— Neleisiu, ponia, – pakartojo jis. – Negaliu to daryti be karaliaus ir tavo brolio leidimo, o jie iki rytojaus negrįš. Man brangi kiekviena valanda, kiekviena minutė. Lik sveika!
Tada ji suklupo tardama:
— Maldauju tavęs!
— Ne, ponia, – pasakė Aragornas ir paėmęs ją už rankos pakėlė. Jis pabučiavo jos ranką, šoko į balną ir neatsigręždamas nujojo. Tik jo draugai ir esantys šalia matė, kokį didelį skausmą jis išsiveža.
Sugniaužusi kumščius Eovyna stovėjo tarsi akmeninė statula ir žvelgė įkandin, kol juos paslėpė tamsūs Dvimorbergo, Vaiduoklių Kalno, šešėliai. Ten buvo Mirusiųjų Vartai. Raiteliai išnyko iš akių, ji apsisuko ir klupčiodama tarsi akla grįžo į savo kambarį. Išsiskyrimo nematė niekas išjos žmonių — jie visi susislėpė ir nepasirodė iki įdienojo, o pašėlę nepažįstamieji dingo.
— Elfų šmėklos, – kuždėjosi kai kurie. – Tegu keliauja kur nori, į tamsias vietas, tegu niekada negrįžta. Ir be jų laikai sunkūs.
Viskas buvo pilka jiems jojant, nes saulė dar neperkopė juodų Vaiduoklių Kalno gūbrių priešakyje. Jodami tarp senų kelio stulpų jie pasiekė Dimholtą. Tylus siaubas apėmė žmones. Ten, juodų medžių prieblandoje, kurios net Legolasas negalėjo pakęsti, jie rado laukymę prie pat kalno šlaitų. Tiesiai prieš juos tarsi likimo pirštas stovėjo vienišas akmuo.
— Kraujas stingsta, – pasakė Gimlis, bet kiti tylėjo, jo balsą sugėrė drėgni eglių spygliai po kojomis. Žirgai išsigando grėsmingo akmens – raiteliams teko nulipti žemėn ir juos apvesti aplink. Taip jie pagaliau pasiekė slėnio dugną, kur stovėjo aukšta akmeninė siena, o joje tarsi nasrai naktyje žiojėjo Tamsiosios Durys. Virš plačios jų arkos išraižyti ženklai buvo per blankūs įskaityti, bet nuo jų kaip pilki garai į žmones plūdo baimė.
Būrys sustojo, vienintelio Legolaso širdis nevirpėjo, nes jam žmonių šmėklos siaubo nekėlė.
-Tai blogio durys, – tarė Halbaradas. – Už jų slypi mano mirtis. Aš eisiu bet kuriuo atveju, bet žirgai neišdrįs.
— Mes turime eiti, vadinasi, eis ir žirgai, – pasakė Aragornas. – Jeigu prasibrausime pro tamsą, sutrumpinsime kelią šimtais mylių, o kiekviena prarasta valanda artina Saurono triumfą. Paskui mane!
Aragornas rodė kelią – tą valandą jo valios jėga buvo tokia stipri, kad visi Dunadanai bei jų žirgai sekė paskui. Pėdsekių žirgų meilė savo šeimininkams buvo išties nenusakoma – su jais gyvuliai pasiryžo ištverti net ir Durų siaubą. Vienintelis Arodas, Rohano žirgas, atsisakė įeiti. Jis stovėjo ir drebėjo iš baimės taip, kad vyrai negalėjo į jį žiūrėti. Legolasas uždėjo ranką ant žirgo akių, kažką sušnibždėjo ir žirgas leidosi įvedamas į kankinančią tamsą. Lauke liko vienintelis Gimlis.
Jo keliai virpėjo, nykštukas siuto pats ant savęs.
— To dar negirdėjau! – putojo jis. – Elfas lenda į požemį, o nykštukas nedrįsta! – Su tais žodžiais jis puolė pirmyn. Bet per slenkstį jam teko tiesiog vilkti it švino pripiltas kojas. Be to, nykštukas nieko nebematė – pats Gimlis, Gloino sūnus, kuris be baimės vaikštinėjo po giliausias žemės gelmes.
Aragornas iš Dunharo atsivežė deglų. Aukštai iškėlęs vieną iš jų jis žengė priekyje. Eladanas su kitu deglu žingsniavo būrio gale, o klupinėjantis Gimlis stengėsi neatsilikti. Jis matė tik miglotą deglų šviesą, o būriui sustojus aplink nykštuką pasigirsdavo keistas murmesys, balsai, kalbantys niekada negirdėta kalba.
Būrio niekas nepuolė, niekas nepastojo jiems kelio, bet nykštuko baimė nuolat augo, visų pirma todėl, kad nebebuvo kur trauktis – visus kelius atkirto tamsoje juos sekantys šių žemių šeimininkai.
Nežinia, kiek laiko prabėgo, kol Gimlis išvydo vaizdą, kurio daugiau niekada nenorėjo prisiminti. Kiek buvo galima spręsti, kelio būta gana plataus, bet būrys staiga išėjo į dar platesnę erdvę – iš abiejų pusių sienų nebeliko. Nykštuką apėmė toks siaubas, kad jis vos begalėjo paeiti. Aragorno deglui priartėjus, tamsoje kairėje kažkas sumirgėjo. Tada Aragornas sustojo ir nuėjo pažiūrėti, kas tai galėtų būti.
— Ar jis nieko nebijo? – sumurmėjo nykštukas. – Bet kuriame urve prie blizgančio aukso pirmas veržtųsi Gimlis, Gloino sūnus. Bet ne čia! Tegu tai lieka, kur buvo!
Tačiau jis vis tiek priėjo arčiau. Aragornas klūpėjo, o Eladanas laikė abu deglus. Prieš juos gulėjo galingo vyro kaulai. Jis dėvėjo šarvus, diržai dar nesudūlėję, nes urvo ore nebuvo nė lašo drėgmės. Kario kirasa buvo paauksuota. Diržą puošė auksas bei brangakmeniai, auksu nusagstytas šalmas ant kaukolės, gulinčios veidu žemyn. Žmogus parkrito netoli tolimosios urvo sienos, prieš jį stovėjo tvirtai užvertos akmeninės durys: jo pirštų kaulai dar įsikibę į plyšius. Salia gulėjo suaižėjęs ir lūžęs kardas, tarsi iš nevilties karys būtų kapojęs uolą.
Aragornas jo nelietė, bet tylėdamas ilgai į jį žiūrėjo. Tada atsistojo ir atsiduso.
— Čia iki pasaulio pabaigos nepražys simbelmynilės, – sumurmėjo jis. – Devyni pilkapiai, septynis jau dengia žolė, o visus tuos ilgus metus jis gulėjo prie durų, kurių nepajėgė atrakinti. Kur jos veda? Ko jis čia ieškojo? Niekas nesužinos!
— Bet tai ne mano užduotis! – sušuko jis atsigręždamas į šnarančią tamsą. – Pasilaikykite savo paslaptis ir turtus, paslėptus Prakeiksmo Metais. Mes skubame! Praleiskite mus ir atvykite patys! Šaukiu jus prie Erecho Akmens!
Atsakymo nebuvo, tik visiška tyla, dar baisesnė nei ankstesni šnabždesiai. Staiga atskriejo šaltas gūsis, deglai suvirpėjo ir užgeso, o uždegti jų niekas nepajėgė. Gimlis neprisiminė, kiek laiko praėjo – valanda ar daug valandų. Visi skubėjo, o jis nuolat atsilikdavo. Siaubas sekėjo pėdomis – atrodė, tamsoje kažkas į į tuoj pagriebs. Iš paskos sekė šmėkliškas žingsnių garsas. Klupdamas, kartais šliauždamas kaip žvėris, jis skubėjo priekin ir jautė, kad ilgai nebeišlaikys – arba jis suras kelio galą ir ištrūks, arba pametęs protą pasuks atgal pasitikti baimės.
Staiga nykštukas išgirdo vandens lašėjimą, aiškų ir tyrą garsą, tarsi šešėlio apgaubtą sapną būtų sudaužęs įkritęs akmuo. Ėmė švisti, ir štai – būrys praėjo pro dar vienus skliautuotus plačius vartus, šalia kurių tekėjo upeliukas. Už jo žemyn leidosi status kelias, vingiuojantis tarp aukštų uolų, lyg peilio ašmenys įsipjovusių į dangų viršuje. Ta praraja buvo tokia gili ir siaura, kad matėsi tik plyšelis tamsaus dangaus bei kelios spindinčios žvaigždės. Nors, kaip vėliau sužinojo Gimlis, iš tamsos jie išėjo tos pačios dienos, kurią išjojo iš Dunharo, vakarą, o iki saulėlydžio buvo likusios dar dvi valandos. Tačiau nykštukas galėjo lažintis su bet kuo, kad jis matė visai kitų metų ar kito pasaulio prieblandą.
Būrys vėl buvo raitas, tad Gimlis sugrįžo pas Legolasą. Jie jojo vora. Atslinko vakaras-ir gili mėlyna prieblanda, o baimė vis dar sekė iš paskos. Atsigręžęs pakalbėti su Gimliu, Legolasas pažvelgė atgal, ir nykštukas pamatė, kaip sužibo skaisčios elfo akys. Už jų jojo Eladanas, paskutinis būryje, tačiau ne paskutinis iš besileidžiančių-jų keliu.
— Mirusieji seka iš paskos, – pasakė Legolasas. – Aš matau žmones, žirgus, vėliavas, panašias į debesų skiautes, ir ietis, tarsi varveklius ūkanotą naktį. Mirusieji seka iš paskos.
— Taip, už mūsų joja Mirusieji. Juos pašaukė, – tarė Eladanas.
Tarpeklis baigėsi staiga – lyg jie būtų išėję pro plyšį sienoje. Priešais juos nusidriekė kalvotas slėnis, o upeliūkštis skambiai krito žemyn krioklių pakopomis.
— Kurioje Viduržemio vietoje atsidūrėme? – paklausė Gimlis.
Eladanas atsakė:
— Mes nusileidome iš Mortondo aukštumų. Tai ilga šalta upė, kuri galų gale įteka į jūrą, skalaujančią Dol Amroto krantus. Vėliau tau nereikės klausti, ką reiškia jos vardas – žmonės ją vadina Juodąja Šaknimi.