Slibiną nukovė Bardas iš Esgaroto, o Deile įvyko mūšis. Vos išgirdę apie nykštukų sugrįžimą, Ereborą puolė orkai — juos vedė Bolgas, sūnus Azogo, kurį jaunystėje užmušė Deinas. Pirmajame Deilo Mūšyje Torinas Ąžuolskydis buvo mirtinai sužeistas, mirė ir buvo palaidotas po Kalnu su Arkenstounu ant kmtinės. Ten krito ir Filis su Kiliu, jo sesers vaikai. Jo pusbrolis ir teisėtas įpėdinis Deinas Geležinė Koja, atskubėjęs į pagalbą iš Geležies Kalvų, tapo Karaliumi Deinu II. Kalno Karalystė buvo atstatyta, kaip ir norėjo Gendalfas. Deinas buvo didis, išmintingas karalius, jo laikais nykštukai klestėjo ir stiprėjo.
Vėlyvą tų pačių metų (2941) vasarą Gendalfas įveikė Sarumano pasipriešinimą ir įtikino Baltąją Tarybą pulti Dol Guldurą. Sauronas atsitraukė į Mordorą, kad būtų saugus, kaip jis manė, nuo visų priešų. Pagaliau prasidėjus Karui, pagrindinis smūgis buvo smogtas pietuose, nors ilgos Saurono rankos būtų pridariusios daug blogo šiaurėje, jei jo kelyje nebūtų stovėję karalius Deinas ir karalius Brandas. Taip Frodui ir Gimliui kalbėjo Gendalfas, kai jie kurį laiką gyveno Minas Tirite. Kaip tik tada į Gondorą atėjo naujienos apie įvykius tolimose šalyse.
„Aš liūdėjau kritus Torinui, – kalbėjo Gendalfas, – o dabar išgirdome, kad, kol mes kovėmės čia, Deilo mūšyje žuvo Deinas. Sakyčiau, tai didelė netektis, jei nesistebėčiau, kad sulaukęs tokio amžiaus jis vis dar galėjo spausti kirvį taip tvirtai, kaip pasakojama: stovėjo virš karaliaus Brando kūno priešais Ereboro Vartus iki užkrentant tamsai.
Tačiau viskas galėjo pakrypti kitaip, daug blogiau. Prisimindami didįjį Pelenoro Mūšį, nepamirškite kautynių Deile ir narsios Diurino tautos. Pagalvokite, kas galėjo atsitikti: slibinų ugnis ir negailestingi kardai Eriadore, naktis Rivendeile. Gondoras galėjo nebeturėti Karalienės. Galėjome grįžti su pergale ir rasti vien griuvėsius bei pelenus. Viso to išvengėme, nes vieną pavasario vakarą Bryliuje aš sutikau Toriną Ąžuolskydį. Lemtingas susitikimas, kaip sakoma Viduržemyje."
Disė buvo Treino II dukra. Tai vienintelė nykštukų moteris, minima šiose istorijose. Gimlis pasakojo, kad nykštukų moterų labai nedaug, vos trečdalis visos tautos. Jos retai kada pasirodydavo viešai, nebent labai prireikus. Balsu, išvaizda ir drabužiais jos tokios panašios į nykštukų vyrus, kad kitos tautos negali jų atskirti. Dėl to tarp žmonių paplito kvaila nuomonė, kad nykštukų moterų nesą, o nykštukai „išauga iš akmens".
Dėl mažo moterų skaičiaus nykštukų tauta didėja lėtai — jai kyla pavojus, jei nėra kur saugiai gyventi. Mat nykštukai savo gyvenime renkasi tik vieną žmoną arba vyrą ir yra labai pavydūs, kaip ir visuose savo reikaluose. Veda mažiau nei trečdalis nykštukų vyrų, nes ne visos moterys teka: vienos nenori, kitos nori to, kurio negali gauti, ir jokio kito. Daugelis vyrų, užsiėmusių savo darbais, irgi nelabai trokšta vedybų.
Gimlis, Gloino sūnus, sulaukė šlovės, nes buvo vienas iš Devynių Keleivių, nešusių Žiedą. Per karą jis lydėjo karalių Elesarą. Jis buvo vadinamas Elfų Draugu, nes labai susidraugavo su Legolasu, karaliaus Tranduilo sūnumi, ir dievino Valdovę Galadrielę.
Sauronui kritus, Gimlis atvedė į pietus dalį Ereboro nykštukų ir tapo Žibančiųjų Olų Valdovu. Jis su savo tauta nuveikė daug žymių darbų Gondore bei Rohane. Minas Tiritui jie nukaldino mitrilo ir plieno Vartus, pakeitusius tuos, kuriuos sudaužė Karalius-Raganius. Jo draugas Legolasas į pietus irgi atsivedė elfų iš Žaliojo Miško, jie apsigyveno Itiliene – šis kraštas vėl tapo gražiausias visose vakarinėse žemėse.
Karaliui Elesarui atsisakius gyvenimo, Legolasas pagaliau pasidavė širdies troškimui ir išplaukė už Jūros.
Mes girdėjome, kad su savimi Legolasas pasiėmė ir Gimlį, Gloino sūnų, nes jie buvo geriausi draugai – dar niekada elfas taip nedraugavo su nykštuku. Jei tai tiesa, iš tikrųjų keista: kad nykštukas dėl draugo paliktų Viduržemį, kad eldaraijį priimtų, kad tai leistų Vakarų Valdovai. Dar sakoma, jog Gimlis iškeliavo norėdamas vėl išvysti Galadrielės grožį. Gali būti, jog ji, viena iš didžiausių tarp eldarų, gavo jam šią malonę. Daugiau apie tai pasakoti nėra ką.
Ereboro įkūrimas, 1999.
Deiną I užmuša slibinas, 2589.
Sugrįžimas į Ereborą, 2590.
Ereboras išplėšiamas, 2770.
Troro nužudymas, 2790.
Nykštukų kariaunos rinkimas, 2790-2793.
Nykštukų karas su orkais, 2793-2799.
Nanduhiriono Mūšis, 2799.
Treinas iškeliauja, 2841.
Treino žūtis ir jo Žiedo praradimas, 2850.
Penkių Kariuomenių Mūšis, Torino II mirtis, 2941.
Balinas keliauja į Morają, 2989.
* Ženklu * žymimi vardai tų nykštukų, kurie buvo laikomi Diurino tautos karaliais – nesvarbu, tremtyje ar ne. Iš Torino Ąžuolskydžio draugų, su juo keliavusių į Ereborij, Oris, Noris ir Doris irgi buvo Diurino palikuonys. Kiti žymūs Torino giminaičiai – Bifuras, Bofuras ir Bomburas kilo iš Morajos nykštukų, jie nepriklausė Diurino giminei.
PRIEDAS B
Metraštis (Vakarų istorija)
Pirmasis Amžius baigėsi didžiuliu mūšiu, kuriame Valinoro Armija sugriovė Tangorodrimą ir nuvertė Morgotą. Tada dauguma noldorų grįžo į Tolimuosius Vakarus ir gyveno Eresėjoje, netoliese Valinoro. Didžioji dalis sindarų irgi persikėlė per Jūrą.
Antrasis Amžius baigėsi, kai buvo pirmą sykį nuverstas Sauronas, Morgoto tarnas, ir iš jo atimtas Didysis Žiedas.
Trečiasis Amžius baigėsi Žiedo Karu, bet Ketvirtasis Amžius neprasidėjo, kol neišplaukė Elrondas. Tada atėjo žmonių valdymo laikas, o kitos „kalbančios" Viduržemio tautos ėmė smukti.
Ketvirtajame Amžiuje ankstesni amžiai buvo dažnai vadinami Senaisiais Laikais, tačiau iš tiesų šis vardas aprėpia tik laikotarpį iki Morgoto nuvertimo. Tų metų istorija čia nepateikiama.
Antrasis Amžius
Tai buvo tamsūs metai Viduržemio žmonėms, tačiau šlovingi Numenorui. Įrašai apie įvykius Viduržemyje trumpi ir negausūs, o datos dažnai neaiškios.
Šio amžiaus pradžioje dar buvo daug Didžiųjų elfų. Dauguma jų gyveno Lindone į vakarus nuo Ered Luino. Prieš iškylant Barad Durui, nemažai sindarų iškeliavo į rytus ir įkūrė savo karalystes tolimuose miškuose, kur gyveno elfai-silvanai. Vienas jų buvo Didžiojo Žaliojo Miško šiaurėje karalius Tranduilas. Lindone, į šiaurę nuo Lunos, gyveno Gilgeladas, paskutinysis noldorų karalių ainis tremtyje. Vakarų elfai jį pripažino Didžiuoju Karaliumi. Lindone, į pietus nuo Lunos, kurį laiką gyveno Kelebornas, Tingolo giminaitis, jo žmona buvo žymiausia elfų moteris Galadrielė – Finrodo Felegundo, Žmonių Draugo, sesuo. Finrodas kadaise buvo Nargotrondo karalius, atidavęs gyvybę gelbėdamas Bereną, Barahiro sūnų.
Vėliau kai kurie noldorai atkeliavo į Eregioną, į vakarus nuo Ūkanotųjų Kalnų, netoli vakarinių Morajos vartų. Jie taip pasielgė sužinoję, kad Morajoje rasta mitrilo. Noldorai buvo žvmūs amatininkai ir draugiškesni nykštukams nei sindarai, tad draugystė tarp Diurino Tautos bei Eregiono elfų kalvių buvo glaudžiausia, kada nors buvusi tarp šių tautų. Eregiono valdovas buvo Kelebrimboras, žymiausias iš visų amatininkų. Jis buvo kilęs iš Feanoro giminės.
Metai
1 Pastatomi Pilkieji Uostai ir Lindonas.
32 Edanai pasiekia Numenorą.