano tėvas buvo ne baronas, o mėsininkas...
— Mūsų giminystė...
— Žinau, žinau,— nutraukė jį Dibelijus.— Čia nesvarbu giminystė, pakanka ryšių, kuriuos su juo palaikei. Ir ne tiktai tu vienas.
— Taigi,— šaltai pasakė Reineris.— Tu taip pat. Prisimink, būtent tu su juo mane supažindinai.
— Nepamiršau,— Dilbelijaus lūpas iškreipė grimasa,— nėra reikalo gintis. Jeigu įdomu, susipažinau su juo pas gubernatorių. Mus supažindino jo žmona.
— Man teko jį matyti anksčiau — Berlyne. Tada nebuvome pažįstami, bet jis mane prisiminė. Tikrai sakau tau, matėmės labai padoriuose namuose.
— Tuo geriau,— atsakė Dibelijus. Atsistojęs pasirąžė, tarytum atlikęs kažkokį sunkų darbą. Į klausiamą Reinerio žvilgsnį pridūrė:—Tuo geriau, kad ne tik mudu esame įklimpę į tą marmalynę. Dauguma Varšuvoje esančių aukštųjų karininkų lankydavosi jo rengiamuose priėmimuose, jo viloje Zolibože, medžiotojų namuose Vonsove. Tai vis tasai mūsų karininkų snobizmas! Vienos grafas, po perkūnais! Tikriausiai šį titulą nusipirko jo senelis, praturtėjęs tiekdamas kariuomenei džiuto autus. Bet mūsų karininkai, o ypač tie, kurie save laiko senosios mokyklos auklėtiniais...
— Na, užteks apie tai,— nukirto Reineris. Pats nustebo dėl savo ryžtingo ir tvirto balso. Dibelijaus kalboje jis numatė keletą punktų, kurie padės jam išbristi iš tos aferos. Jis tą pasakė balsu.
— Garbingai išsikapstyti?—pakartojo Dibelijus.— Nagi pagalvokime. Jau žinome, kad Vonsovskis pažinojo daugelį aukščiau už mus stovinčiųjų. Turiu žinių iš visiškai patikimų šal-tittių, kad jis buvo kviečiamas netgi į Vavelį, žinai, tada, kai dar buvo galvojama sukurti šiame krašte kažką panašaus į vyriausybę. Ne tiktai mes, bet ir daugiau bus suinteresuotų žmonių kuo greičiau užraukti šią idiotišką bylą.