— Ne, mano sūnau, taip dabar tave vadinsiu, nekartok Šliužburnio žodžių mano senoms ausims! — Jis išsitiesė ir pažvelgė į ilgą šavo vyrų eilę, nykstančią prietemoje. – Nuo mano kelionės į vakarus, atrodo, praėjo ne dienos, o metai, bet aš niekada nebesirams-čiuosiu lazda. Jeigu karą pralaimėsime, kas iš to, kad slėpsiuosi kalvose? Jeigu jį laimėsime, negi liūdėsite, jog atidavęs paskutines jėgas žūsiu? Pakalbėsime apie tai vėliau. Šiąnakt ilsėsiuosi Dunharo Pilyje. Mums liko bent vienas ramus vakaras. Jokime!
Gilėjančioje prieblandoje jie nusileido į slėnį. Čia Sniegputis tekėjo netoli vakarinių slėnio šlaitų. Kelias netrukus atvedė juos prie brastos, kur pro akmenis murmėjo seklūs vandenys. Brasta buvo saugoma. Karaliui priartėjus, iš uolų šešėlių pasirodė daug vyrų. Pamatę karalių, jie džiugiai šaukė:
— Karalius Teodenas! Karalius Teodenas! Marko Karalius grįžta!
Vienas jų pratisai papūtė ragą. Per slėnį nusirito aidas, jam atsakė kiti ragai, palei upę užsidegė šviesos.
Staiga iš viršaus pasigirdo galingas trimitų choras, skambantis iš siauro tarpeklio. Jų balsai susirinko į vieną ir garsų kaskadomis griaudėjo tarp akmeninių sienų.
Taip iš vakarų į Dunharą Baltųjų Kalnų papėdėje su pergale grįžo Marko Karalius. Čia jau buvo susirinkę jo žmonės: vos Raiteliams pasirodžius, prie brastų išskubėjo jo kapitonai su žiniomis nuo Gendalfo. Juos vedė Danheiras, Haroudeilo vadas.
— Prieš tris dienas auštant, – tarė jis, – kaip vėjas iš vakarų į Edorasą atskrido Žvaigždikis. Gendalfas atnešė žinią apie pergalę, pradžiuginusią mūsų širdis. Jis taip pat pranešė, jog liepei paskubinti Raitelių susirinkimą. O tada atskrido Sparnuotas Šešėlis.
— Sparnuotas Šešėlis? – paklausė Teodenas. – Mes irgi jį matėme, bet tai buvo gilią naktį prieš Gendalfui mus paliekant.
— Galbūt, valdove, – tarė Danheiras. – Gal tas pats, o gal panašus šešėlis tą rytą lyg siaubingas paukštis praskrido pro Edorasą. Visi žmonės virpėjo iš baimės. Jis nusileido žemyn į Meduseldą, visai žemai, vos ne ant stogo, ir suklykė taip, kad mūsų širdys sustojo. Gendalfas patarė mums rinktis ne laukuose, o pasitikti tave čia, kalnų slėnyje. Jis liepė be mirtino reikalo nedegti nei šviesų, nei ugnies. Taip ir padarėme. Gendalfas kalbėjo išmintingai – mes tikėjome, kad tu irgi taip būtum norėjęs. Haroudeile nepasitaikė nė vieno iš tų piktų padarų.
— Gerai, – pasakė Teodenas. – Aš josiu į Pilį ir prieš poilsį susitiksiu su maršalais bei kapitonais. Tegu jie susirenka kuo greičiau!
Dabar kelias vedė į rytus skersai slėnį, kurio plotis buvo truputį daugiau nei pusė mylios. Aplink plytėjo užslinkusioje naktyje papilkėjusios lygumos ir šiurkščios žolės pievos, o priekyje, tolimaja-. me slėnio gale, Meris matė didingą sieną – toli nusidriekusią aukštojo Stingragio kalno šaknį, prieš daugelį amžių perkirstą upės.
Kiekvienoje lygesnėje vietoje būriavosi minios žmonių. Kai kurie puolė prie kelio, džiaugsmingais riksmais sveikindami karalių ir raitelius, kiek akis užmatė tęsėsi palapinių, būdelių, žirgų aptvarų eilės, visur žėrėjo ginklai, it jaunuolyno viršūnės stirksojo iečių miškas. Visą didelį susirinkimą gaubė tamsa. Nors iš kalnų pūtė šaltas naktinis vėjas, žibintai nedegė, neliepsnojo laužai. Šen bei ten vaikščiojo šiltai apsirengę sargybiniai.
Meris svarstė, kiek čia susirinko Raitelių. Tamsoje jis negalėjo spėti skaičiaus, bet armijos būta didelės – daug tūkstančių vyrų. Kol jis žvalgėsi į šalis, karaliaus būrys pajojo po kabančia uola rytinėje slėnio pusėje. Staiga kelias pasuko aukštyn, nustebęs Meris pakėlė akis. Tokio kelio jis dar nebuvo matęs – žmonės turėjo jį nutiesti laikais, kurių nesiekė dainos. Tarsi gyvatė jis vingiavo aukštyn, skindamasis kelią akmens šlaite. Status kaip laiptai jis sukosi čia pirmyn, čia atgal. Saugomu keliu į viršų galėjo lipti žirgai, lėtai važiuoti vežimai, bet negalėjo pulti joks priešas, nebent iš oro. Kiekviename posūkyje stovėjo dideli akmenys, ištašyti kaip stambūs nerangūs žmonės, sėdintys sukryžiavę kojas, ant storų pilvų sunėrę storas rankas. Metams bėgant kai kurios skulptūros prarado visus bruožus, išskyrus tamsias akiduobes, liūdnai žvelgiančias į praeivius. Raiteliai beveik nekreipė į jas dėmesio. Statulas jie vadino Pukaeliais ir jų nesisaugojo — jose neliko nei galios, nei siaubo. Tačiau Meris žvelgė su nuostaba ir užuojauta į liūdnus žmones, stūksančius prietemoje.
Po kurio laiko jis atsigręžė. Jie jau pakilo kelis šimtus pėdų virš slėnio, o toli apačioje per brastą vis dar brido Raiteliai, ilga vora jojantys į jiems paruoštą stovyklą. Į Pilį vyko tik karalius su sargyba.
Pagaliau karaliaus būrys išėjo į siaurą terasą. Kelias smuko tarp dviejų uolų, nedideliu šlaitu kilo aukštyn ir vedė į plačią lygumą.
Ją žmonės vadino Firienų Lauku. Tai buvo žole bei viržiais apaugusi kalnų pieva, nusidriekusi aukštai virš gilios Sniegpučio vagos. Ji žaliavo kalnų delnuose: iš pietų rankas į ją tiesė Stingragis, iš šiaurės – pjūklaviršūnis Trensagas, o tarp jų dunksojo rūsčios, juodos Dvimorbergo – Vaiduoklių Kalno – sienos, kylančios iš stačių, niūriais pušynais apaugusių šlaitų. Lygumą perpus dalijo dvi tamsoje dunksančių netašytų akmenų eilės, tirpstančios tarp medžių. Išdrįsę eiti tuo keliu greitai būtų pasiekę juodąjį Dimholtą po Dvimorbergu, grėsmingą akmens stulpą ir uždraustųjų durų šešėlį.
Toks buvo tamsusis Dunharas, pastatytas seniai pamirštų žmonių. Jų vardai išnyko, jų neatsiminė nei daina, nei legenda. Niekas nežinojo, ką jie statė – miestą, slaptą šventyklą ar karalių kapus. Jie dirbo Tamsiaisiais Laikais, kai prie vakarinių krantų nebuvo priplaukęs joks laivas, kai dar nebuvo nei Dunadanų, nei Gondoro. Dabar jie išnyko, liko tik kelio posūkiuose sėdintys senieji Pukaeliai.
Meris žiūrėjo į išsirikiavusius akmenis — jie buvo nugairinti, juodi, kai kurie sviro, kiti gulėjo ant žemės – įtrūkę, sudužę, panašūs į senus, alkanus nasrus. Jis galvojo, kam jie, ir tikėjosi, jog karalius neseks jais į tamsą. Abiejose akmenų kelio pusėse stovėjo palapinės ir būdelės, suręstos kuo toliau nuo medžių, arčiau uolos krašto. Didžioji dalis stovėjo dešinėje, platesnėje Firienų Lauko pusėje, kairėje matėsi mažesnė stovykla, kurios viduryje buvo aukšta palapinė. Iš šitos pusės jų pasitikti skubėjo raitelis, būrys pasuko iš kelio.
Meris pamatė, kad tai buvo moteris ilgomis prieblandoje žibančiomis kasomis, bet ji turėjo šalmą, kario šarvus iki liemens ir kardą.
— Sveikas, Marko Valdove! – sušuko ji. – Mano širdis džiaugiasi jums grįžus.
— Ir mano, Eovyna, – atsakė Teodenas. – Ar viskas gerai?
— Viskas puikiai, – patvirtino ji, bet Meriui pasigirdo, kad balsas virptelėjo. Jei ne toks rūstus moters veidas, jis būtų pamanęs, kad ji verkė. – Viskas gerai. Staiga nuo namų atplėštiems žmonėms kelias buvo vargingas. Daugelis skundėsi, nes jau seniai karas nebuvo mūsų išvaręs iš žaliųjų laukų, bet nieko blogo nenutiko. Tavo menė paruošta, aš girdėjau naujienas ir žinojau tikslią valandą, kada atvyksi.
— Vadinas, buvo atvykęs Aragornas, – tarė Eomeras. – Ar jis dar čionai?
— Ne, jis išvyko, – nusisukdama ir žvelgdama į tamsius kalnus pietuose bei rytuose pasakė Eovyna.
— Kur jis keliavo? – paklausė Eomeras.
— Nežinau, – atsakė ji. — Jis atvyko naktį, išvyko ryte, kai saulė dar nebuvo perkopusi kalnų viršūnių. Jo nebėra.
— Tu liūdi, dukra mano, – pastebėjo Teodenas. – Kas nutiko? Pasakyk, ar jis kalbėjo apie šį kelią, — jis ištiesė ranką į tamsias akmenų eiles Dvimorbergo link, – apie Mirusiųjų Takus?