— Negaliu pasakyti, ką Lordas Denetoras žino ar nuspėja, – tarė Hirgonas, – bet mums iš tiesų labai sunku. Mano valdovas neįsako tau, jis maldauja prisiminti draugystę, senąsias priesaikas ir jūsų pačių labui padaryti viską, kas įmanoma. Mums pranešama, kad daug rytų karalių stojo tarnauti Mordorui. Nuo šiaurės iki Dagorlado laukų sklando gandai apie susidūrimus bei kautynes. Pietuose sujudo haradrimai, baimė apėmė mūsų pakrantės žemes, tad iš ten pagalbos nesulauksime. Skubėkite! Mūsų lemtis spręsis prie Minas Tirito sienų. Jeigu potvynio nesulaikysime, jis užlies gražiuosius Rohano laukus, ir net ši Pilis kalnuose nebus saugi.
— Niūrios naujienos, – tarė Teodenas, – bet seniai lauktos. Perduok Denetorui, jog mes atvyktume, jeigu Rohanui net negrėstų pavojus. Bet mes stipriai nukentėjome kovose su išdaviku Sarumanu ir turime galvoti apie savo šiaurines bei rytines sienas. Tamsos Lordas turi pakankamai jėgų, kad sulaikytų mus prie Miesto sienų ir dar stipriau smogtų kitame Upės krante už Karalių Vartų. Bet pakaks atsargių minčių. Mes atvyksim. Susirinkimas rytoj. Viską sutvarkę, išvyksime nedelsdami. Aš galėjau paleisti per lygumas dešimt tūkstančių priešus bauginančių iečių, dabar, deja, bus mažiau. Negaliu palikti savo tvirtovių be apsaugos. Bet su manimi jos mažiausiai šeši tūkstančiai. Perduok Denetorui, kad šią valandą pats Marko Karalius nusileis į Gondorą, nors gal ir nebegrįš atgal. Vis dėlto kelias ilgas, o žmogus ir žirgas turi stoti į mūšį pailsėję. Po savaitės, skaičiuojant nuo rytojaus, jūs išgirsite iš šiaurės atjojančių Eorlo Sūnų šūkius.
— Po savaitės! – nuliūdo Hirgonas. – Tebus taip. Bet po savaitės jūs tikriausiai rasite vien miesto griuvėsius, nebent ateitų kokia nelaukta pagalba. Na, bent jau sutrukdysite orkams ir siauraakiams puotauti Baltajame Bokšte.
— Blogiausiu atveju, padarysime nors tiek, – atsakė Teodenas. – Bet aš ką tik grįžau iš mūšio ir ilgos kelionės, tad turiu pailsėti. Pasilik šią naktį čia. Rytoj pamatysi Rohano susirinkimą ir išjosi džiugesne širdimi. Rytą galva šviesesnė, o naktis pakeičia daug minčių.
Taip pasakęs karalius atsistojo, pakilo ir visi kiti.
— Eikite ilsėtis, – liepė jis, – gerai išsimiegokite. Tavęs, pone Meriadokai, man šiąnakt nebereikės. Būk pasiruošęs atsiliepti į mano kvietimą rytoj, vos pakils saulė.
— Būsiu pasiruošęs, – tarė Meris, – net jei lieptumėte kartu joti Mirusiųjų Takais.
— Neminėk lemtingų vardų! – įspėjo karalius. – Šis vardas gali tekti ne tam vienam keliui. Bet aš nesakiau, jog liepsiu tau kažkur keliauti. Labanaktis!
— Aš nepasiliksiu čia, kad laukčiau jų sugrįžtant! – pasakė Meris pats sau. – Nepasiliksiu, ne, nepasiliksiu! – Taip kartodamas jis užmigo savo palapinėje.
Hobitas pabudo purtomas žmogaus.
— Pabusk, pabusk, pone holbytle! – šaukė jis. Pagaliau ištrūkęs iš gilaus miego Meris staigiai atsisėdo. Buvo dar labai tamsu.
— Kas atsitiko? – paklausė jis.
— Tave kviečia karalius.
— Bet saulė dar nepakilo, – nustebo Meris.
— Ne, ir šiandien nepakils. O gal niekad, kai tokie debesys. Bet laiko nesustabdysi, nors saulė ir dingo. Paskubėk!
Užsimetęs drabužius Meris pasižiūrėjo laukan. Pasaulis aptemo. Oras atrodė rudas, viskas buvo juoda ar pilka, be šešėlių. Tvyrojo mirtina tyla. Nesimatė nė debesėlio, gal tik toli vakaruose, kur tįso tolimiausi didžiosios prieblandos pirštai, o pro juos dar švysčiojo šviesa. Virš galvų kabojo niūri beformė marška, kuo toliau, tuo labiau temo, o ne šviesėjo.
Meris pamatė daug stovinčių, žiūrinčių į viršų ir murmančių žmonių, jų veidai buvo pilki, liūdni, kai kurie atrodė išsigandę. Nupuolusia širdimi hobitas nuskubėjo pas karalių. Ten jau stovėjo Gondoro pasiuntinys Hirgonas, o šalia jo – panašiai apsirengęs, tik mažesnis bei kresnesnis vyras. Jis kaip tik kalbėjosi su karaliumi.
— Tamsa ateina iš Mordoro, valdove, – pasakė jis. – Tai prasidėjo vakar po saulėlydžio. Nuo rytinių tavo šalies sienų aš mačiau, kaip tamsa pakilo ir išplito danguje, o visą naktį, kol jojau, ji rijo žvaigždes. Dabar nuo čia iki Šešėlio Kalnų kabo didžiulis debesis, jis vis tamsėja. Karas jau prasidėjo.
Kurį laiką karalius tylėjo. Pagaliau jis prakalbo:
— Galų gale tai atsitiko. Didysis mūsų amžiaus mūšis, po kurio daugelio dalykų niekad nebebus. Užtat pagaliau nebereikia slėptis. Josime tiesiai, atviru keliu ir visu įmanomu greičiu. Tegu kariuomenė susirenka tuoj pat, gaištančiųjų nelauksime. Ar Minas Tiritas turi pakankamai atsargų? Reikia skubėti, tad daug neimsime, – tik tiek maisto bei vandens, kad užtektų mūšiui.
— Atsargos didelės ir seniai paruoštos, – atsakė Hirgonas. — Jokite kuo greičiau!
— Siųsk šauklius, Eomerai, – įsakė Teodenas. – Tegu Raiteliai renkasi!
Eomeras išėjo, Pilyje tuoj pat sugaudė trimitai, jiems atsakė kiti iš apačios, bet dabar jie skambėjo nebe taip tyrai ir drąsiai, kaip Meriui atrodė praėjusią naktį. Sunkiame ore trimitų garsas buvo šaižus ir niūrus.
Karalius pasisuko į Merį.
— Aš iškeliauju į karą, pone Meriadokai, – tarė jis. – Po kelių minučių išjosiu. Atleidžiu tave nuo tarnybos, bet ne nuo draugystės. Tu liksi čia. Jei norėsi, padėsi ledi Eovynai, kuri vietoj manęs vadovaus pasiliekantiems.
— Bet, valdove, – sumikčiojo Meris, – aš pasiūliau tau savo kardą. Aš nenoriu taip išsiskirti, Karaliau Teodenai. Visi mano draugai iškeliavo į mūšį, man bus gėda likti už nugarų.
— Mes josime ant didelių ir greitų žirgų, – pasakė Teodenas. – Nors tavo širdis narsi, ant jų joti nesugebėtum.
— Tada pririškite mane žirgui ant nugaros arba prie balnakilpių, ar dar kaip nors! – sušuko Meris. – Kelias tolimas, bet jei negalėsiu joti – bėgsiu, net jei atmuščiau kojas ir atvykčiau keliom savaitėm per vėlai.
Teodenas nusišypsojo.
-Jau geriau pasiimčiau tave pas save ant Sniegiakarčio, – tarė jis. – Šiaip ar taip, josi su manimi į Edorasą ir pamatysi Meduseldą. Tiek Styba tave nuneš – didysis jojimas prasidės, kai pasieksime lygumas.
Tada atsistojo Eovyna:
— Eime, Meriadokai! – tarė ji. – Aš parodysiu tau paruoštus daiktus. Jie drauge išėjo.
— Tai buvo vienintelis Aragorno pageidavimas, – pasakė Eovyna, jiems einant pro palapines, – kad tave apginkluočiau mūšiui. Kiek galėdama, jį įvykdžiau. Mano širdis sako, jog šitų daiktų tau reikės.
Ji įvedė Merį į būdelę tarp karaliaus sargybos palapinių. Ten ginklininkas jai atnešė mažą šalmą, apvalų skydą ir kitus daiktus.
— Mes neradome tau tinkamų šarvų, – pasakė Eovyna, – o juos pagaminti nėra laiko, bet štai tvirtos odos švarkas, durklas ir diržas. Kardą turi.
Meris nusilenkė. Mergina jam įteikė skydą, panašų į tą, kurį gavo Gimlis, su balto žirgo atvaizdu.
— Imk šiuos daiktus ir te jie tau atneša sėkmę, – palinkėjo Eovyna. – Lik sveikas, pone Meriadokai! Gal mudu dar susitiksime.
Šitaip tamsėjančioje prieblandoje Marko Karalius pasiruošė vesti Raitelius rytiniu keliu. Širdis spaudė nerimas, daug kas bijojo Šešėlio. Bet žmonės buvo tvirti ir ištikimi savo valdovui, tad nesigirdėjo nei verksmų, nei murmėjimo netgi Pilies stovykloje, kur apsistojo pabėgėliai iš Edoraso, daugiausia moterys, vaikai bei seniai. Virš jų pakibo bloga lemtis, tačiau jie ją pasitiko tylėdami.
Nepastebimai prabėgo dvi valandos, ir štai, žėrėdamas prieblandoje, karalius sėdo ant savo balto žirgo. Teodenas atrodė aukštas, išdidus, sniego baltumo plaukai plaikstėsi iš po šalmo. Daugelis žvelgė į jį ir padrąsėjo, matydami nesugniužusį, bebaimį karalių.