Jis atsistojo.
— Pirmyn! – šūktelėjo Aragornas. Jo kardas sublizgo prietamsėje Burgo salėje. – Prie Erecho Akmens! Aš eisiu Mirusiųjų Takais. Kas nori, teeina su manimi!
Legolasas su Gimliu nieko nepasakė, tik pakilo ir nusekė paskui Aragorną iš salės. Laukėjų laukė tylūs Pėdsekiai, užsimetę gobtuvus. Legolasas su Gimliu atsisėdo ant žirgo. Aragornas užšoko ant Roheryno. Halbaradas iškėlė didelį ragą ir jo garsas nuaidėjo Helmo Dauboje: Dunadanai šoko pirmyn ir tarsi griausmas nudundėjo žemyn Slėniu. Daubos ir Burgo įgula su nuostaba žvelgė jiems pavymui.
Kol Teodenas lėtai keliavo kalnų takais, Pilkasis Būrys lėkė lygumomis. Kitos dienos popietę jis pasiekė Edorasą, ten trumpai stabtelėjo, pakilo slėniu aukštyn ir su tamsa atsidūrė Dunhare.
Juos su džiaugsmu pasitiko ledi Eovyna. Ji nebuvo mačiusi galingesnių vyrų už Dunadanus ir Elrondo sūnus, tačiau jos akys ne-' galėjo atsitraukti nuo Aragorno. Susėdę vakarieniauti jie šnekučiavosi – Eovyna sužinojo viską, kas įvyko išjojus Teodenui. Ji buvo girdėjusi tik tolimus gandus, tad mergina žibančiomis akimis klausėsi apie mūšį Helmo Dauboje, priešų žudynes ir Teodeno riterių ataką.
Pagaliau ji tarė:
— Lordai, jūs pavargote ir dabar turite pailsėti. Per tokį trumpą laiką nespėjome geriau pasiruošti, bet rytoj būsite priimti svetingiau.
Aragornas atsiliepė:
— Ne, ponia, nesivarginkite dėl mūsų! Jei galėsime čia pernakvoti ir ryte gauti pusrytį, to visai pakaks. Aš joju su labai skubia užduotimi – turime išvykti su pirmąja ryto šviesa.
Eovyna nusišypsojo ir tarėjam:
— Tuomet, lorde, pasielgėte labai maloningai, pasukdamas tiek mylių iš kelio, kad tremtyje atsidūrusiai Eovynai atneštumėte naujienas.
— Niekas nepavadintų tokios kelionės tuščia, – pasakė Aragornas, – bet, mieloji ponia, aš būčiau čia nevykęs, jeigu ne kelias, kuris mane veda į Dunharą.
Ji atsakė kaip žmogus, kuris jaučia išgirsiąs blogas naujienas:
— Tada, lorde, išklydai iš kelio, nes iš Heroudeilo nėra kelių į pietus ar rytus, tau teks grįžti atgal.
— Ne, ponia, – pasakė Aragornas, – aš neišklydau iš kelio. Keliaudavau šiomis žemėmis jau tada, kai dar nebuvai gimusi. Iš šio slėnio yra kelias, kelias manasis. Rytoj aš josiu Mirusiųjų Takais.
Pritrenkta Eovyna žiūrėjo į Aragorną, jos veidas nublyško, ji neištarė nė žodžio. Kurį laiką jie valgė tyloje.
— Aragornai, – pagaliau tarė ji, – ar tavo užduotis – ieškoti mirties? Tame kelyje nieko kito nerasi. Jie neleidžia gyviesiems praeiti.
— Bet gal leis praeiti man? – paklausė Aragornas. – Aš tam ryšiuosi. Joks kitas kelias man netinka.
— Tai beprotybė, – papurtė galvą ji. – Su tavimi keliauja tvirti, šaunūs vyrai, kuriuos turėtum vesti ne į tamsą, o į karą, kur jie reikalingi. Maldauju tavęs pasilikti ir joti kartu su mano broliu. Tada mūsų širdys džiaugsis, o viltis bus skaistesnė.
— Tai ne beprotybė, ponia, – atsakė jis, – aš einu paskirtu keliu. Mano palydovai kelią renkasi laisva valia — jei jie nori pasilikti ir joti su rohirimais, tegu taip ir padaro. O aš keliausiu Mirusiųjų Takais, net jei likčiau vienas.
Jie daugiau nieko nekalbėjo, valgė tylėdami, bet Eovyna nenuleido akių nuo Aragorno. Kiti matė, kaip ji kankinasi. Pagaliau svečiai pakilo, padėkojo poniai už rūpestį ir išėjo ilsėtis.
Aragornui buvo skirtas kambarys kartu su Legolasu ir Gimliu. Kai bendražygiai įėjo vidun, netikėtai jį pašaukė ledi Eovyna. Aragornas pasisuko ir pamatė ją, stovinčią prieblandoje. Mergina vilkėjo baltus drabužius, jos akys liepsnojo.
— Aragornai, – pasakė ji, – kodėl renkiesi šitą mirtiną kelią?
— Aš privalau jį rinktis, – atsakė jis. – Tik taip turiu vilties atlikti savo užduotį kare prieš Sauroną. Aš neieškau pavojingų kelių, Eovyna. Jeigu eičiau ten, kur liepia širdis, jau seniai vaikščiočiau po gražiuosius Rivendeilo slėnius toli šiaurėje.
Ji patylėjo, tarsi svarstydama, ką tai galėtų reikšti. Tada staiga paėmė Aragorno ranką.
— Tu rūstus ir ryžtingas, – tarė ji, – kaip dera šlovingam vyrui. – Eovyna stabtelėjo. – Lorde, jei privalai keliauti, leisk man eiti su tavimi. Aš pavargau slėptis kalnuose, noriu išvysti pavojus, noriu kovoti.
— Tavo pareiga rūpintis savo žmonėmis, – trumpai atsakė Aragornas.
— Aš pernelyg dažnai girdėjau apie pareigas! – sušuko ji. – Bet esu iš Eorlo Namų, esu jų gynėja, o ne sugižusi auklė! Aš pakankamai ilgai gyvenau virpančiomis kojomis. Dabar, berods, jos nebevirpa, argi negaliu gyventi kaip noriu?
— Nedaug kas vertas tokios garbės, – pasakė jis. – O tu, ponia, argi nepriėmei atsakomybės už savo tautą, kol sugrįš valdovas? Jei tavo vietoje būtų pasirinktas koks maršalas ar kapitonas, jis negalėtų atsisakyti tokios atsakomybės – patiktų ji jam ar ne.
— Kodėl visada lieku aš? – su kartėliu paklausė ji. – Negi visą gyvenimą tūnosiu užnugaryje, kai Raiteliai kovos, prižiūrėsiu namus, kad grįžę su šlove jie rastų valgį bei nakvynę?
— Gali greitai ateiti laikas, – pasakė Aragornas, – kai niekas negrįš. Tada reikės drąsos be šlovės, nes niekas neprisimins žygdarbių paskutiniame mūšyje už savo namus. Bet ar žygdarbiai bus mažiau šlovingi, jei jų niekas neapdainuos?
O ji atsakė:
— Visi tavo žodžiai reiškia tik viena – esu moteris ir mano darbas likti namuose. O kai vyrai garbingai žus mūšyje, galėsiu sudegti tuose namuose, nes jų niekam nebereikės. Bet aš iš Eorlo Namų, o ne samdoma tarnaitė. Aš galiu joti ir laikyti kardą. Aš nebijau nei skausmo, nei mirties.
— Ko gi tu bijai, ponia? – paklausė jis.
— Narvo, – tarė Eovyna. – Likti už grotų, iki pasensiu ir nei norėsiu, nei galėsiu kautis ar atlikti žygdarbius.
— O man patari nekeliauti pasirinktu keliu, nes jis pavojingas?
— Tai vieno kario patarimas kitam. Aš neliepiu tau sprukti nuo pavojaus, bet joti į mūšį, kur tavo kardas laimės šlovę ir pergalę. Man skaudu, kad tai, kas didinga ir puiku, gali pražūti be naudos.
— Ir man, – tarė jis. – Todėl sakau tau, ponia – pasilik! Pietuose tau darbų nėra.
— Kaip ir tiems, kurie keliauja su tavimi. Jie vyksta tik todėl, kad negali skirtis – nes tave myli.
Eovyna apsisuko ir išnyko naktyje.
Kai danguje pasirodė pirmoji šviesa, tačiau saulė dar neperkopė aukštų gūbrių rytuose, Aragornas susiruošė išvykti. Būrys jau laukė. Jis ruošėsi šokti į balną, kai atsisveikinti atėjo ledi Eovyna. Buvo apsirengusi kaip Raitelis ir prisisegusi kardą. Rankoje mergina nešė taurę, prie kurios priglaudė lūpas, truputį nugėrė ir, palinkėjusi jiems gero kelio, perdavė taurę Aragornui. Jis nugėrė tardamas:
— Lik sveika, Rohano Valdove! Geriu už jūsų Namų sėkmę, už tave ir visus tavo žmones. Perduok savo broliui – ten, už šešėlių, mes vėl susitiksime!
Salia buvusiems Legolasui ir Gimliui pasirodė, jog ji pravirko. Rūsčiame, išdidžiame jos veide ašaros atrodė dar graudžiau. Bet ji tarė:
— Aragornai, ar tu keliausi?
— Taip, – atsakė jis.
— Ar leisi man keliauti kartu, kaip aš tavęs prašiau?