— O konkrečiai?—paklausė Reineris.
— Siūlau,— atsakė Dibelijus,— siūlau tau bendradarbiauti. Taip pat noriu, kad duotumėm galimybę pasireikšti jaunimui. Mano pavaduotojas Liozė veržte veržiasi prie darbo. Tu irgi užsiminei man apie kažkokį inteligentišką karininką. Tas tavasis, kaip ten jo pavardė, Kliosas, turėtų būti pakankamai inteligentiškas, kad galėtų išgliaudyti Vonsovskio organizaciją, o tuo pat metu pakankamai protingas, kad savo labui susivoktų, jog nereikia į šią aferą painioti mūsų žmonių. Savo Lioze aš pasitikiu. Tai ištikimas šuo.
— Apie Kliosą taip negalėčiau pasakyti,— kalbėjo Reineris.— Savarankiškas, labai savarankiškas, bet, laimė, jo pažiūros nekelia jokių abejonių.
— Svarbiausia, kad nebūtų pernelyg išdidus. Supranti, apie ką galvoju?—Nelaukdamas į šį klausimą atsakymo, Dibelijus apėjo aplink stalą, atsidrėbė antrame oda apmuštame fotelyje priešais Reinerį. Užsimojęs plojo delnu Reineriui per kelį.—’ Siūlau, kad jam taip nušviestum...
4
— Kas jums, pone oberleitenante?—paklausė Kurtas, statydamas prie Klioso lovos išvalytus ir išblizgintus batus.— Gal nueiti į vaistinę?
— Ačiū,— atsakė,— man nieko nereikia. Atnešk pusryčius; tuoj kelsiuos. Ar buvo kokia nors korespondenciją?
— Užmiršote, pone oberleitenante, kad šiandien sekmadienis.
— O tau niekad neteko sirgti pagiriomis,— dirbtinai šyptelėjo Kliosas.
— Tai gal parūpinti rūgštaus pieno?—Kurtas taip stengėsi įvykdyti netgi nepasakytus savo šefo pageidavimus, jog buvo aišku, kad jis šiandien užsiplanavo laisvą popietę. Kliosas tiesiai jį paklausė.
— Jei ponas oberleitenantas neprieštarautumėt, aš tikrai norėjau nueiti į kiną. O pagirioms, mano nuomone, geriausiai rūgštus pienas, nors, būdamas Rusijoj, įpratau... Mat jie ten, kai pagirioja...
Kliosas rankos mostelėjimu išprašė Kurtą iš kambario. Jau porą kartų buvo girdėjęs apie pagiriomis gydymąsi raugintų agurkų sunka. Nusprendė leisti Kurtą į kiną, bet pasakys jam tik po pietų, tegu vaikinas nors porą valandų pasistengia. Ir tegul galvoja, kad praėjusią naktį oberleitenantas Kliosas truputį per daug išgėrė.
. Tai buvo netiesa. Kliosas turėjo rūpesčių ir nesmagumų, kuriuos nežinojo, kaip įveikti.
Viskas prasidėjo naktį iš penktadienio į šeštadienį. Miegojo puikiausiai. Buvo trečia ar ketvirta valanda nakties, kai staiga sublerbė telefonas, stovintis prie sofos ant grindų.
— Teta Vanda sunkiai susirgo,— išgirdo ragelyje.— Išvežė ją ligoninėn į Varšuvą.
— Was?!—subliovė, kaip ir turėjo subliauti vokiečių karininkas, vidurnaktį pažadintas iš miego.
— Aplankyti ją galima sekmadienį Vaikelio Jėzaus ligoninėje,— kažkas pasakė lenkiškai, lyg neišgirdęs jo bliovimo.
Kliosas vėl turėjo riktelti vokiškai, jog tai apsirikimas ir lenkiškas akiplėšiškumas, o paskui trenkti ragelį ant telefono šakutės... Tam, kas klausosi jo telefoninių pasikalbėjimų, viskas turėtų būti aišku. Kažkoks lenkas per klaidą paskambino vokiečių karininkui ir jam buvo atitinkamai atsakyta. Bet šią naktį Kliosas daugiau nesumerkė akių. „Vandos11 slapyvardę turėjo Vonsovskis, su kuriuo buvo susitikęs prieš keletą valandų. Išvykimas į Varšuvos ligoninę tegalėjo reikšti viena: areštuotas. Majoro Rucinskio baisą jis pažino iš karto. Jis, kaip Vonsovskio kamerdineris, veikė kartu su Vonsovskiu. Pranešimas del lankymo reiškė susitikimą. Raidžių skaičius paskutiniame žodyje, kurį jis išgirdo ragelyje, reiškė susitikimo valandą. Vadinasi, sekmadienį penktą valandą seniai sutartoje vietoje Kliosas susitiks su žmogumi, kuris jį painformuos apie Vonsovskio areštavimo aplinkybes. Tik sekmadienį penktą valandą po pietų, o dabar brėško šeštadienis. Jis prisiminė Vonsovskį, kuris meiliai buvo apkabinęs štandartenfiurerį Dibelijų, o dabar tas pats Vonsovskis... Ne, tai netelpa galvoje. Kokiu būdu jis galėjo įkliūti? Negi Dibelijus, vykdamas medžioti, jau buvo numatęs išsivežti šeimininką? Kas pateko į Dibelijaus rankas? Negi ir Klioso atvežtieji du pakeliai šimtadolerinių banknotų? Lengviau atsikvėpęs prisiminė, kad Vonsovskiui padavė dolerius suvyniotus į laikraštį. Tikriausiai buvo su pirštinėmis, todėl veikiausiai nepaliko jokių pėdsakų. Betgi jie turi Vonsovskį, kuris Kliosą pažįsta. Tiesa, tai patyręs žvalgybos karininkas, bet ar nepalūš? „Kruvinuoju Maksu" vadinamas Dibelijus girdavosi, kad sulaužo kiečiausius. Be to, dar ir antra mįslė: kaip pavyko pasprukti Rucinskiui? Gal Dibelijus kartu suėmė ir kamerdinerį, o šis pardavė Kliosą, ir telefono skambutis kaip tiktai kaina, kurią Rucinskis sumokėjo už savo galvos gelbėjimą. Nuvijo šalin šią mintį, nes pagaliau vienintelis šių niūrių minčių pagrindas, tai jo asmeniškas neprielankumas Rucinskiui. Iš tikrų;ų pats nežino, kodėl jo nemėgo. Savo darbą dirbo be mažiausios klaidos, amatą jis puikiai išmanė. Gal tas pranašumo tonas, kuris kartais išsprūsdavo Rucinskiui, senam specialistui, kalbantis su Kliosu, kurį jis laikė nepatyrusiu mėgėju, gal tai ir kėlė Klioso nedraugiškumą.
Betgi dabar, iškilus mirtinam pavojui, negalima vadovautis emocijomis. Nebūtina šlovinti sanacinio antrojo skyriaus darbuoto!o, bet reikia vertinti jo darbą, žinias, drąsą ir šaltakraujiškumą.
Nusprendė šį reikalą atidėti iki sekmadienio popietės, daugiau apie tai negalvoti, kol nesužinos visų aplinkybių. Dėl viso ko kaip galėdamas aptvarkė butą. Kadangi dar Kurtas miegojo, peleninėje sudegino keletą plonų popieriaus skiautelių su užrašais, kuriuos prieš tai išmoko atmintinai, o po to nuėjo įstaigon. Čia vis tiktai pasirodė, kad Remerio dėka jam teks galvoti apie tą reikalą, kurį pranešė naktinis telefono skambutis.
Slaptosios kanceliarijos šefas seržantas Pačkė Kliosą pasitiko koridoriuje.
— Oberleitenante, šefas nori jus tučtuojau matyti, du kartus jūsų teiravosi.
Kliosas nustebęs pasižiūrėjo į laikrodį. Šį gestą seržantas suprato.
— Ne, jūs nepavėlavote. Reineris atėjo vos švintant.
Kliosas pasibeldė į masyvias, ąžuoline fanera apkaltas duris.
Išsitempė prie pulkininko stalo.
— Prašom sėsti, oberleitenante. Noriu su jumis ilgiau pasikalbėti.
Mandagus tonas, kaip visuomet, nepriekaištingos manieros, tik akyse Kliosas pastebėjo kažkokį sumišimą. Negi ir jisai bijosi. Reineris pastūmė Kliosui fotelį, lyg norėdamas padėti Kliosui atsisėsti. Tokio mandagumo jis dar niekad nebuvo parodęs.
— Leidžiu sau pradėti be jokių įžangų: labai jus vertinu ir t. t. Pradėsiu konkrečiai. Noriu jums patikėti svarbią ir nepaprastai delikačią misiją. Būtent todėl ir nusprendžiau suteikti jums galimybę pasireikšti. Sėkminga šios bylos baigtis gali pelnyti jums geležinį kryžių, nesėkmė — gali daug kainuoti. Ne tiktai jums. Bet jums,— pakartojo,— irgi būtų nemalonumų.
— Mėgstu azartą,— nuoširdžiai pasakė Kliosas.
— Oberleitenante, areštavome pavojingą agentą. Jį suėmė mūsų bičiulio Dibelijaus įstaiga, tačiau, atsižvelgdami į bylos svarbą, nutarėme ją vesti kartu. Tai liečia ir saugumo tarnybą, ir abverą. Norėčiau šią bylą pavesti jums ir patyrusiam, ilgametę kriminalinio darbo praktiką turinčiam SD karininkui hauptšturmfiureriui Liozei. Ar jį pažįstate?
— Pažįstu. Ką gi areštavote?—nujausdamas atsakymą, paklausė Kliosas.
Reineris patvirtino jo prielaidas. Nekeldamas akių nuo popierių, jis trumpai išdėstė Kliosui apie atsitiktinį slėptuvės suradimą vonioje. Nepraleido progos įgelti štandartenfiureriui, kuris savo girtumo dėka užtiko slėptuvę, tarytum tuo norėdamas su Kliosu užmegzti kažkokį sandėrį: „Šis senas girtuoklis turi velnišką laimę ir sugebėjimą prisivirti košės, kurią reikia kabinti kartu",— atrodė, jog čia skamba Reinerio kandumo potekstė. Paskui trumpai papasakojo apie liokajaus pabėgimą, apie rastus slėptuvėje daiktus ir staiga nutraukė pokalbį.