Neilgai trukus danguje ėmė švisti diena. Pipinas pakilo ir apsidairė. Kairėje liūliavo rūko jūra, pasibaigianti blyškiais šešėliais rytuose, dešinėje galvas kėlė didingi kalnai, besidriekiantys iš vakarų ir puolantys į slėnį stačiais skardžiais. Atrodė, tarsi kadaise, kai žemė dar buvo jauna, Upė būtų pralaužusi galingą užtvarą ir išgraužusi didžiulį slėnį – būsimų kovų ir ginčų vietą. O ten, kur baigėsi Baltieji Ered Nimraso Kalnai, kaip Gendalfas ir žadėjo, Pipinas išvydo tamsų Mindoluino Kalno masyvą, purpurinius jo siaurųjų slėnių šešėlius ir kylančios dienos nubalintą jo aukštą veidą. Ant išsišovusių terasų, tarsi ant milžino kelių, stovėjo Miestas-Sargybinis su septynetu tokio senumo sienų, jog jos atrodė ne pastatytos, o milžinų rankomis išskobtos žemės kūne.
Apstulbusiam Pipinui bežiūrint, sienos iš niūriai pilkų virto baltomis ir švelniai nuraudo aušroje. Rytinius šešėlius įveikusi saulė staiga paleido savo spindulių pluoštą ir smogė tiesiai į Miestą. Pipinas garsiai sušuko: virš aukščiausios sienos danguje suliepsnojo Ekteliono Bokštas, švytėdamas tarsi nusagstytas perlais ir sidabru, išvaizdus ir lieknas. Jo viršūnė žibėjo lyg krištolas, ryto vėjuje kuoruose suplazdėjo baltos vėliavos, iš toli atskriejo tyras sidabrinių trimitų gausmas.
Taip auštant Gendalfas ir Peregrinas prijojo Didžiuosius Gondoriečių Vartus, ir geležinės durys atsivėrė prieš juos.
— Mitrandiras! Mitrandiras! – sušuko žmonės. – Dabar aišku, jog audra iš tiesų netoli.
- Ji jau čia pat, – tarė Gendalfas, – aš atvykau ant jos sparnų. Leiskite praeiti! Turiu pamatyti Lordą Denetorą, kol jis vis dar valdovas. Kas bebūtų, atėjo jums pažįstamo Gondoro pabaiga. Leiskite praeiti!
Paklusę jo balsui žmonės atsitraukė daugiau neklausinėdami, nors su nuostaba žvelgė į hobitą, sėdintį priekyje, ir įjuos abu atnešusį žirgą. Miestiečiai labai retai kur jojo, tad pamatyti žirgą gatvėje buvo retenybė. Išskyrus žygūnus, nešančius pranešimus jų valdovui. Jie kalbėjo:
— Ar tai vienas iš puikiųjų Rohano Karaliaus žirgų? Galbūt rohirimai atskubės mums į pagalbą?
O Žvaigždikis išdidžiai lipo aukštyn ilgu vingiuotu keliu.
Minas Tiritas turėjo septynias terasas, iškaltas kalvos šlaite. Kiekvieną terasą supo siena, o kiekvienoje sienoje buvo vartai. Tačiau vartai stovėjo ne vienoje linijoje – Didieji Miesto Sienos Vartai buvo rytuose, kiti – labiau į pietus, treti – į šiaurę ir taip toliau aukštyn. Grįstas kelias, vingiuojantis Citadelės link, vis sukosi aplink kalvą. Kirsdamas Didžiųjų Vartų liniją kelias kiekvieną sykį nerdavo į skliautuotą tunelį, vedantį pro didžiulį kalvos iškyšulį, kuris lyg sunki uolėta ranka į dvi dalis dalijo visus Miesto ratus, išskyrus pirmąjį. Tai buvo galingas, didžiųjų senovės meistrų gyvoje uoloje iškaltas bastionas, stūksantis už Vartų ir plataus kiemo. Jo aštrus it laivo kilis kampas žvelgė į rytus.
Jis siekė patį viršutinį ratą ir buvo karūnuotas dantyta siena, kad žmonės, esantys Citadelėje, tarsi jūreiviai iš laivo galėtų iš viršaus žvelgti į septynis šimtus pėdų žemiau esančius Vartus. Įėjimas į Citadelę irgi žvelgė rytų pusėn, bet buvo iškirstas pačioje uolos širdyje, todėl prie septintų vartų vedė ilgas, žibintų nušviestas šlaitas. Tada žmonės pagaliau pasiekdavo Aukštutinius Rūmus ir Fontaną Baltojo Bokšto papėdėje. Aukštas ir lieknas šovė jis į viršų tris šimtus pėdų nuo pagrindo iki viršūnės, kurioje, tūkstantis pėdų virš lygumos, plevėsavo Vietininkų vėliava.
Tai buvo iš tiesų stipri tvirtovė, jokios priešo armijos nepaimama, jeigu viduje dar yra ginklus nulaikančių žmonių. Priešai galėjo nebent apeiti iš užnugario, įveikti apatinius Mindoluino šlaitus ir pulti siaurą briauną, jungiančią Sargybos Kalvą su kalnu. Bet tabriauna, kylanti iki penktosios sienos, buvo aptverta pylimais iki pat bedugnės, kertančios ją vakariniame krašte. Toje vietoje tarp kalno ir tvirtovės stovėjo amžinai tylūs mirusių karalių ir valdovų mauzoliejai bei skliautuoti kapai.
Su augančia nuostaba Pipinas žvelgė į didįjį akmens miestą, erdvesnį ir puikesnį, negu jis galėjo įsivaizduoti. Savo dydžiu, tvirtumu ir grožiu Izengardas neprilygo jam net iš tolo. Tačiau iš tiesų miestas metai po metų smuko. Čia begyveno tik pusė tiek žmonių, kiek jame galėjo sutilpti. Kiekvienoje gatvėje jie parajodavo pro puikius namus ar rūmus, kurių durys ir vartų arkos buvo išraižytos daugybe gražių, nesuprantamų senovinių raidžių – vardais, spėjo Pipinas, čia gyvenusių didžių žmonių ir jų giminių. Dabar namai stovėjo tylūs, šaligatviuose neaidėjo žingsniai, salėse nesigirdėjo balsų, duryse ar tuščiuose languose nesimatė nė vieno veido.
Pagaliau jie išjojo iš septintųjų vartų šešėlio. Šilta saulė, švietusi už upės, kur Frodas vaikščiojo Itilieno pievomis, čia spindėjo ant lygių sienų, tvirtų kolonų ir didelės raižytos arkos, kurios kertinis akmuo buvo panašus į karūnuotą karališką galvą. Gendalfas nulipo žemėn, nes Citadelėn buvo draudžiama įjoti žirgu. Gavęs tylų šeimininko įsakymą, Žvaigždikis su kančia akyse leidosi nuvedamas šalin.
Vartų sargybiniai dėvėjo juodus drabužius ir keistos formos šalmus – aukštus, prigludusius prie veido, su ilgais antveidžiais, išlietais tarsi jūros paukščių sparnai. Šalmai žėrėjo sidabru: jie buvo pagaminti iš mitrilo, menančio šlovinguosius laikus. Juoduose sargybinių apsiaustuose buvo išsiuvinėtas baltas medis, žydintis po sidabrine karūna ir daugiakrašte žvaigžde. Tai buvo Elendilo palikuonių skraistės, kurias visame Gondore dėvėjo tik Citadelės Sargybiniai, stovintys Fontano Kieme, kuriame kažkada augo Baltasis Medis.
Atrodė, jog žinia apie jų atvykimą aplenkė pačius keliautojus - jie buvo įleisti tyliai ir nieko neklausiam. Gendalfas greitai nužingsniavo baltais akmenimis grįstu kiemu. Ryto saulėje čiurleno linksmas fontanas, aplink jį augo skaisčiai žalia veja, tačiau viduryje palinkęs virš vandens stovėjo negyvas medis – vandens lašai liūdnai krito nuo jo plikų, sulūžinėjusių šakų atgal į tyrą srovę.
Skubėdamas paskui Gendalfą Pipinas pasižiūrėjo į fontaną. „Niūru", – pagalvojo jis, nesuprasdamas, kodėl taip gražiai sutvarkytoje vietoje stovi negyvas medis.
Jis prisiminė Gendalfo murmėtus žodžius. Hobitas atsidūrė prie didžiulių durų švytinčio bokšto apačioje. Paskui burtininką praėjęs aukštus nebylius sargus, jis įžengė į aidžią akmeninių rūmų vėsą.
Jie leidosi žemyn ilgu ir tuščiu grįstu koridoriumi. Eidamas Gendalfas tyliai aiškino Pipinui:
— Būk atsargus su žodžiais, pone Peregrinai! Dabar ne laikas hobitiškam įžūlumui. Teodenas yra malonus senukas. Denetoras kitoks – išdidus, sumanus, kilęs iš daug senesnės giminės ir labai galingas, nors ir nevadinamas karaliumi. Daugiausia jis kalbės su tavimi ir daug klausinės, nes tu gali papasakoti apie jo sūnų Boromirą. Denetoras labai jį mylėjo – gal net per daug, – ypač todėl, jog jie nebuvo panašūs. Bet jis mano, jog prisidengus meile bus lengviau sužinoti tai, ko jis nori, iš tavęs, o ne iš manęs. Nepasakok daugiau negu reikia ir net neužsimink apie Frodo užduotį. Reikiamu laiku aš pats viską paaiškinsiu. Apie Aragorną taip pat nieko nesakyk, nebent būtum prispirtas.