Vakar naktį pamatęs juodą mersedesą, o po kiek laiko ir besiropščiantį iš mašinos pulkininką, suprato, kad byla darosi dar komplikuotesnė. Kai Reinerį staiga užklupo, pašviesdamas žibintu tiesiai į akis, o tik paskui suvaidino atpažinęs pulkininką ir atsiprašė už apakinimą, pamatė jo veide tą pačią baimę, kurios pirmuosius požymius stebėjo savo šefo kabinete šeštadienio rytą.
— Išgąsdinote mane, Kliosai,— pasakė šiek tiek atsigavęs pulkininkas.— Nemaniau, kad jūs jau čia.
— Rimtai žiūriu į savo pareigas, ponas pulkininke,— tada atsakė Kliosas.— Kaip matote, bendra mintis mus čia suvedė. Veikiausiai ir jūs taip pat norėjote pasižiūrėti popierėlių, kurių prigrūsti pilnį šio rašomojo stalo stalčiai. Manyčiau, kad taip pat verta būtų apžiūrėti Vonsovskio vilą Zolibože.
— Tikriausiai tuo pasirūpino Dibelijus,— pasakė Rfeineris, bet Kliosas nujautė, jog ir pulkininkas, kaip ir jis, bandė pakliūti į vilą, esančią siauroje tamsioje gatvelėje netoliese Invalidų aikštės.— Ar suradote ką nors įdomaus?
— Manau visa tai peržiūrėti tiktai Varšuvoje. Sutvarkęs ir išmetęs kas nereikalinga, likusius perduosiu būtent jums. Turbūt jūs, pone pulkininke, pageidautumėte peržiūrėti visa tai kuo anksčiau?
Stojo trumpa tyla. Reineris svarstė.
— Ne, Kliosai, aš jumis visiškai pasitikiu. Bet norėčiau jūsų kai ko paprašyti. Ne tarnybiškai,— suabejojo,— privačiai,— pagaliau išspaudė šį žodį.
Kliosas jautė, kad dabar Reineris laukia jo pagalbos, kažkokio klausimo, padedančio jam iškopti iš šios nemalonios būklės. Nusprendė šito nepastebėti. Tylomis laukė.
— Jei tarp šių popierių rastumėt kokį nors susirašinėjimą su Viena, ypač su kuo nors iš Ekendorfų šeimos...— vėl pritildė balsą.
Pagaliau Kliosas jo pasigailėjo:
— Tikiuosi, kad tai neturės nieko svarbaus tardymui, o tokiu atveju nėra reikalo tokių dalykų įjungti į bylos aktus.
— Būtent taip, Kliosai. Nenusivyliau jūsų inteligentiškumu. Nenorėčiau, kad su šiuo pašlemėku atsitiktinai susigiminiavusi šeima, o aš jus užtikrinu, kad tai labai padori vokiška šeima, visiškai atsidavusi reichui ir fiureriui, turėtų kokių nors ne-nialonumų.
— Atsiprašau —kreipėsi Kliosas,— bet gal bos geriau, jei paklausiu tiesiai. Toji šeima taip pat ir pono pulkininko, tiesa?
— Tai nesvarbu. Negalime leisti, kad padorūs žmonės kentėtų vien todėl, kad šis šnipas...
Kliosas susivokė, kad dabar tinkamas momentas pakišti Rei-neriui vieną mintį.
Pasinaudodamas tylos valandėle, kaip tik tada, kai Reineris degėsi cigarą, Kliosas paklausė:
— Tad jūs, pone pulkininke, tvirtai įsitikinęs, kad visa tai šnipinėjimas?
— Negi jūs abejojate?—pūstelėjo į Kliosą dūmus.
— Nesinorėtų formuluoti skubotų išvadų, jūs, pone pulkininke, visuomet man tai primindavote, bet...
— Na, jeigu ne šnipinėjimas, tai kas?
— Galvojame apie tą patį, pone pulkininke,— po ilgesnės pertraukos, tarytum duodamas laiko šią mintį suformuluoti pačiam pulkininkui, pasakė Kliosas.— Keis žino, ar mes neaptikome nusikalstamo valstybės išdavimo pėdsakų. Tie sustiprinimų planai apie fiurerio būstinę, tie aukšti vokiečių karininkai...
— Liaukitės! — isteriškai sušuko Reineris.— Liaukitės! — O paskui tyliai pridūrė:— Geriau jūs apsiriktumėt.
Jo mintis pertraukė Liozės balsas:
— Ar pavyko tau, Hansai?
— Manau, kad pavyks, bet reikia pradėti nuo to, kad jis būtų perkeltas į padorią kamerą, gautų pasikeitimui drabužius, baltinius, pietus iš restorano.
— Reikia, kad Dibelijus sutiktų su šiomis sąlygomis,— dvejodamas pasakė Liozė.
— Jeigu už tai gaus informaciją...
— Klausiausi, kaip jį tardai. Iš abvero irgi galima kai ko pasimokyti. Nežinojau, kad moki kalbėti gydytojo maniera.
— Kiekvienas iš mūsų, Adolfai, turime savo metodus,— pasakė žiūrėdamas jam tiesiai į akis. Liozė netgi nesistengė slėpti, kad klausėsi pokalbio su Vonsovskiu.— Matai, Lioze,— pasakė netrukus,— noriu tau pasisakyti dėl vieno įtarimo. O pagaliau,— tarytum pakeitęs nuomonę, mostelėjo ranka,— gal apsirinku, gal rytoj, po Vonsovskio tardymo...
— Kalbi taip, lyg būtum tikras, kad Vonsovskis pragys.
— Tikiuosi, paprasčiausiai tikiuosi, mano Adolfai.
Iš štandartenfiurerio kabineto Liozė išėjo nepaprastai nustebęs dėl kai kurių savo šefo naujų savybių. Dibelijus buvo nepaprastai saldus. Neįtikėtinai! Jis, kuris sugebėdavo jį, haupt-šturmfiurerį, sumaitoti kareivinių žargonu, girdint eiliniams esesininkams, šiandien tupinėjo apie jį, lyg brangiausią svečią.
— Jūs, Lioze, neužmirškite,— atsikėlęs Dibelijus ėmė vaikščioti po kabinetą, ranka rodydamas hauptšturmfiureriui, kad jis nesikeltų iš fotelio,— kad aš jus pasirinkau neatsitiktinai. Nori ar nenori — su abveru tenka bendradarbiauti. Žinau, žinau, jūs pasakysit, kad tai ne taip jau patogu, bet ką padarysi. Laimė, kad Reinerio paskirtas oberleitenantas Kliosas, kuris jums vadovaujant dalyvaus šios bylos darbe, drausmingas karininkas ir, kaip tvirtina Reineris, mokantis užčiuopti ribą, kurios negali peržengti netgi geriausias žvalgybos karininkas.
— Tai geltonsnapis, pone štandartenfiureri,— įsiterpė Liozė, žinote, iš tos rūšies inteligentų, kurie turi „savo metodą".
— Taip, taip, Lioze, taikliai jį apibūdinote. Iš karto pažinsi seną profesionalą. Mūsų,— nes mes esame seni policijos darbo žinovai,— šie snargliai, netgi labiausiai inteligentiški snargliai, nesugebės vedžioti už nosies. Pavyzdžiui, jūs, Lioze, nesileisite vedžiojamas už nosies, ką?—bičiuliškai paplojo jam per petį.
— Kliosui?—prunkštelėjo.—-Pone štandartenfiureri, galite būti ramus.
— Susitarkime,— dalykiškai apibendrino Dibelijus,— kad visi metodai geri, jeigu tik pasiekiama norimų rezultatų. Neprieštarauju, kad Vonsovskis būtų skutamas ir gerai maitinamas. Tiesą sakant, nesuprantu, kuriam tikslui lavonas turi būti nupenėtas, o jis turbūt ne toks idiotas, kad nesuprastų, kas jo laukia. Bet tegu jau taip būna! Judviejų, o ypač jūsų, Lioze, reikalas atskirti grūdus nuo pelų. Bylos protokoluose, kuriais, be abejo, susidomės ir Berlynas, neturi pakliūti vokiečių tautai ir fiureriui atsidavusių ir garsių žmonių pavardės. Tačiau tai nereiškia, kad turime nuolaidžiauti reicho priešams. Bet kokiom priemonėm privalote iš Vonsovskio išgauti jo informatorių pavardes, jo ryšius su sąjungininkų žvalgyba. Kaip jūs manote, kam jis dirba — amerikiečiams ar anglams?
— Manau, kad ne bolševikams.—Liozė pajuto, kad jis gali sau leisti pajuokauti.
— Aš irgi taip manau,— nusikvatojo Dibelijus.— Ir dar vienas dalykas, Lioze, čia jau tarp mūsų, esesininkų. Su mūsų bičiuliais iš abvero reikia būti mums labai atidiems. Jie labai mielai pasisavintų mūsų laimėjimus ir dar mieliau į mūsų sąskaitą įrašytų savo nesėkmes.
— Ačiū už pasitikėjimą, pone štandartenfiureri.
— Beje, dėl pasitikėjimo,— staiga Dibelijus tarytum kažką prisiminė.— Manau, jog galiu jums kaip paslaptį pasakyti, kad, užbaigus bylą, kyštelsiu reichsfiureriui pasiūlymą dėl jūsų pakėlimo. Seniai jau nusipelnėte.
Dar niekad Liozė nebuvo patyręs iš Dibelijaus iš karto tiek malonių. '
Iš pagrindinių rūmų kontrolinės Liozė paskambino savo raštininkui, kad atvestų Vonsovskį, bet sužinojo, kad prieš pusvalandį tokį patvarkymą davęs Kliosas, kuris kaip tik dabar areštuotąjį tardo. Liozė mintyse keikė velnių priėdusį piemengalį, nes prieš Vonsovskio tardymą buvo numatęs suvalgyti padorius pusryčius, bet ką gi galėjai padaryti. Pasuko įkypai kiemo, kur valė sniegą esesininkų saugomi kaliniai.
Oberleitenantas Kliosas iš tiesų pradėjo tardyti grafą. Edvinas buvo apskustas, languotu sportiniu švarku, sniego baltumo marškiniais. Grubus nudegęs veidas, slaviški ūsai, be kaklaryšio jis buvo panašus į Vitosą.