Mortondo Slėnis rėmėsi į aukštus pietinių kalnų šlaitus. Jie buvo apaugę žole, bet saulei nusileidus viskas atrodė pilka. Žemai apačioje mirgėjo namų šviesos. Slėnis buvo turtingas, čia gyveno daug žmonių.
Tada Aragornas neatsisukdamas garsiai sušuko, kad girdėtų visi:
— Draugai, pamirškite nuovargį! Jokime, jokime! Iki dienos pabaigos turime pasiekti Erecho Akmenį, o kelias dar ilgas.
Neatsigręždami jie jojo kalnų laukais, kol pasiekė tiltą virš platėjančios upės ir rado kelią, besileidžiantį žemyn.
Namuose jiems pasirodžius geso šviesos, žmonės laukuose šaukė iš baimės ir bėgo tarsi mirties genami. Naktyje toli sklido garsūs riksmai:
— Mirusiųjų Karalius! Mirusiųjų Karalius jau čia!
Apačioje skambėjo varpai, žmonės spruko Aragornui iš kelio, bet Pilkasis Būrys lėkė kaip medžiotojai, kol nuvargę žirgai ėmė klupinėti. Vos prieš vidurnaktį, naktyje, tamsesnėje už urvo tamsą, jie pagaliau pasiekė Erecho Kalvą.
Nuo seno tą kalvą ir tuščius laukus netoliese gaubė Mirusiųjų siaubas. Jos viršuje apvalus kaip kamuolys stūksojo žmogaus dydžio juodas akmuo, nors pusė jo buvo prasmegę į žemę. Nežemiškas jis atrodė, tarsi nukritęs iš dangaus. Dauguma tuo tikėjo, bet senesnieji, dar prisimenantys Vakarų istoriją, pasakojo, jog iš Numenoro griuvėsių jį atsivežė ir pastatė Izilduras. Niekas iš slėnio žmonių nedrįso priėjo prisiartinti, niekas negyveno šalia, nes, anot legendos, čia susitiks Šešėlių Žmonės, baisią valandą jie susiburs aplink akmenį ir šnabždėsis.
Vidury nakties prie šio akmens prijojo ir sustojo Pilkasis Būrys. Tada Elrohiras padavė Aragornui sidabrinį ragą ir tas jį papūtė. Stovintiems šalia pasigirdo, lyg jiems atsilieptų kiti ragai, tarsi aidas tolimuose giliuose urvuose. Jie daugiau nieko negirdėjo, bet pajuto, kad aplink kalvą susibūrė didelė kariuomenė, o iš kalnų tarsi šmėklų atodūsis atskriejo šaltas vėjas. Aragornas nulipo žemėn, atsistojo prie Akmens ir garsiai sušuko:
— Sulaužę priesaiką, ko jūs atėjote?
Iš nakties, iš kažkur labai toli jam atsakė:
— Įvykdyti priesaikos, atgauti ramybės.
Tada Aragornas tarė:
— Pagaliau išmušė valanda. Aš vykstu į Pelargirą prie Anduino, o jūs vyksite kartu. Kai ši žemė bus išvalyta nuo Saurono tarnų, aš laikysiu priesaiką įvykdytą-jūs galėsite amžinai atgauti ramybę. Taip sakau, aš, Elesaras, Izilduro Gondoriečio ainis.
Jis parodė Halbaradui išvyniotą didelę vėliavą, kurią jie atsigabeno.
Audeklas suplazdėjo, bet – vėliava buvo juoda, jos ženklus slėpė naktis. Stojo tyla. Tos ilgos nakties netrikdė nei šnibždesiai, nei atodūsiai. Būrys apsistojo šalia Akmens, bet miegojo nedaug — juos slėgė aplink esančių Šešėlių siaubas.
Vos išaušo šalta ir blyški aušra, Aragornas pakilo. Būrys nuskubėjo pirmyn, į greičiausią ir sunkiausią kelionę, kokią jiems, išskyrus nebent Aragorną, teko ištverti savo gyvenime. Tik Aragorno valia teikė jiems jėgų keliauti toliau. Joks mirtingasis nebūtų to pakėlęs, joks, išskyrus Dunadanus iš šiaurės, nykštuką Gimlį ir elfą Legolasą.
Jie pralėkė Tarlango sąsmauką ir atsidūrė Lamedone. Šešėlių Armija skubėjo iš paskos, baimė skriejo priekyje. Pagaliau jie pasiekė Kalembelą ant Kirilo krantų. Vakaruose už jų nugarų raudona kaip kraujas saulė nusileido už Pinat Gelino. Miestas ir Kirilo brastos buvo apleistos, nes dauguma žmonių išėjo į karą, o likusieji, išgirdę apie Mirusiųjų Karalių, pabėgo į kalvas. Kitą dieną nebebuvo aušros. Pilkasis Būrys pasinėrė į Mordoro Audrą ir dingo iš mirtingųjų akių. Mirusieji nusekė iš paskos.
3
Rohanas pakyla
Dabar visi keliai vedė į rytus – pasitikti ateinančio karo, pasitikti Šešėlio puolimo. Pipinui stovint prie Didžiųjų Miesto vartų ir žiūrint į atvykstančio Dol Amroto Princo vėliavas, iš kalvų nusileido Rohano Karalius.
Diena ėjo į pabaigą. Paskutiniuose saulės spinduliuose prieš Raitelius driekėsi ilgi jų šešėliai. Po murmančiais eglynais, apklojusiais kalnų šlaitus, jau rangėsi tamsa. Karalius jojo lėčiau. Kelias sukosi aplink didelę pliką uolą ir nėrė į tyliai dejuojančių medžių prieblandą. Ilga vora Raiteliai leidosi vis žemyn. Pagaliau pasiekę siauro tarpeklio dugną jie pamatė, jog giliausiose jo vietose jau įsitaisė vakaras. Saulė nusileido. Virš krioklių tvyrojo prieblanda.
Visą dieną žemai apačioje bėgusi upė susirado kelią tarp pušimis apaugusių sienų ir pro akmeninius vartus tekėjo į platų slėnį. Raiteliai pasuko palei upę. Haroudeilas atsivėrė prieš juos staiga vakaro tyloje triukšmavo jo vandenys. Ten, prisijungęs mažesnę upę, putodamas šniokštė, aplink akmenis sukosi baltasis Sniegputis, leisdamasis žemyn į Edorasą, į žaliąsias kalvas ir lygumas. Toli dešinėje, didelio slėnio pradžioje, stūksojo debesimis apsikaišęs galingasis Stingragis, kurio amžinuoju sniegu padengta viršūnė žėrėjo virš viso pasaulio, iš rytų gaubiama melsvo šešėlio, iš vakarų tvilkoma saulėlydžio.
Meris su nuostaba žvelgė į šitą keistą kraštą, apie kurį pakeliui išgirdo tiek istorijų. Pasaulis be dangaus, kuriame pro miglą, šešėlius ir vėją matėsi tik aukštyn kylantys šlaitai, didžiulės akmeninės sienos bei rūstūs skardžiai, apsisiautę migla. Kurį laiką užsisvajojęs jis klausėsi vandens šniokštimo, medžių šnabždesio, akmenų dundesio ir didžiulės tylos, slūgsančios už tų garsų. Jis mėgo kalnus, tiksliau, rnėgo galvoti apie juos, stūksančius kažkur toli, pasakų šalyse, bet dabar jį pritrenkė nepakeliama Viduržemio didybė. Jis troško užsidaryti nuo jos mažame kambarėlyje su židiniu.
Hobitas buvo labai pavargęs: nors jie jojo lėtai, tačiau beveik be poilsio. Tris varginančias dienas valandų valandas jis kratėsi balne kirsdamas perėjas, ilgus slėnius ir daugybę upių. Kai kelias praplatėdavo, jis jodavo šalia karaliaus, nepastebėdamas, kaip į juos žiūrėdami šypsosi Raiteliai – hobitas ant mažo gauruoto pilko ponio ir Rohano Valdovas ant galingo balto žirgo. Jis šnekučiuodavosi su Teodenu, pasakojo apie savo namus ir Grafystės gyventojų reikalus arba pats klausydavosi istorijų apie Marką bei senovės didvyrius. Tačiau didžiąją laiko dalį, ypač paskutiniąją dieną, Meris jojo už karaliaus, tylėdamas, stengdamasis suprasti lėtą skambią Rohano kalbą, kuria šnekėjosi vyrai už jo nugaros. Jis girdėjo daug pažįstamų žodžių, tik kitaip tariamų nei Grafystėje, bet apie ką šnekama suprasti nepajėgė. Kartais koks raitelis skardžiu balsu užtraukdavo dainą ir Merio širdis šokteldavo, nors jis nežinojo, apie ką dainuojama.
Tačiau dienai slenkant į pabaigą Meris jautėsi vis vienišesnis. Jis galvojo, kur šiame keistame pasaulyje atsidūrė Pipinas, kas laukia Aragorno, Legolaso, Gimlio. Staiga tarsi šalta ranka sugniaužė jo širdį — jis pagalvojo apie Frodą su Semu.
— Aš juos pamiršau! – su širdgėla pats sau pasakė. – O jie svarbesni nei mes visi kartu. Aš vykau padėti jiems, bet mus skiria šimtai mylių, jeigu jie dar gyvi. – Ir Meris sudrebėjo.
— Pagaliau Haroudeilas! – tarė Eomeras. – Beveik atkeliavome.
Jie sustojo. Kelias iš tarpeklio stačiai leidosi žemyn. Vakaro prieblandoje didelio slėnio matėsi tik tiek, kiek galėtum pamatyti pro siaurą langą. Prie upės žibėjo vieniša švieselė.
— Galbūt ši kelionė baigėsi, – tarė Teodenas, – bet mano kelias dar tolimas. Vakar buvo pilnatis, rytoj turiu joti į Edorasą, į Marko susirinkimą.
— Jeigu paklausytumėte mano patarimo, – tyliai pasakė Eomeras, – Ūktumėte čia, kol karas pasibaigs pergale ar pralaimėjimu. Teodenas nusišypsojo.