— Kodėl ne? Ką blogo padarė Platžengys? – sušnibždėjo Pipinas. – Jis ruošėsi atvykti čia, ar ne? Jis pats greitai įžengs į šiuos rūmus.
— Galbūt, galbūt, – atsakė Gendalfas. - Jeigu jis ir atvyks, tai tikriausiai taip, kaip nesitiki niekas, net ir Denetoras. Taip bus geriau. Bent jau mums nėra reikalo skelbti jo atvykimą.
Gendalfas stabtelėjo prieš aukštas blizgančio metalo duris.
— Matai, pone Pipinai, dabar nėra kada aiškinti tau Gondoro istoriją, nors geriau jau tu būtum pasimokęs dar tada, kai kraustei paukščių lizdelius ir praleidinėjai pamokas Grafystės miškuose. Daryk, kaip sakau! Kai galingam valdovui atneši naujienas apie jo įpėdinio mirtį, nėra labai protinga dar papasakoti apie tą, kuris atvykęs gali pareikšti savo teises į sostą. Ar aišku?
— Sostą? – suglumęs paklausė Pipinas.
— Taip, – tarė Gendalfas. - Jeigu visas dienas vaikščiojai užsimerkęs ir miegodamas, tai dabar laikas pabusti! Jis pabeldė į duris.
Durys atsivėrė, tačiau nesimatė nieko, kas būtų galėjęs tai padaryti. Pipinas pažvelgė į didelę salę. Šviesa sklido pro gilius langus, iškirstus abipus plačiose šoninėse navose. Stogą laikė dvi aukštų kolonų eilės. Tai buvo juodo marmuro monolitai. Jie kilo į aukštybes išraižyti keisčiausiomis žvėrių ir augalų formomis, o aukštai viršuje platus skliautas šešėlyje dulsvai blizgėjo auksu bei daugiaspalviais ornamentais. Šitoje ilgoje rūsčioje salėje nebuvo nei drapiruočių, nei dekoratyvinių tinklų, nei jokio kito austo ar medinio daikto, tik tarp kolonų matėsi šaltame akmenyje iškirsti aukštų žmonių portretai.
Staiga Pipinas prisiminė tašytas Argonato uolas ir su pagarbia baime nužvelgė seniai mirusių karalių eilę. Tolimajame gale, ant pakylos su daugybe laiptelių, po marmuriniu karūnos formos baldakimu stovėjo aukštas sostas. Už jo sienoje buvo išraižytas ir brangakmeniais nusagstytas žydinčio medžio paveikslas. Tačiau sostas stovėjo tuščias. Pakylos apačioje ant žemiausio laiptelio buvo paprasta juoda akmeninė kėdė, kurioje sėdėjo į savo kelius žiūrintis senas žmogus. Rankoje jis laikė baltą lazdą su geltonu bumbulu. Jis nepakėlė akių. Keliautojai iškilmingai nužingsniavo per visą salę priėjo ir sustojo per tris žingsnius nuo kėdės. Gendalfas prakalbo:
— Būk pasveikintas, Minas Tirito Valdove ir Vietininke Denetorai, Ekteliono sūnau! Šią tamsią valandą atvykau pas tave su patarimu ir naujienomis.
Tada senis pakėlė galvą. Pipinas pamatė tarsi iškaltą išdidų jo dramblio kaulo spalvos veidą, ilgą lenktą nosį tarp tamsių gilių akių. Denetoro bruožai priminė ne tiek Boromirą, kiek Aragorną.
— Išties tamsi ši valanda, – pasakė senis, – todėl esi laukiamas, Mitrandirai. Nors visi ženklai pranašauja greitą Gondoro žlugimą, manoji tamsa rūpi man labiau. Girdėjau, jog atsivedei su savimi tą, kuris matė mirštantį mano sūnų. Ar tai jis?
— Taip, – tarė Gendalfas, – vienas iš dviejų. Kitas pasiliko su Teodenu Rohaniečiu ir atvyks vėliau. Kaip matai, jis yra miškavaikis. Bet ne tas, apie kurį kalbėjo pranašystė.
— Vis tiek miškavaikis, – niūriai pasakė Denetoras. – Nedaug tejaučiu meilės šiam vardui nuo to laiko, kai prakeiktoji pranašystė sutrikdė mūsų tarybas ir su neįveikiama užduotimi pasiuntė mano sūnų į mirtį. O Boromirai! Kaip mums tavęs reikia. Vietoj jo turėjo keliauti Faramiras.
- Jis būtų keliavęs, – tarė Gendalfas. – Nebūk neteisingas savo širdgėloje! Boromiras laikė užduotį sava ir nebūtų perleidęs jos niekam kitam. Jis buvo valdingas ir imdavo tai, ko norėdavo. Man teko daug keliauti su juo, gerai pažinau jo prigimtį. Tačiau tu kalbi apie jo mirtį. Jau žinojai prieš mums atvykstant?
— Aš gavau šitą daiktą, – tarė Denetoras ir padėjęs lazdą nuo kelių paėmė daiktą, į kurį žiūrėjo. Abiejose rankose jis laikė dvi didelio per pusę perkirsto rago dalis: sidabru aptaisyto laukinio jaučio rago.
— Tai ragas, kurį visada nešiojo Boromiras! – sušuko Pipinas.
— Tikrai taip, – tarė Denetoras, – ir aš jį nešiojau, ir kiekvienas vyriausias mūsų namų sūnus, dar nuo senų laikų prieš karalių žlugimą, nuo tada, kai Valandilas – Mardilo tėvas – tolimuosiuose Runo laukuose sumedžiojo laukinį Araso jautį. Prieš trylika dienų aš išgirdau jo gausmą nuo šiaurinių pelkių. Upė atnešė man jį, lūžusį ir nebegaudžiantį, - jis stabtelėjo, kurį laiką visi tylėjo. Staiga jis nukreipė savo tamsų žvilgsnį į Pipiną. – Ką pasakysi apie tai, miškavaiki?
— Trylika, trylika dienų, – sumikčiojo Pipinas. – Taip, turbūt tiek. Taip, stovėjau šalia, kai jis papūtė ragą. Bet pagalba neatėjo. Tik dar daugiau orkų.
— Taigi, – tarė Denetoras, atidžiai žvelgdamas Pipinui į veidą. - Tu ten buvai? Papasakok daugiau! Kodėl neatėjo pagalba? Ir kaip pasprukai tu, o ne jis, galingas karys, kaudamasis vien su orkais?
Pipinas išraudo ir pamiršo baimę.
— Galingiausią karį nukaus viena strėlė, – tarė jis, – o Boromirą pervėrė daugybė. Paskutinį sykį aš jį mačiau susmukusį po medžiu ir traukiantį juodaplunksnę strėlę iš savo šono. Tada praradau sąmonę ir patekau į nelaisvę. Daugiau jo nemačiau ir nieko nežinau. Bet visada laikysiu garbe prisiminti jį ir jo narsą. Jis žuvo gelbėdamas mus, mano giminaitį Meriadoką ir mane, miškuose sulaikytus Juodojo Valdovo kareivių. Nors jam tai nepavyko, mano dėkingumas dėl to nemažėja.
Pipinas išdidžiai pažiūrėjo seniui į akis, įžeistas įtarumo ir pašaipos jo šaltame balse.
— Be abejo, toks galingas žmonių valdovas neturės daug naudos iš hobito, miškavaikio iš šiaurinės Grafystės, bet aš vis tiek siūlau savo ištikimybę kaip atlygį už mano skolą.
Iš po pilkojo apsiausto skverno Pipinas išsitraukė trumpą kardą ir padėjo jį prie Denetoro kojų.
Blyški šypsena tarsi šalto spindulio švystelėjimas žiemos vakarą perbėgo seno žmogaus veidu, bet jis nulenkė galvą ir atidėjęs rago nuolaužas ištiesė ranką.
— Duok man ginklą, – liepė jis. Pipinas pakėlė ir įteikėjam kardą.
— Iš kur jis? – paklausė Denetoras. - Jis labai, labai senas. Galbūt tai ginklas, gilioje senovėje nukaldintas mūsų giminaičių Šiaurėje?
- Jis iš pilkapių prie mano šalies sienų, – tarė Pipinas. – Bet vien piktieji nemirėliai begyvena ten dabar, nenorėčiau apie juos pasakoti.
— Matau, kad esi įsipainiojęs į keistą istoriją, – tarė Denetoras. – Tai dar sykį įrodo, jog išvaizda dar nieko nesako apie žmogų... ar miškavaikį. Aš priimu tavo tarnybą. Tavęs neįbauginsi žodžiais, be to, moki mandagiai šnekėti, nors mums, pietiečiams, tai skamba gana keistai. Greitai mums reikės visų, kas tik liko mums ištikimas – didelių ir mažų. Dabar prisiek man!
— Paimk rankeną, – paaiškino Gendalfas, – ir jeigu apsisprendei, kartok valdovo žodžius.
— Apsisprendžiau, – tarė Pipinas.
Senis padėjo kardą sau ant kelių, Pipinas paėmė už rankenos ir lėtai kartojo paskui Denetorą:
— Čia ir dabar prisiekiu ištikimybę Gondorui, jo Valdovui ir Vietininkui, prisiekiu tik jam ir už jį kalbėti ir tylėti, veikti ir nesikišti, atvykti ir išvykti, badauti ir puotauti, kariauti ir saugoti taiką, mirti ir gyventi nuo šios valandos iki tol, kol mano valdovas mane atleis, mirtis mane paims arba pasaulis baigsis. Taip sakau aš, Peregrinas, Paladino iš Miškavaikių krašto Grafystės sūnus.
— Ir tai girdžiu aš, Denetoras, Ekteliono sūnus, Gondoro Valdovas, Aukštojo Karaliaus Vietininkas. Aš nepamiršiu šios priesaikos ir atsilyginsiu už tai, ką esu gavęs: už ištikimybę – meile, už narsą garbe, už priesaikos sulaužymą – kerštu.
Dabar Pipinas galėjo savo kardą vėl įsidėti į makštis.
— O dabar, – tarė Denetoras, – mano pirmas įsakymas: kalbėk ir netylėk! Papasakok visą istoriją, pasistenk prisiminti viską apie mano sūnų Boromirą. Sėskis ir pradėk!