Aragornas pakėlė galvą - buvo matyti, kad jis apsisprendė, nes jo veidas pragiedrėjo.
— Tau leidus, valdove, – tarė Aragornas, – aš ir mano giminė skubėsime į kitą susirinkimą. Turime joti savo keliu ir nebesislėpti. Slėpynių laikas baigėsi. Trumpiausiu keliu aš josiu į rytus – pasuksiu Mirusiųjų Takais.
— Mirusiųjų Takais? – šuktelėjo suvirpėjęs Teodenas. – Kodėl kalbi apie juos?
Atsisukęs Eomeras pasižiūrėjo į Aragorną, Meriui pasirodė, jog netoliese sėdėjusių raitelių veidai nubalo.
-Jeigu tokie takai išties yra, – tęsė Teodenas, — jie prasideda Dunhare. Bet niekas gyvas negali ten įeiti.
— Aragornai, bičiuli mano! – tarė Eomeras. – Aš tikėjausi, jog į šį karą josime drauge, bet jei tu ieškai Mirusiųjų Takų, tuomet mums teks skirtis, ir vargu ar dar kada pasimatysime šiame pasaulyje.
— Aš vis tiek renkuosi šį kelią, – pakartojo Aragornas. – O tau, Eomerai, sakau, jog mūšyje mes dar susitiksime, nors mus ir skirtų viso Mordoro pulkai.
— Daryk kaip nori, lorde Aragornai, – pasakė Teodenas. – Galbūt tai tavo lemtis – keliauti keistais takais, kuriais žengti niekas nedrįsta. Man skaudu su tavim išsiskirti, mano jėgos silpnėja, bet dabar mes turime nedelsdami skubėti kalnų keliais. Lik sveikas!
— Lik sveikas, valdove! – atsakė Aragornas. — Jokite į didžią šlovę! Lik sveikas, Meri! Palieku tave gerose rankose, geresnėse nei tikėjomės medžiodami orkus Fangorne. Aš tikiuosi, Legolasas ir Gimlis su manimi dar pamedžios. Mes tavęs nepamiršime.
— Viso geriausio, – tarė Meris ir nerado daugiau žodžių. Jis jautėsi labai mažas, sutrikęs, prislėgtas keistų žodžių. Labiau nei kada nors jam trūko neužgesinamo Pipino linksmumo. Raiteliai buvo pasiruošę, jų žirgai trypčiojo, hobitas norėjo, kad viskas įvyktų kuo greičiau.
Teodenas kažką pasakė Eomerui, šis iškėlė ranką, garsiai sušuko ir tą pat akimirką raiteliai pajudėjo. Jie kirto Griovį, nusileido žemyn į Daubą, staigiai pasuko į rytus ir nujojo keliu, kuris kokią mylią raitėsi aplink kalvas, sukosi į pietus ir nyko jose. Aragornas užjojo ant Griovio pylimo ir žiūrėjo į tolį, kol karaliaus vyrai nusileido giliai į slėnį. Tada jis pasisuko į Halbaradą.
— Štai iškeliauja trejetas, kurį aš myliu, ir mažiausias yra ne mažiau svarbus, – tarė Aragornas. — Jis nežino, kas jo laukia, o jei žinotų, vis tiek keliautų toliau.
— Grafystės tauta yra maža, bet vertinga, – atsiliepė Halbaradas. — Jie nežino, kaip nelengva saugoti jų sienas, tačiau negalima už tai ant jų pykti.
— O dabar mūsų likimai susipynė, – pridūrė Aragornas. – Deja, vėl turime skirtis. Na, truputį užkąsiu, tada skubėsime ir mes. Legolasai, Gimli, einam! Valgydamas noriu su jumis pasišnekėti.
Kartu jie grįžo į Burgą, bet atsisėdęs už stalo Aragornas kurį laiką tylėjo, o kiti laukė jo prabylant.
— Nagi! – neišlaikė Legolasas. – Kalbėk, nusiramink ir atsikratyk niūrių minčių! Kas atsitiko tada, kai pilką rytą atvykome į šią niūrią vietą?
— Kova, kurioje pavargau labiau nei mūšyje dėl Hornburgo, – atsakė Aragornas. – Aš žiūrėjau į Orthanko Akmenį, draugai.
— Tu žiūrėjai į tą prakeiktą raganių akmenį?! – su išgąsčiu bei nuostaba sušuko Gimlis. — Ar tu ką nors pasakei... jam? Net Gendalfas bijojo to susitikimo.
— Tu pamiršti su kuo kalbi," – rūsčiai tarė Aragornas, jo akys sužaibavo. – Argi aš nepaskelbiau savo titulo prie Edoraso durų? Negi galėčiau jam ką nors išduoti? Ne, Gimli, — jau tyliau kalbėjo jis, rūstis dingo nuo Aragorno veido. Dabar žmogus atrodė tarsi būtų dirbęs daug bemiegių naktų. – Ne, draugai, aš esu teisėtas Akmens šeimininkas ir turiu teisę bei jėgą juo naudotis, bent taip man atrodo. Teisės niekas nuginčyti negali. Jėgos pakako... vos vos.
Jis giliai atsikvėpė.
— Kova buvo sunki, nuovargis neskuba praeiti. Aš jam nieko nepasakiau, o galų gale palenkiau Akmenį savo valiai. Jau vien tai jam yra stiprūs smūgis. Jis mane atpažino. Taip, pone Gimli, jis mane matė, tik ne tokiu pavidalu, kokiu matai tu. Jeigu jis tuo pasinaudos, vadinasi, aš padariau klaidą. Bet kažin. Jo širdis sudrebėjo, sužinojusi, jog aš esu gyvas ir vaikštau šia žeme, nes iki šiol jis to nežinojo. Akys Orthanke nemato kiaurai Teodeno šarvų, tačiau Sauronas nepamiršo Izilduro ir Elendilo kardo. Jo didžiųjų planų išsipildymo valandą pasirodo Izilduro ainis ir Kardas – aš jam parodžiau perkaldintą ginklą. Jis dar ne toks galingas, kad pakiltų aukščiau baimės, ne, jį amžinai graužia abejonės.
— Vis dėlto jo jėga didžiulė, – tarė Gimlis. – Ir dabar jis smogs greičiau.
— Skubotas smūgis dažnai nueina perniek, – tarė Aragornas. – Reikia spausti Priešą ir nelaukti, kol jis pajudės. Matote, draugai, įvaldęs Akmenį aš sužinojau daug dalykų. Pamačiau rimtą pavojų Gondorui, nelauktą, ateinantį iš pietų ir atimsiantį didelę dalį jėgos, skirtos Minas Tiritui ginti. Jeigu šios grėsmės neatremsime, Miestas kris greičiau nei per dešimt dienų.
— Vadinasi, jis kris, – pasakė Gimlis. – Kokios pagalbos galima prašyti, ir kas suspėtų atvykti per tokį laiką?
— Pagalbos nebus, todėl turiu vykti pats, – tarė Aragornas. – Bet per kalnus yra vienintelis kelias, galintis mane išvesti į pakrančių žemes, kol dar ne viskas prarasta. Tai yra Mirusiųjų Takai.
— Mirusiųjų Takai! – pakartojo Gimlis. – Tai blogas vardas. Rodosi, jis nelabai pradžiugino Rohano vyrus. Ar gali gyvieji eiti tuo keliu ir nežūti? Net jei pavyktų praeiti, ką keletas kardų gali padaryti prieš Mordoro galybę?
— Nuo rohirimų atėjimo žmonės niekada nevaikščiojo tais takais, – tarė Aragornas. — Jiems jie yra užverti. Bet tamsią valandą jais gali pasinaudoti Izilduro ainis, jeigu tik jis išdrįs. Paklausykit! Štai žodžiai, kuriuos nuo savo tėvo, Rivendeilo išminčiaus, man perdavė Elrondo sūnūs: „Tegu Aragornas atsimena pranašystę ir Mirusiųjų Takus".
— O ką sako pranašystė? – paklausė Legolasas.
— Štai kaip Arvedujo, paskutiniojo Fornosto karaliaus, laikais kalbėjo Pranašas Malbetas, – tarė Aragornas:
— Tamsūs keliai, – atsiduso Gimlis, – ir dar tamsesni žodžiai.
— Jeigu pasistengtum juos suprasti, kviesčiau tave kartu, – tarė Aragornas. – Toks yra mano kelias. Ne iš džiaugsmo juo suku mane veda būtinybė. Todėl rinktis palieku tau, nes mūsų lauks vargas, baimė ir dar baisesni dalykai.
— Su tavimi aš eisiu net į Mirusiųjų Takus, kad ir kur jie vestų, atsakė Gimlis.
— Aš irgi, – pridūrė Legolasas. – Aš nebijau mirusiųjų.
— Tikiuosi, pamiršti žmonės nebus pamiršę kautis, – šyptelėjo Gimlis, – kitaip kam gi juos trukdyti.
— Tai sužinosim tik pasiekę Erechą, – tarė Aragornas. — Jie sulaužė priesaiką kautis prieš Sauroną, todėl turės kautis. Ereche dar tebestovi juodas obeliskas, kurį, kaip buvo sakoma, iš Numenoro atgabeno Izilduras. Obeliskas stovėjo ant kalvos – priėjo Kalnų Karalius prisiekė ištikimybę Izildurui Gondoro karalystės pradžioje. Sauronui sugrįžus ir sustiprėjus, Izilduras pakvietė Kalnų žmones įvykdyti savo priesaikos, tačiau jie nepakluso, nes Tamsos Metais garbino Sauroną. Tada Izilduras tarėjų karaliui: „Tu būsi paskutinysis karalius. O jei Vakarai pasirodys stipresni už Juodąjį Valdovą, tekrinta prakeikimas ant tavęs ir tavo tautos – niekada nesiilsėsite, kol neįvykdysite priesaikos. Šitas karas truks nesuskaičiuojamus metus — jūs dar būsite pašaukti". Pabūgę Izilduro rūstybės, jie pabėgo ir nesiryžo kariauti už Sauroną. Jie pasislėpė kalnuose, nebendravo su kitais žmonėmis ir po truputį nyko. Todėl aplink Erecho Kalvą bei kitas vietas, kuriose gyveno šie žmonės, sklando Nemiegančių Mirusiųjų siaubas. Bet man gyvieji nepadės, tad teks eiti šiuo keliu.