Meris miegojo tol, kol jį pakėlė Legolasas su Gimliu.
— Saulė jau aukštai, – tarė Legolasas. — Visi seniai atsikėlė. Eime, pone tinginy, kol galime, apžiūrėkime šią vietą!
— Prieš tris naktis čia vyko mūšis, – tarė Gimlis, – mes su Legolasu žaidėme žaidimą, kurį laimėjau tik vieno orko persvara. Einam pažiūrėti! Be to, čia yra olų, Meri, nuostabių olų! Kaip manai, Legolasai, ar pavyks jas pamatyti?
— Ne, neturime laiko! – atsakė elfas. – Negadinkime įspūdžio skubėdami. Aš pažadėjau tau čia sugrįžti, kai įsivyraus taika bei draugystė. Bet jau vidurdienis, kiek girdėjau, greitai valgysim ir iškeliausim.
Meris atsistojo, nusižiovavo. Poros valandų miego jam nepakako, hobitas jautėsi pavargęs ir liūdnas. Jis pasiilgo Pipino, be to, jautėsi visiškai nereikalingas, kitiems planuojant kažkokius skubius reikalus, kurių jis net kaip reikiant nesuprato.
— Kur Aragornas? – paklausė jis.
— Aukštojoje Burgo salėje, – atsiliepė Legolasas. — Jis nei miegojo, nei ilsėjosi. Nuskubėjo ten prieš porą valandų, pasakęs, jog turi kažką apmąstyti. Su savimi pasiėmė tik giminaitį Halbaradą. Jį kankina kažkokios sunkios dvejonės, o gal rūpesčiai.
— Keista kompanija, tie atvykėliai, – tarė Gimlis. – Aukšti ir valdingi, šalia jų Rohano Raiteliai atrodo beveik berniukai. Niūrūs, tylūs, akmeniniais veidais, beveik kaip pats Aragornas.
— Bet jie ir mandagūs kaip Aragornas, kai prabyla, – tarė Legolasas. – Ar matėte brolius Eladaną su Elrohiru? Jų veidai ne tokie rūstūs kaip kitų, jie dailus ir liekni kaip elfų valdovai. Nieko kito ir negali tikėtis iš Elrondo sūnų.
— Kodėl jie čia? Ar ką nors girdėjote? – paklausė Meris. Jis jau spėjo apsirengti, užsimesti ant pečių pilką apsiaustą ir trijulė pasuko link sudaužytų Burgo vartų.
— Pats girdėjai, jie atsiliepė į kvietimą, – tarė Gimlis. – Į Rivendeilą atėjo žinia: „Aragornui reikia pagalbos. Tegu Dunadanai joja į Rohaną!" Bet jie nežino, iš kur atėjo ši žinia. Spėju, kad ją pasiuntė Gendalfas.
— Ne, Galadrielė, – paprieštaravo Legolasas. — Juk ji jau per Gendalfą siuntė savo žodžius Pilkajam Būriui iš Šiaurės.
— Taip, teisingai, – sutiko nykštukas. – Miško Valdovė! Ji skaito mūsų širdis ir žino troškimus. Kodėl mes nepapraSeme savo giminių pagalbos, Legolasai?
Atsistojęs prieš vartus Legolasas skvarbiomis akimis nužvelgė šiaurę ir rytus, jo šviesus veidas aptemo.
— Nemanau, kad kas nors atvyktų, – tarė jis. — Jiems nereikia joti į karą – karas pats atėjo į jų žemes.
Kurį laiką trys bičiuliai žingsniavo drauge, aptarinėdami mūšį. Nuo sudaužytų vartų jie nusileido žemyn, praėjo kritusiųjų pilkapius šalia kelio ir, atsistoję ant Helmo Griovio, pažvelgė žemyn į Daubą. Ten jau dunksojo Mirusiųjų Plynaukštė, akmenuota, tamsi ir aukšta, aplink ją aiškiai matėsi huornų ištrypta žolė. Dunžemie-čiai su Burgo įgulos vyrais dirbo prie Griovio, laukuose bei prie apdaužytų sienų, tačiau visur tvyrojo keista tyla: pavargęs slėnis ilsėjosi po sunkios audros. Netrukus jie apsisuko ir nuėjo pietų į Burgo salę.
Ten jau sėdėjo karalius. Vos jiems įėjus, jis pasišaukė Merį ir pasisodino šalia savęs.
— Ne taip aš ketinau šnekėtis, – tarė Teodenas. – Šita salė menkai teprimena mano gražiuosius namus Edorase. Tavo draugo, kuris turėtų būti čia, taip pat nėra. Bet gali praeiti daug laiko, kol mudu susėsime už aukštų Meduseldo stalų – ten grįžęs laiko puotoms neturėsiu. Tačiau negalvokim apie tai! Valgykime, gerkime ir pasikalbėkime, kol dar galime. O tada josi drauge su manimi.
— Tikrai? – džiugiai nustebo Meris. – Būtų nuostabu! – Jis dar niekada niekam nesijautė toks dėkingas. – Maniau, kad aš tik painiojuosi visiems po kojomis, – sumikčiojo jis, – bet kiek galėdamas norėčiau jums padėti.
— Neabejoju, taip ir bus, – tarė karalius. – Aš turiu tau puikų kalvų ponį. Mūsų keliais jis tave neš ne prasčiau nei bet kuris žirgas. Iš Burgo josime ne lyguma, o kalnų takais. Į Edorasą atvyksime iš Dunharo pusės, kur manęs laukia Eovyna. Jei nori, būsi mano ginklanešys. Eomerai, ar šiuose rūmuose yra ginklų, tinkančių mano ginklanešiui?
— Čia nėra didelio ginklų sandėlio, valdove, – atsiliepė Eomeras. – Galbūt surastume jam tinkantį lengvą šalmą, bet tokio dydžio kardo ar šarvų neturėsime.
— Aš turiu kardą, – tarė Meris, ropšdamasis nuo krėslo ir iš juodų makštų išsitraukdamas savo mažą žibantį ginklą. Staiga jį apėmė meilė senajam karaliui, hobitas priklaupė ant kelio, paėmė karaliaus ranką ir pabučiavo ją.
— Ar galiu padėti Meriadoko iš Grafystės kardą prie tavo kojų, karaliau Teodenai? – paklausė jis. – Ar priimsi mano tarnybą?
— Priimsiu su džiaugsmu, – atsakė karalius ir uždėjęs ilgas rankas ant rudaplaukės hobito galvos palaimino jį. – Stokis, Meriadokai, Rohano kary iš Meduseldo namų! – tarė jis. – Imk savo kardą ir teatneša jis tau sėkmę!
— Kaip tėvas būsi man, karaliau, – tarė Meris.
— Deja, neilgai, – atsiduso Teodenas.
Valgydami jie šnekučiavosi tarpusavyje, kol prabilo Eomeras:
-Jau arti valanda, kai reikės keliauti, valdove, – tarė jis. – Ar liepti vyrams pūsti ragus? Tačiau kur Aragornas? Jo vieta tuščia, jis nevalgė.
— Mes pasirengsime išjoti, – pasakė Teodenas. – Perduokite lordui Aragornui, kad išvykstame.
Karalius su savo sargyba ir Meriu prie šono palypėjo žemyn nuo Burgo vartų. Ten pievoje rinkosi raiteliai. Daugelis jų jau buvo raiti. Būrys turėjo būti didelis, nes Burge karalius paliko tik mažą įgulą, o visi likusieji jojo į susirinkimą Edorase. Tūkstantis iečių jau išjojo naktį, su karaliumi turėjo vykti dar apie penkis šimtus, dauguma vyrų iš Vestfoldo laukų ir slėnių.
Siek tiek atokiau tyliai sėdėjo pėdsekiai, ginkluoti ietimis, lankais ir kardais. Jie dėvėjo tamsiai pilkus apsiaustus su ant šalmų užleistais gobtuvais. Pėdsekių žirgai buvo stiprūs, išdidūs, tačiau šiurkštaus plauko, vienas jų stovėjo be raitelio – iš Siaurės atgabentas Aragorno žirgas Roherynas. Visoje pėdsekių aprangoje nebuvo nei blizgančių brangakmenių, nei aukso, raiteliai nenešiojo jokių skiriamųjų ženklų, tik ties kairiu petimi buvo susisegę apsiaustus sidabrine sege – spinduliuojančia žvaigžde.
Karalius užlipo ant savo žirgo, Baltakarčio, šalia, ant ponio, vardu Styba, sėdėjo Meris. Pagaliau pro vartus išėjo Eomeras, Aragornas ir Halbaradas, nešini tvirtai į juodą audeklą susukta lazda, bei du aukšti nenusakomo amžiaus vyrai. Elrondo sūnūs buvo panašūs kaip du vandens lašai: tamsiaplaukiai, pilkaakiai, elfiškų veido bruožų. Po vienodais sidabriškai pilkais apsiaustais broliai dėvėjo vienodus švytinčius šarvus. Už jų ėjo Legolasas su Gimliu. Tačiau Meris žiūrėjo tik į Aragorną, negalėdamas atitraukti žvilgsnio. Aragornas siaubingai pasikeitė – tarsi per vieną naktį žmogų būtų prislėgusi daugelio metų našta. Jo veidas buvo rūstus, pavargęs, papilkėjęs.
— Mane kankina abejonės, valdove, – tarė jis, priėjęs prie karaliaus. – Girdėjau keistus žodžius ir iš tolo regiu naujus pavojus. Aš daug mąsčiau – rodosi, privalau pakeisti savo kelionės tikslą. Pasakyk, Teodenai, kiek ilgai jūs josite iki Dunharo?
— Dabar jau visa valanda po vidudienio, – tarė Eomeras, – į Pilį turėtume atvykti trečios dienos vakare. Tada mėnulio pilnatis jau bus viena diena senesnė ir kitą dieną įvyks karaliaus sušauktas susirinkimas. Jei norime sukaupti Rohano jėgas, greičiau joti negalime.
Kurį laiką Aragornas tylėjo.
— Trys dienos, – sumurmėjo jis, – o Rohano karių surinkimas bus tik prasidėjęs. Suprantu, jog greičiau nepavyks.