— Taip, valdove, – tarė Eovyna. — Jis nusileido į šešėlius, iš kurių dar niekas negrįžo. Aš nepajėgiau jo atkalbėti. Jo nebėra.
-Vadinasi, mūsų keliai išsiskyrė, – pasakė Eomeras. – Mes jo netekome. Reikės joti bėjo, viltis blėsta.
Jie tylėdami lėtai jojo trumpa žole ir viržiais, kol pagaliau pasiekė karaliaus palapinę. Meris pamatė, kad viskas paruošta ir jis pats nepamirštas. Šalia karaliaus būsto buvo pastatyta mažytė palapinė – ten jis sėdėjo vienas, o pasitarti pas karalių ateidavo ir išeidavo žmonės. Atėjo naktis, vos matomas kalnų viršūnes vakaruose karūnavo žvaigždės, bet rytai buvo tamsūs ir tušti. Naktyje lėtai išnyko stovintys akmenys, o už jų tamsesnis už tamsą vis dar gūžėsi milžiniškas Dvimorbergo šešėlis.
— Mirusiųjų Takai? – murmėjo pats sau hobitas. – Mirusiųjų Takai? Ką visa tai reiškia? Dabar mane paliko visi. Visi nuėjo pasitikti lemties – Gendalfas su Pipinu į karą rytuose, Semas su Frodu į Mordorą, Platžengys, Legolasas ir Gimlis į Mirusiųjų Takus. Turbūt greitai ateis ir mano eilė. Įdomu, apie ką jie šneka, ką ruošiasi daryti karalius. Aš privalau keliauti ten, kur keliaus jis.
Šitų niūrių minčių apgaubtas jis staiga pasijuto labai alkanas, atsistojo ir nuėjo pažiūrėti, ar dar kas nors šitoje keistoje stovykloje jaučiasi taip pat. Bet kaip tik tuo metu suskardėjo trimitas. Atėjęs pasiuntinys pašaukė jį, karaliaus pažą, prie karaliaus stalo.
Palapinėje buvo siuvinėtomis užuolaidomis atskirta ir žvėrių kailiais išklota vieta. Čia prie mažo staliuko sėdėjo Teodenas su Eomeru, Eovyna ir Haroudeilo valdovas Danheiras. Meris stovėjo šalia karaliaus kėdės ir laukė. Senelis, paskendęs savo mintyse, pasisuko į hobitą ir nusišypsojo.
— Eikš, pone Meriadokai! – tarė jis. – Nestovėk. Kol aš savo šalyje, tu sėdėsi šalia ir linksminsi širdį savo istorijomis.
Karaliui iš kairės buvo padaryta vietos hobitui, bet niekas neprašė jokios istorijos. Kalbama buvo nedaug, jie valgė ir gėrė beveik visą laiką tylėdami. Pagaliau sukaupęs drąsą, Meris uždavė jį kankinusį klausimą:
-Aš jau du sykius, valdove, girdėjau apie Mirusiųjų Takus, – pasakė jis. – Kas tai yra? Kur iškeliavo Platžengys, tai yra Aragornas? Karalius atsiduso, stojo tyla. Ją nutraukė Eomeras:
— Mes nežinome, ir tai slegia širdis. O Mirusiųjų Takais tu pats žengei kelis žingsnius. Ne, aš nieko nepranašauju! Kelias, kuriuo mes kilome, veda prie Durų už Dimholto. O kas yra už Durų, nežino joks žmogus.
— Nežino joks žmogus, – pakartojo Teodenas, – bet yra sena, dabar retai beprisimenama legenda, Eorlo namuose perduodama iš kartos į kartą. Jeigu ji pasakoja tiesą, tai Durys po Dvimorbergu veda į slaptą kelią po kalnais, besibaigiantį nežinia kur. Niekas niekada nekeliavo ieškoti jo paslapčių, išskyrus Baldorą, Brego sūnų, kuris peržengė Durų slenkstį. Daugiau jo niekas nematė. Jis neprotingai susilažino, gerdamas vyną Meduseldo atstatymo proga Brego iškeltoje šventėje, ir niekada neužėmė jam skirto aukšto sosto.
Žmonės kalba, jog kelią saugo Tamsiųjų Laikų Mirusieji, neleidžiantys niekam gyvam patekti į slaptas jų sales. Kartais jie patys kaip šešėliai išeina pro Duris ir leidžiasi žemyn akmenuotu keliu. Tada Haroudeilo žmonės išsigandę užtrenkia duris, užveria langus. Bet Mirusieji pasirodo retai, tik didžių neramumų ir artėjančios mirties laikais.
— Haroudeile kalbama, – tyliai pridūrė Eovyna, — jog visai neseniai tamsią naktį Takais pražygiavo didelė keista kariauna. Niekas nežino, iš kur ji atsirado. Kareiviai pakilo akmenuotu keliu ir išnyko kalvoje, tarsi būtų skubėję į didelį susirinkimą.
— Kodėl Aragornas pasirinko šitą kelią? – paklausė Meris. – Ar nežinote nieko, kas galėtų tai paaiškinti?
— Nebent tau, savo draugui, jis būtų pasakęs kažką, ko negirdėjome mes, – papurtė galvą Eomeras. – Niekas gyvųjų žemėje nežinojo tikslų.
— Po to, kai pirmą sykį jį pamačiau karaliaus menėje, Aragornas smarkiai pasikeitė, – tarė Eovyna. – Tapo rūstesnis, vyresnis. Tarsi jį pas save šauktų Mirusieji.
— Galbūt ir šaukė, – atsakė Teodenas. – Mano širdis šnabžda, jog daugiau jo nebepamatysiu. Bet jis karališkos kilmės, ir jo tikslas karališkas. Pasiguosk bent tuo, dukra, nes matau, kad tau reikia paguodos. Sakoma, kai Eorlingai nusileido iš šiaurės ir pakilo Sniegpučiu aukštyn, sunkiais laikais ieškodami prieglobsčio, Bregas su savo sūnumi Baldom užkopė Pilies Laiptais ir atsidūrė prieš Duris. Ant slenksčio sėdėjo neišmatuojamo amžiaus senis, kažkada buvęs aukšto, karališko stoto, o dabar sudūlėjęs kaip senas akmuo. Iš tiesų, jie palaikė jį akmeniu, nes jis nejudėjo ir tylėjo, kol jie nesumanė jo apeiti ir įžengti vidun. Tada lyg iš po žemių pasigirdo senio balsas, jų nuostabai, kalbantis Vakarų kalba: „Kelio nėra".
Vyrai sustojo, įsižiūrėjo ir išvydo gyvą žmogų, bet jis įjuos nežiūrėjo. „Kelio nėra, - pakartojo jis. – Mirusieji pastatė jį, Mirusieji ir saugos, kol ateis laikas. Kelio nėra."
„O kada ateis laikas?" – paklausė Baldoras, bet negavo atsakymo. Kaip tik tą akimirką senis mirė ir veidu žemyn krito ant žemės; niekas niekada nesužinojo apie senuosius kalnų gyventojus ko nors daugiau. Galbūt išpranašautas laikas atėjo ir Aragornas praeis Mirusiųjų Takais?
— Kaip žmogus išsiaiškins, ar laikas jau atėjo, nepraeidamas pro Duris? – paklausė Eomeras. – Aš neičiau tuo keliu, net jei prieš mane stovėtų visa Mordoro armija, o aš būčiau vienas ir neturėčiau kur trauktis. Kodėl narsios širdies žmogui protas aptemo pačią reikalingiausią valandą! Ar pasaulyje nepakanka blogio, kad jo dar ieškotume po žeme? Karas čia pat.
Jis stabtelėjo. Staiga lauke pasigirdo triukšmas, vyro balsas, šaukiantis Teodeno vardą, ir įspėjantis sargybinio šūksnis.
Sargybos kapitonas praskleidė palapinės užuolaidą.
— Čia žmogus, valdove, – pranešė jis, – Gondoro pasiuntinys. Jis nori nedelsiant su tavimi pasikalbėti.
— Tegu įeina, – liepė Teodenas.
Įžengė aukštas vyras. Meris vos sulaikė šūksnį, nes jam pasirodė, jog Boromiras vėl gyvas ir sugrįžo. Jis pamatė klydęs – nors ir panašus į Boromirą tarsi giminė, vyras buvo nepažįstamas. Aukštas, išdidus, pilkaakis. Jis dėvėjo raitelio drabužius – tamsiai žalią apsiaustą ant dailių šarvų, šalmo priekyje spindėjo maža sidabrinė žvaigždė. Rankoje jis laikė vieną vienintelę strėlę juodomis plunksnomis ir plieno ašmenių. Jos antgalis buvo nudažytas raudonai. Jis priklaupė ant kelio ir įteikė strėlę Teodenui.
— Sveikas, Rohirimų Valdove, Gondoro bičiuli! – tarė jis. – Aš esu Hirgonas, Denetoro pasiuntinys. Atnešiau šitą karo ženklą. Gondorui reikia pagalbos. Rohirimai dažnai mums padėdavo, bet dabar Lordas Denetoras prašo visos jūsų jėgos ir viso greitumo, kitaip Gondoras kris.
— Raudonoji Strėlė! – pasakė Teodenas laikydamas ją kaip žmogus, pagaliau gavęs ilgai lauktą, bet blogą žinią. Jo ranka virpėjo. – Per visus mano metus Markas nematė Raudonosios Strėlės! Ar iš tiesų taip prastai? Ko Lordas Denetoras tikisi iš mano jėgos ir mano greitumo?
— Tu žinai geriau, valdove, – atsakė Hirgonas, – bet netrukus Minas Tiritas bus apsuptas. Jeigu tu neturėsi pakankamai jėgų pramušti galingai apsiausčiai, Lordas Denetoras mano, jog stiprios rohirimų rankos bus naudingesnės sienų viduje, o ne už jų.
— Bet jis žino, jog mes mieliau kaunamės raiti ir esame pasklidę po visą šalį, tad Raiteliams susirinkti reikės laiko. Ar tiesa, Hirgonai, kad Minas Tirito Valdovas žino daugiau, nei sako pranešime? Mes jau kariaujame – pats matei. Tad neužklupai mūsų netikėtai. Čia buvo Gendalfas Pilkasis, mes jau ruošiamės mūšiui rytuose.