— Visas smulkmenas jūs surasite protokoluose. Dabar norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, pone oberleitenante, į delikačius ir subtilius šios bylos aspektus. Edvinas Vonsovskis —^ aristokratas, susigiminiavęs su keliomis vokiečių šeimomis. Tektų labai apgailestauti, jeigu...— pritildė balsą.
Kliosas linktelėjo galvą.
— Prašom atleisti, pone pulkininke,—pradėjo pamažu, lyg tam tikslui sunkiai parinkdamas žodžius,— kai vakar atvykau pas jus su generolo Virlingerio įsakymu, man susidarė įspūdis, kad Vonsovskį su štandartenfiureriu Dibelijum sieja tam tikra, pasakyčiau, bičiulystė. Jeigu mano įspūdis klaidingas...
— Neklaidingas, Kliosai. Būdavome pas jį visi, aš taip pat. Vonsovskis lankydavosi taip pat ir Varšuvos gubernatoriaus namuose, kartą buvo netgi pakviestas į Vavelį. Jeigu jums pasakysiu, kad jį dar teko matyti Berlyne pas...— sudvejojo.— Tiek jau to. Nei vienas iš šių vizitų neprivalo turėti nieko bendro su Vonsovskio byla, suprantate. Jei šiuo reikalu turite kokių nors abejonių, prašau man dar pasakyti. Dar galiu jus atleisti nuo šio darbo.
— Dėl jūsų, pone pulkininke, ištikimybės fiureriui jokių abejonių neturiu,— atsakė Kliosas.
— Šito man pakanka. Nuo pirmadienio su Lioze imsitės šios bylos. Neskubėkite, dirbkite pamažu ir atsargiai. Noriu, kad mane teisingai suprastumėt, mes su Dibelijum nenorime globoti Reicho priešų, nepaisant jų užimamos padėties ir giminystės ryšių. Tačiau negalime leisti, kad šios bylos purvai aptaškytų nekaltus žmones, kurie galbūt gana lengvapėdiškai pasidavė Vonsovskio asmens žavesiui, bet liko padorūs vokiečiai ir hitlerininkai. Tardymo metodų pasirinkimas priklauso tik nuo judviejų. Svarbiausia — metodai turi būti rezultatyvūs, negailestingi priešams, diskretiški...
Suskambo telefonas. Reineris pakėlė ragelį. Kliosas pastebėjo, kad bekalbant pulkininkui bąla veidas.
— Kaip tiktai pas mane, brangusis Dibelijau. Tuojau pat jam perduosiu.— Padėjo ragelį ant šakutės. Atsistojo priešais Klio-są, tuo pačiu priversdamas jį atsistoti. Žvelgė jam tiesiai į akis.— Labai daug kas nuo jūsų priklauso, Kliosai. Jauno karininko karjeroje būna persilaužimo momentai. Vargas tam, kas šito laiku nepastebi. Standartenfiureris Dibelijus man pranešė, kad Vonsovo medžiotojų viloje surastuose planuose tiksliai nužymėti aplink mūsų fiurerio vyriausiąją būstinę išdėstyti gynybos punktai...
Tai buvo šeštadienį. Išėjęs iš Reinerio kabineto, Kliosas tik trumpam užsuko į savo darbavietę pavesti savo pavaduotojui, jaunam leitenantui Geisleriui, tvarkyti einamuosius reikalus. Norėdamas apmąstyti visa, kas įvyko, nusprendė pasivaikščioti. Negalėjo sau atleisti, kad paskutinį kartą, lankydamasis medžiotojų viloje, nepaėmė mikrofilmų. Žinoma, gal bus įmanoma pirmoje tardymo fazėje mikrofilmus nukopijuoti, bet įgyvendinti šį uždavinį gali sunkinti ta aplinkybė, kad Dibelijus, o tuo pačiu veikiausiai ir Liozė, jau žino, kokie planai šiuose mažuose mikrofilmų langeliuose. Bet apie tai bus laiko pagalvoti vėliau. Dabar svarbiausia — Vonsovskis.
Apie jį Kliosas beveik nieko nežinojo. Kai prieš keletą mėnesių pasiuntinys iš centro jam pranešė, kad „teta Zuzana" perėmė vieną prieš karą Berlyne veikusią lenkų žvalgybos grupę, kartu su jos padaliniais Vienoje ir Krokuvoje, jis neslėpė savo abejonių. Tačiau keletą mėnesių trukęs bendradarbiavimas su Vonsovskiu, kuris kaip tik kartu su majoru Rucinskiu vadovavo Varšuvos poskyriui, jį įtikino, kad vertėjo rizikuoti. Jau keletą sykių iš Vonsovskio buvo gavęs gana vertingų duomenų, ne kartą visiškai apdorotas problemas, o norint suformuoti jas iš smulkių agentūrinių informacijų, būtų reikėję daug laiko, nekalbant jau apie tai, kad savo ryšių dėka Vonsovskiui nesunku buvo pasiekti tokius sluoksnius, kur galėjo išgirsti labai svarbių žinių ne tik karo veiksmų, bet ir sąjungininkų diplomatijos požiūriu.
Todėl Vonsovskio įkliuvimas buvo skaudus smūgis „tetai Zuzanai". Išplėšti jį iš Dibelijaus nagų beveik neįmanoma, pagaliau, nežiūrint simpatijų, kurias Kliosas jautė Vonsovskiui, čia svarbiausia ne jo asmenybė, o veikla, kuri visiems laikams jau sužlugdyta.
Į šį žaidimą įeina taip pat asmeninis Klioso saugumas. Veikiausiai tiktai jo, nors dėl to nėra visiškai tikras, tačiau ir tai pakankamai svarbu. Apie Vonsovskį jis galėtų pareikšti tik palankiausią nuomonę, instinktyviai jautė jį esant žmogų, kuris po geraširdiškumo ir linksmumo kauke slepia atkaklumą ir jėgą. Ir vis tiktai yra vienas „bet"... Vonsovskis buvo profesionalas, daugelį metų vaidino turtingą lėbautoją, išlaidų plevėsą, ir tai jam nebuvo sunku, nes tikrai buvo kilęs iš gana pasiturinčios grafų šeimos. Bet čia ir slypi pavojus sutapatinti vaidmenį su gyvenimu. Gal Vonsovskiui bus gaila skirtis su šiuo vaidmeniu ir už savo padėties išlaikymą sutiks Dibelijui visus parduoti, o gal jis taip įsitraukė į savo žaidimą, kad panorės jį tęsti netgi vokiečių kontroliuojamas? Kliosas pernelyg gerai žinojo savo darbo paslaptis, kad susivoktų, koks grėsmingas šis žaidimas. Neretai tekdavo susidurti su agentais, dirbančiais dviems, trims ir daugiau ponų, bet tam tikrais gyvenimo atvejais žaidė nuosavą žaidimą, atsiriboję nuo savo šeimininkų.
Iš artimiausios vaistinės paskambino Liozei. Šis, žinodamas, kad su juo teks bendradarbiauti, kalbėjo su Kliosu šiek tiek iš aukšto. Kliosui tas netgi patiko, nes hauptšturmfiurerio padėjėjo vaidmuo turi tam tikrų galimybių.
Kliosas nejučiomis užsnūdo. Pažadino Kurtas, įnešdamas garuojančias lėkštes. Netrukus ketvirta. Kliosas paskubomis pavalgė pietus, davė Kurtui leidimą laisvai popietei ir pirmu pasitaikiusiu rikša nuvažiavo į Mokotovo gatvę. Užėjęs į mažą kavinukę, pastebėjo prie lango sėdinčią nepažįstamą merginą, kuri gėrė erzacinę kavą ir žiūrėjo į šalia ant stalo padėtą „Kurier Warszawski". Ant laikraščio gulėjo žalias rankinukas ir kryžmai numestos žalios pirštinės. Palaukė, kol mergina išgers kavą, o jai atsikėlus, netrukus pakilo ir jis. Mergina ėjo nesidairydama, o už keliolikos metrų iš paskos sekė Kliosas. Pasuko į Vilčą, perkirto Kručą ir Maršalkovską, sustojo, lyg pasitikslindama adresą prie rudo namo Poznanės gatvėje. Antrame aukšte ji sustojo prie kažkurių durų, atrakino jas ir paliko praviras.
Majoras Rucinskis jo laukė dideliame mūriniame kambaryje. Tylomis pastūmė Kliosui fotelį, pro kurio apmušalus styrojo jūrų žolės.
— Kada nors tai turėjo įvykti,— pasakė Rucinskis.— Norite žinoti, kaip tai atsitiko?
— Žinau,— atsakė.— Nuo pirmadienio su hauptšturmfiureriu Lioze perimam šią bylą.
— Ačiū dievui! — nudžiugo Rucinskis.
— Kodėl?—susierzino Kliosas.— Tikriausiai nemanote, kad galėsiu jį apginti. Tikriausiai būsiu priverstas žiūrėti, kaip jj muš, ir girdėti, kaip jis išduos pirmąją pavardę.
— Edvinas nepasakys, Edvinas nieko nepasakys.
Kliosas tik šyptelėjo. Teko matyti, atrodo, stiprius ir padorius žmones, kurie maldavo, kad juos užmuštų, o kai reikėdavo mirti, išdavinėdavo artimiausius gimines ir pažįstamus, pasmerkdami juos tokiems pat kankinimams.
— Pažįstu jį jau penkiolika metų. Dirbome Berlyne ir Hamburge. Jeigu negalės ištverti, sutrėks ciano ampulę, paslėptą danties plomboje. Galiu jums pažadėti, kad Edvinas nepraras šaltakraujiškumo. Jeigu galėtumėm kaip nors jam padėti...
— Ką?—nusikvatojo Kliosas. Tas Rucinskis jį nervino.— Organizuoti Šucho alėjos užpuolimą? Gal jį išvaduoti?
Rucinskis tylėjo. Kliosui pagailo jo ir tuo pat metu pajuto kažką panašaus į gėdą. Rucinskis tarytum šito nepastebėjo.
— Žinote,— pasakė Rucinskis,— Edvinas Vonsovskis nuostabus žmogus. Kaip manote, kodėl jis tai darė? Karjera? Jam nusispjaut į karjerą. Man niekad apie tai nešnekėjo, bet, atrodo, jis nemėgo kariuomenės. Pinigai? Juokinga. Edvinas dirbdamas Berlyne daugiau išleisdavo savų pinigų negu valdiškų. Taigi ir šis reikalas atkrenta. Nemėgo vokiečių, o ypač kilusių iš prūsų. Betgi, dieve mano, netgi ir pačios didžiausios neapykantos kitataučiams toli gražu čia nepakanka. Galiu jums pasakyti, kad visa tai jis darė, ir netgi nepaprastai meistriškai, nes jis buvo aktorius, aktorius, kuriam niekad nebuvo lemta vaidinti scenoje. Vaidino gyvenime, nepaprastai stropiai ruošė savo vaidmenis. Trisdešimt penktaisiais metais, po mūsų buvusios organizacijos likvidavimo, reikėjo kokio nors atramos taško. Įsteigėme tokią fiktyvią įmonę: Hamburgo—Pietų Amerikos kavos apyvartos bendrovę. Tai turėjo būti mūsų tikrojo darbo priedanga. Ir buvo. Betgi Edvinas... Jūs nepažįstate Edvino. Jis iš tiesų pradėjo prekiauti kava. Maža. Tapo šioje srityje vienu geriausių specialistų. Galėjo greitai pralobti. Ar jūs suprantate, kur aš suku?