Danguje suliepsnojo šviesa, geltonos ugnies tvyksnis tamsoje. Pipinas susigūžė, išsigandęs, nesuprasdamas, į kokią siaubingą šalį jį neša Gendalfas. Jis pasitrynė akis ir pamatė, jog tai buvo virš rytinių šešėlių kylantis mėnulis, jau beveik pilnatis. Vadinasi, naktis dar tik prasidėjo, tačiau niekas nestojo poilsio. Hobitas sukrutėjo ir prabilo:
— Kur mes, Gendalfai? – paklausė jis.
— Gondoro karalystėje, – atsakė burtininkas. – Pro šalį skrieja Anorieno kraštas. Kurį laiką abu tylėjo.
— Kas ten? – staiga šūktelėjo Pipinas, griebdamas Gendalfui už apsiausto. – Žiūrėk! Ugnis, raudona ugnis! Ar ten drakonai? Žiūrėk, dar viena!
Užuot atsakęs Gendalfas garsiai riktelėjo žirgui:
— Pirmyn, Žvaigždiki! Reikia skubėti. Laiko nebeliko. Žiūrėk! Jau dega Gondoro laužai, prašo pagalbos. Karo kibirkštis įžiebta. Matai, ant Amon Dino dega ugnis, liepsnoja ir Eilenachas, dar toliau vakaruose – Nardolas, Erelasas, Minas Rimonas, Kalenhadas ir Halifirienas prie Rohano sienos.
Tačiau Žvaigždikis liovėsi šuoliuoti, perėjo į žinginę ir pakėlęs galvą sužvengė. Iš tamsos atsakė kitų žirgų žvengimas, pasigirdo kanopų dundesys, mėnulio šviesoje tarsi šmėklos švystelėjo trys raiteliai ir dingo vakaruose. Žvaigždikis šoko priekin, naktis plūstelėjo pro jį tarsi staugiantis vėjas.
Pipinas vėl apsnūdo ir beveik nekreipė dėmesio į Gendalfą, pasakojantį jam apie Gondoro papročius ir apie tai, kaip Miesto Valdovas milžiniškos kalvų grandinės viršūnėse įrengė švyturius ir tose vietose įkūrė postus. Žygūnų, nešančių pranešimus į Rohaną šiaurėje ar į Belfalasą pietuose, ten visada laukė pailsėję žirgai.
— Šiauriniai švyturiai jau labai ilgą laiką nebuvo uždegti, – kalbėjo jis, – o senosiomis Gondoro dienomis jų iš viso nereikėjo, nes buvo Septynetas Akmenų.
Pipinas pasimuistė.
— Miegok ramiai ir nebijok! – tarė Gendalfas. – Tu keliauji ne į Mordorą, kaip Frodas, bet į Minas Tiritą. Ten būsi saugus kaip niekur kitur šiomis dienomis. Jeigu Gondoras kris, o Žiedas bus atimtas, nepasislėpsi net Grafystėje.
— Tai bent paguoda, – sumurmėjo Pipinas. Bet miegas vis tiek įveikė. Prieš giliai užmigdamas jis dar išvydo blykstelėjusias aukštas baltas viršūnes, tarsi virš debesų plaukiančias salas. Jose suspindo į vakarus krypstančio mėnulio šviesa. Jis pagalvojo, kur dabar Frodas. Gal jis jau Mordore, o gal negyvas? Pipinas nežinojo, jog kažkur toli Frodas irgi žvelgė į tą patį mėnulį, tyliai besileidžiantį už Gondoro.
Pipinas pabudo nuo balsų. Pralėkė dar viena slapstymosi diena ir kelionių naktis. Tvyrojo prieblanda: vėl artėjo šalta aušra, aplink kilo stingdanti pilka migla. Žvaigždikis garavo suplukęs, bet stovėjo išdidžiai iškėlęs kaklą ir nerodė jokių nuovargio ženklų. Salimais buvo matyti daug aukštų vyrų, įsisupusių į apsiaustus. Už jų migloje stūksojo akmeninė siena. Ji atrodė apgriuvusi, bet dar prieš auštant girdėjosi skubaus darbo garsai – kūjų smūgiai, menčių dzingsėjimas ir ratų girgždesys. Šen bei ten rūke dulsvai degė deglai. Gendalfas kalbėjosi su kelią užtverusiu žmogumi. Besiklausydamas Pipinas suprato, jog kalbama apie jį patį.
— Taip, iš tiesų mes pažįstame tave, Mitrandirai, – pasakė žmonių vadas. - Tu žinai Septyneto Vartų slaptažodžius ir gali laisvai praeiti. Bet mes nepažįstam tavo bendrakeleivio. Kas jis? Nykštukas iš šiaurinių kalnų? Dabar mums nereikia jokių svetimšalių, nebent galingų karių, kurių pagalba galėtume pasikliauti.
— Aš laiduosiu už jį prieš Denetoro sostą, – atsakė Gendalfas. - O narsa nepriklauso nuo ūgio. Jis perėjo daugiau kautynių ir pavojų negu tu, Ingoldai, nors tu dvigubai už jį aukštesnis. Dabar jis grįžta iš Izengardo šturmo, apie kurį nešame naujienas, ir yra didžiai pavargęs, kitaip jį pažadinčiau. Jo vardas Peregrinas, labai narsus žmogus.
— Žmogus? – abejodamas paklausė Ingoldas, o kiti susijuokė.
— Žmogus?! – dabar jau visiškai pabudęs sušuko Pipinas. – Žmogus! To betrūko! Aš esu hobitas ir visai ne narsus, na, nebent tada, kai neturiu kitos išeities. Nesileiskite Gendalfo mulkinami!
— Tikri didvyriai niekad nesigiria, – tarė Ingoldas. – Bet kas yra hobitas?
— Miškavaikis, – atsakė Gendalfas. – Ne, ne tas, apie kurį buvo kalbėta, – pridūrė jis, pamatęs nuostabą žmonių veiduose. – Ne tas, bet jo giminė.
— Taip, aš keliavau su juo, – pridūrė Pipinas. – Su mumis buvo ir Boromiras iš jūsų Miesto, jis išgelbėjo mane šiaurės sniegynuose. Jis žuvo, gindamas mane nuo daugybės priešų.
— Tylos! – liepė Gendalfas. – Tokios liūdnos naujienos iš pradžių turi būti papasakotos tėvui.
— Mes tai nujautėme, – tarė Ingoldas. – Pastaruoju metu buvo daug pranašingų ženklų. Bet skubėkite! Minas Tirito Valdovas nekantraus pamatyti tą, kas atneš žinią apie sūnų, tebūnie jis žmogus ar...
— Hobitas, – užbaigė Pipinas. – Nedaug galėsiu pasitarnauti jūsų valdovui, bet tai, ką papasakosiu, nepadarys gėdos narsuoliui Boromirui.
— Gero kelio! – tarė Ingoldas. Vyrai atsitraukė ir Žvaigždikis įjojo į siaurą tarpą sienoje. – Suteik išminties Denetorui ir nuims visiems, Mitrandirai! – šūktelėjo Ingoldas. – Et, kodėl tu visada neši tik liūdesio ir pavojaus žinias?
— Todėl, kad keliauju tik ten, kur reikia mano pagalbos, – atsakė Gendalfas. – O jei nori patarimo, pasakysiu, jog Pelenoro sienas taisyti pavėlavote. Geriausia gynyba nuo artėjančios audros bus jūsų narsa. Ir mano atnešta viltis. Nes ne visos mano naujienos yra blogos. Meskite mentes ir galąskite kardus!
— Darbas bus baigtas iki vakaro, – tarė Ingoldas. – Tai paskutinė gynybinės sienos dalis – iš čia atakos laukiame mažiausiai, nes ji žiūri į mūsų rohaniečių draugų pusę. Ar žinai ką apie juos? Kaip manai, ar jie atsilieps į pagalbos šauksmą?
— Taip, jie atvyks. Bet jūsų užnugaryje rohaniečiai atlaikė daug sunkių mūšių. Nei šitas, nei joks kitas kelias nebėra saugus. Būkite budrūs! Jeigu ne Gendalfas Audronaša, iš Anorieno būtų pasirodę ne Rohano Raiteliai, o Priešo armija. Gal dar ir pasirodys. Likit sveiki ir nesnauskite!
Dabar Gendalfas atsidūrė lygumoje už Ramas Echoro. Taip Gondoro gyventojai vadino gynybinę sieną, didelėmis pastangomis pastatytą po to, kai Priešo šešėlis užgulė Itilieną. Žemyn nuo karnų papėdžių ir atgalios ji tęsėsi daugiau nei trisdešimt mylių, apjuosdama Pelenoro laukus: gražias derlingas žemes, ilgais šlaitais ir terasomis besileidžiančias į žemus Anduino slėnius. Šiaurės rytuose siena nuo Didžiųjų Miesto Vartų buvo toliausiai – dvylika mylių. Nuo rūstaus kranto žvelgė ji į lygumas palei upę. Žmonės pastatė ją aukštą ir stiprią, nes toje vietoje įtvirtintu pylimu nuo Osgiliato brastų ir tiltų vingiavo kelias, praeidamas pro saugomus vartus tarp mūšiui pasiruošusių bokštų. Arčiausiai, pietryčiuose, sieną nuo Miesto skyrė tik šiek tiek daugiau nei trys mylios. Ten Anduinas, plačiu lanku lenkdamas Emyn Arneno kalvas pietiniame Itiliene, staigiai sukosi į vakarus. Siena kilo prie pat vandens. Jos papėdėje driekėsi Harlondo prieplaukos ir molai, skirti laivams, atplaukiantiems aukštyn upe iš pietinių provincijų.
Žemės buvo turtingos, gerai įdirbtos. Žaliavo sodai, sodybose netrūko apynių džiovyklų, klėčių, avidžių ir karvidžių, nuo kalvų Anduino link per žalias lygumas vijosi daugybė upokšnių. Tačiau piemenų ir artojų čia buvo nedaug, – didžioji Gondoro žmonių dalis gyveno už septynių Miesto sienų, aukštuose kalnų slėniuose Losarnache arba dar toliau pietuose, gražiajame Lebenine su jo penkiomis srauniomis upėmis. Tarp kalnų bei jūros įsikūrė tvirti ir drąsūs žmonės. Jie buvo laikomi gondoriečiais, nors buvo maišyto kraujo. Tarp jų pasitaikydavo smulkių, tamsaus gymio žmonių, kurių protėviai kilo iš pamirštų tautų, gyvenusių kalnų šešėlyje Tamsiaisiais Metais, dar prieš karalių atėjimą. Dar piečiau, plačiose Belfalaso žemėse, Dol Amroto pilyje prie jūros gyveno princas Imrahilis. Jis ir jo tauta buvo grynakraujai, tvirti ir išdidūs žmonės jūros pilkumo akimis.