Pažino. Vonsovskis atspėjo iš jo veido išraiškos.
— Nesuprantu,— atrėžė,— ką norite tuo pasakyti.
— Ooo „Jūs"! Tai jau neblogai. O kai pradėsite į mane kreiptis „pone grafe", mes puikiai sutarsime.
— Ką reiškia, kad to žinojimo man turėtų užtekti?—Nuo bendrų maudyklių prisiminimų Liozė perėjo prie reikalo.
— Tai reiškia,— ramiai atsakė, pagaliau atsisėsdamas ir koją ant kojos užmesdamas, Vonsovskis,— kad jūs iš manęs daugiau nieko nesužinosite. O apskritai norėčiau pradėti nuo to, kad reikalauju atsiųsti man kirpėją, pasikeitimui baltinių ir drabužių, o taip pat padoraus maitinimo. Neišpildžius šių pagrindinių reikalavimų, bet kokie bandymai kalbėtis su manimi iš anksto pasmerkti žlugti. Gal malonėsite tai pranešti mano bi-ciuliui štąndartenfiureriui Dibelijui.— Vonsovskis atsistojęs lengvai linktelėjo, lyg pabrėždamas, kad pokalbį laiko baigtu. Norėjo bet kuria kaina šį mažą nutukėlį išvesti iš pusiausvyros.
— Stot! — subliuvo Liozė. Atrodo, prarado bet kokią savitvardą.— Tu manai, kiaule, kad mes čia su tavimi pasikalbėti norime! Tuojau įsitikinsi, kad klysti. Mano vyrukų lazdos suminkština netgi grafų užpakalius! — įtraukė oro, lyg ruošdamasis dar kažką pasakyti, bet kaip tik tuo metu atsidarė durys ir pasirodė oberleitenantas Kliosas.
Klioso pasirodymas Liozei buvo toks netikėtas, jog dar ilgokai jis stovėjo su praverta burna. Vonsovskis atsigręžė, jo žvilgsnis susitiko su jauno abvero karininko žvilgsniu.
„Netgi blakstiena jam ne virptelėjo",— su pasitenkinimu pagalvojo Kliosas.
— Nesikarščiuok, Adolfai,— pasakė Kliosas. Nusigręžė nuo Vonsovskio, lyg nuo kažkokio nereikšmingo daikto.— Matau, kad be manęs pradėjai darbą. Jau tau sakiau, kad labai apsidžiaugiau, sužinojęs iš Reinerio, jog dirbsime kartu. Kaip tavo pacientas? Sprendžiant iš nelabai geros tavo nuotaikos, nešnekus, ką?—Plepėdamas visokius niekus, Kliosas vaikščiojo po kambarį.— Manau, jog ponas Vonsovskis supras, kad kartais žymiai geriau kalbėti, negu tylėti.— Paskutinį sakinį pasakė tokiu būdu, kad vėl galėtų kiek ilgėliau žvilgsniu susitikti su Vonsovskiu.
— Gal tu pabandysi?— Liozė neslėpė patyčių.
— Apie tai ir tesvajoju,— atsakė Kliosas.— Gal jūs, pone grafe, teiksitės pailsėti,— kreipėsi į Vonsovskį, rodydamas jam kambario kampe stovintį fotelį. Akies krašteliu jis pastebėjo, jog tamsus raudonis užliejo Liozės veidą.
— Vermachtas ir lieka vermachtas,— pasakė sėsdamasis Vonsovskis.— Iš karto matyti.
— Kai pradės čiulbėti, nepamiršk pakviesti manęs,— priminė Liozė. Jis netgi nesistengė slėpti savo įtūžio. Išeidamas smarkiai užtrenkė minkštai apkaltas duris. Pagaliau pasiliko vieni.
— Gal taurelę konjako, pone grafe.— Kliosas atidarė prie lango stovinčią spintą. Bijojo, kad Liozė klausosi, o gal ir stebi jų pokalbį. Pernelyg daug buvo pasakota apie Sucho alėjos tardymo kambarių paslaptis, tikriausiai ne visi tie pasakojimai pramanyti. Vonsovskis turi tai suprasti.
— Tuščiu skrandžiu?— paklausė Vonsovskis.
— Argi jūs negavote pusryčių?
— Atnešė kažkokį jovalą, nė neparagavau. Jūsų bičiuliui kaip tiktai norėjau išaiškinti, kad kol su manimi nebus tinkamai elgiamasi...
— Pripažįstu, teisėti reikalavimai. Manau, kad galima bus šį reikalą sutvarkyti. Jūsų visuomeninė padėtis, dar neseniai daroma jūsų įtaka, plačios, labai plačios pažintys turbūt siūlo kitokias mūsų elgesio taisykles. Pagaliau jūs ne toks jau paprastas šnipas.
— Kaltinant šnipinėjimu, netgi Vokietijoje reįkalingi įrodymai.
— Jūs apsirinkate, nereikalingi netgi Vokietijoje. Tačiau ant dolerių banknotų ir „Agfa" filmų ritinėlių (labai gerai, kad jūs netgi Reichui priešiškiems tikslams naudojate vokiškus filmus), kurie surasti jūsų vonios slėptuvėje, buvo jūsų, grafe, pirštų atspaudai. Labai neatsargu. Negi niekas jūsų niekad neperspėjo?
— Taip,— prisipažino Vonsovskis,— buvau neatsargus.— Šyptelėjo. Sis žaidimas jam pradėjo patikti. Dar nesuprato, ko siekia šis vokiečių uniforma apsirengęs žmogus, kurio drąsą ir inteligentiškumą jau buvo spėjęs ne kartą pažinti, bet jautė, kad Kliosas jį traukia į kažkokį žaidimą, į savo, o tuo pačiu ir jo, Vonsovskio, žaidimą.
■— Du kartus paminėjote žodį šnipinėjimas. Ar šis žodis geras?
— Nesuprantu. Negi jūs abejojate mano vokiečių kalbos mokėjimu?
— Tam tikri dalykai iš pažiūros būna panašūs,— susimąstė Kliosas.— Panaudosiu medicininį palyginimą. Dvi visiškai skirtingos ligos gali turėti panašius simptomus. Nepatyręs gydytojas, nustatydamas diagnozę, aišku, pasirinks dažniau sutinkamos ligos diagnozę. Sprendžiant iš požymių, pasakytų toks gydytojas, turime šnipinėjimo atvejį.
— O ką pasakytų geras gydytojas?—Vonsovskis pajuto, kad jųdviejų pokalbis artėja prie labai svarbaus momento.
— Nepaneigtų pirmosios galimybės, bet atkreiptų dėmesį ir į antrąją. Pasvarstytų, ar šios ligos kartais nepavadinus „vidiniu sąmokslu".
— Labai įdomu,—nuoširdžiai prisipažino Vonsovskis.— Labai įdomu,— pakartojo.
33
3. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai
— Ypatingai tada,— kalbėjo toliau Kliosas,— jeigu turėsime galvoje paciento nenuolankumą, jo padėtį, kuri leidžia tikėtis kieno nors pagalbos. Ponas grafe, pagalba neįmanoma.— Pasilenkė prie Vonsovskio. Pagalvojo, jog pats laikas pranešti Vonsovskiui, kad viskas suderinta su Rucinskiu.
— Jūsų liokajui ir veikiausiai jūsų nusikalstamos veiklos bendrininkui, tiesa, pavyko pasprukti, bet jūs tikriausiai negalvojate, kad jis galėtų išplėšti jus iš Šucho alėjos. Nei vienas jūsų įtakingas bičiulis netgi piršto nepajudins jūsų gynimui. Priešingai, kuo greičiau pasistengs užmiršti šią pažintį. Išorinė pagalba negalima,— pakartojo.— Vienintelis asmuo, kuris gali jums padėti — tai jūs pats.— Sį sakinį stipriai pabrėžė, o paskui natūraliai nusikvatojo.— Ką gi, reikia skaitytis su tuo, kad mūsų niūriame pasaulyje nieko veltui niekas neduoda. Manau, jog galiu jums pažadėti, kad bus elgiamasi su jumis pagal jūsų padėtį ir amžių, jeigu pažadėsite man daugiau nebeslėpti savo bendrininkų, susijusių su sąmokslu nuversti Reicho valdžią ir mūsų vadą Adolfą Hitlerį. Ar pakankamai aiškiai pasakiau?
— Atrodo, kad taip.
— Nereikalauju tučtuojau atsakyti. Jūs turite viską apgalvoti ir daug ką prisiminti. Pagal išgales ir mūsų jėgas pasistengsime jums padėti. Vakar vakare buvau nuvažiavęs į jūsų medžiotojų vilą Vonsove, apžiūrėjau jūsų kabinetą. Turite labai gražius baldus. Tas rašomasis stalas tai grynas Čipen-deilio stilius, o amerikoniškas sukamasis fotelis irgi gana dailus, bet jau visiškai netinka prie kitų baldų, labai jau funkcionalus. .. Jūs viską gerai apgalvokite. Mums jūsų parodymai bus tuo vertingesni, kuo jie bus detalesni.
— Apgalvosiu, pone oberleitenante.
— Būsime patenkinti, jei atsakysite rytoj,— pasakė Kliosas. Priėjęs prie durų, plačiai jas atidarė. Jį išvydę pašoko du esesininkai.
— Išvesti areštuotąjį,—šūktelėjo jiems ir pats krito į fotelį, kuriame ką tik sėdėjo Vonsovskis. Turi palaukti Liozės, susivokti, ar jis ko nors neužuodė, nes, atrodo, Vonsovskis viską suprato gana tiksliai.
Nesikeldamas iš fotelio, Kliosas pasiekė ranka ant stalo paliktus Liozės papirosus, nesivaržydamas išsitraukė vieną, užsirūkė. Reikia dar sykį apgalvoti jo laukiančio žaidimo detales.