Kambarėlyje buvo tamsu, tik ant stalo stovėjo mažas žibintas. Gendalfo nebuvo. Pipiną apėmė dar didesnis nerimas. Jis užsilipo ant suolo, pabandė pasižiūrėti pro langą, bet tai buvo tas pats, kas spoksoti į rašalo dėmę. Jis nulipo, uždarė langines ir atsigulė. Kurį laiką Pipinas gulėjo laukdamas grįžtančio Gendalfo, o tada užmigo neramiu miegu.
Naktį jį pažadino šviesa – hobitas pamatė Gendalfą, vaikštantį pirmyn atgal kambaryje už užuolaidos, dengiančios nišą. Ant stalo stovėjo žvakės ir pergamento ritiniai. Jis išgirdo, kaip burtininkas atsiduso ir sumurmėjo:
— Kada sugrįš Faramiras?
— Sveikas, – tarė Pipinas, iškišdamas galvą iš už užuolaidos. – Maniau, kad jau visai mane pamiršai. Džiaugiuosi tave matydamas. Buvo ilga diena.
— Užtat naktis bus per trumpa, – atsakė Gendalfas. – Grįžau čia, nes turiu truputį pabūti ramybėje vienas. Miegok, kol dar gali. Patekėjus saulei nuvesiu tave pas Lordą Denetorą. Ne, kai mus pakvies, o ne patekėjus saulei. Prasidėjo Tamsa. Aušros nebus.
2
Pilkojo Būrio žygis
Kai Meris sugrįžo pas Aragorną, Gendalfas buvojau išjojęs, o Žvaigždikio kanopų dundesys išnyko tamsoje. Hobitas turėjo tik lengvą ryšulėlį, mat savo mantos buvo netekęs Part Galene. Dabar jis nešėsi tik keletą naudingų daiktų, surastų Izengardo griuvėsiuose. Hasufelis jau buvo pabalnotas. Šalia savo žirgo stovėjo Legolasas su Gimliu.
— Iš Būrio belikome keturiese, – pasakė Aragornas. — Josime drauge. Tačiau ne vieni, kaip planavau anksčiau. Karalius irgi nusprendė pajudėti nieko nelaukdamas. Pasirodžius sparnuotam šešėliui jis nori sugrįžti į kalvas slepiamas nakties.
— O kur tada? – paklausė Legolasas.
— Dar negaliu pasakyti, – tarė Aragornas. – Karalius vyks į savo paties po keturių naktų šaukiamą susirinkimą Edorase. Manau, ten jis išgirs naujienas apie karą ir Rohano Raiteliai išskubės į Minas Tiritą. O aš ir tie, kas su manimi...
— Tikrai aš! – sušuko Legolasas.
— Ir Gimlis taip pat, – pritarė nykštukas.
— Prieš mane driekiasi tamsa, – pasakė Aragornas. – Aš irgi turiu skubėti į Minas Tiritą, bet savo kelio dar nematau. Ilgai laukta valanda artėja.
— Nepalikit manęs! – sušuko Meris. – Iš manęs daug naudos dar neturėjote, bet nenoriu būti numestas nuošaly kaip koks krepšys, kurį prisimins viskam pasibaigus. Nemanau, kad Raiteliai su manimi terliosis. Nors karalius sakė, jog rūmuose turėsiu sėdėti šalia jo ir pasakoti istorijas apie Grafystę.
— Taip, – atsisuko Aragornas, – atrodo, tavo kelias veda kartu su juo, Meri. Bet linksmybių nelauk. Manau, jog dar ilgai Teodenui neteks ramiai sėdėti Meduselde. Daug vilčių nuvys šį žvarbų pavasarį.
Netrukus visi pasirengė išvykti: dvidešimt keturi žirgai, Gimlis už Legolaso, Meris priešais Aragorną. Jie greitai šuoliavo naktyje. Vos spėjus aplenkti pilkapius šalia Izeno Brastų, iš užnugario atšuoliavo Raitelis.
-Valdove, – tarė jis karaliui, – už mūsų raiteliai. Man pasirodė, jog išgirdau juos brastose. Dabar esu tikras. Jie vejasi mus kiek įkabindami.
Teodenas iš karto liepė sustoti. Raiteliai apsisuko, griebėsi iečių. Aragornas nušoko ant žemės, nukėlė Merį ir išsitraukęs kardą atsistojo šalia karaliaus balnakilpės. Eomeras su palyda pridengė užnugarį. Meris jautėsi nereikalingas nešulys net labiau nei įprasta ir galvojo, ką jis darytų, jeigu prasidėtų kautynės. Tarkim, mažą karaliaus palydą apsuptų, įveiktų, o jis paspruktų į tamsą – vienas laukinėse Rohano lygumose, nė nenutuokiantis, kur šitų begalinių tyrų galas.
„Negerai", – pagalvojo hobitas. Jis išsitraukė kardą ir susiveržė diržą.
Besileidžiantį mėnulį uždengė didelis debesis, bet staiga jis vėl išsivadavo iš jo sparnų. Tada jau visi išgirdo kanopų dundėjimą. Tą pačią akimirką kelyje nuo brastų pasirodė greitai judantys šešėliai. Ant iečių smaigalių šen bei ten atsispindėjo mėnulis. Persekiotojų skaičiaus nuspėti negalėjai, bet jų buvo tikrai ne mažiau negu karaliaus palydos.
Likus penkiasdešimčiai žingsnių, Eomeras garsiai sušuko:
— Stokite! Stokite! Kas joja Rohano žeme?
Persekiotojai staigiai sulaikė žirgus. Stojo tyla, mėnulio šviesoje buvo matyti, kaip vienas jų nulipo žemėn ir ėmė lėtai artintis. Delnu į priekį kaip taikos ženklas atgręžta ranka buvo balta, bet karaliaus vyrai tvirčiau suėmė ginklus. Už dešimties žingsnių žmogus sustojo. Aukštas, tamsus šešėlis. Tada nuskambėjo skardus jo balsas:
— Rohanas? Jūs sakėte Rohanas? Tai gera žinia. Mes atvykome iš toli ir ieškome šitos šalies.
-Jau radote ją, – atsakė Eomeras. – Įžengėte į mūsų kraštą kirtę upės brastas. Bet tai Karaliaus Teodeno šalis. Be jo leidimo niekas po ją nekeliauja. Kas jūs tokie? Ir kur skubate?
— Aš esu Halbaradas Dunadanas, Pėdsekys iš Siaurės. – Mes ieškome tokio Aragorno, Aratorno sūnaus – girdėjome, kad jis Rohane.
— Radote ir jį! – sušuko Aragornas. Atidavęs vadžias Meriui jis nubėgo priekin ir apkabino atvykėlį. – Halbaradai! – kvatojo jis. — Iš visų džiaugsmų menkiausiai tikėjausi šito!
Meris su palengvėjimu atsiduso. Jis jau manė, kad tai paskutinė Sarumano apgaulė – užpulti karalių su menka palyda. Bet dabar atrodė, jog žūti už Teodeną kol kas nereikės. Tad įsikišo kardą į makštis.
— Viskas gerai, – atsisukdamas tarė Aragornas. – Čia mano giminės iš tolimos šalies, kur aš gyvenau. Bet kodėl jie čia ir kiek jų, papasakos pats Halbaradas.
— Su manimi trisdešimt vyrų, – atsakė Halbaradas, – visa paskubomis surinkta giminė, taip pat broliai Eladanas ir Elrohiras, norėję vykti į karą. Gavę tavo šaukimą atvykome taip greitai, kaip tik galėjome.
— Bet aš jūsų nešaukiau, – nustebo Aragornas. – Nebent mintyse. Mano mintys dažnai grįždavo pas jus, ypač šiąnakt, bet šauklių aš nesiunčiau. Tačiau negaiškim! Aptarsim tai vėliau. Mes skubame, o kelias pavojingas. Jeigu karalius leis, jokime kartu.
Teodenas nuoširdžiai nudžiugo.
— Puiku! – tarė jis. — Jeigu tavo giminaičiai nors truputį panašūs į tave, lorde Aragornai, trisdešimt tokių riterių bus galinga jėga.
Raiteliai vėl pajudėjo pirmyn. Aragornas jojo su Dunadanais, kalbėdamasis apie naujienas šiaurėje bei pietuose. Elrohiras tarėjam:
— Aš tau atnešu žinią nuo mano tėvo: „Laiko maža. Jei skubi, prisimink Mirusiųjų Takus".
— Mano troškimams išsipildyti laiko visada buvo maža, – atsakė Aragornas, – bet turėčiau nepaprastai skubėti, kad pasukčiau tuo keliu.
— Netrukus pamatysime, – tarė Elrohiras. – Geriau nekalbėkime apie tokius dalykus kelyje!
Halbarado Aragornas paklausė:
— Ką tu neši, broli? — Jis matė, jog vietoj ieties Dunadanas rankoje laikė ilgą lazdą, tarsi vėliavą, stipriai susuktą į juodą audeklą ir surištą daugybe raiščių.
— Tai dovana, kurią tau nešu nuo Rivendeilo Valdovės, – atsakė Halbaradas. – Ji slaptai ir ilgai gamino šį daiktą. Ji taip pat siunčia savo žodžius: „Laiko maža. Arba išauš mūsų viltis, arba visos viltys žus. Siunčiu tau tai, kas skirta tau. Lik sveikas, Elfų Berile!" Aragornas atsakė:
— Dabar žinau, ką neši. Kurį laiką dar paneškją už mane! — jis nusisuko, nukreipė žvilgsnį į šiaurę po didelėmis žvaigždėmis. Aragornas nutilo ir nebesakė nė žodžio, kol pasibaigė nakties kelionė.
Naktis artėjo į pabaigą, rytuose dangus jau pilkėjo, kai jie pagaliau išjojo iš Giliojo Slėnio ir sugrįžo į Hornburgą. Ten jie trumpai pailsėjo bei pasitarė.