— Neverta laužyti galvos dėl rytojaus. Bet kuriuo atveju, rytoj bus blogiau nei šiandien, ir tai kartosis dar daug dienų. Žaidimo lenta ant stalo, figūros juda. Viena figūra, kurią labai noriu surasti, yra Faramiras, dabartinis Denetoro įpėdinis. Nemanau, kad jis būtų mieste, bet dar nespėjau sužinoti naujienų. Turiu skubėti, Pipinai. Turiu eiti į lordų pasitarimą ir kuo daugiau sužinoti. Dabar Priešo eilė kirsti, jis greitai pradės lošimą visa jėga. Pėstininkams bene skaudžiausiai teks patirti šį žaidimą savo kailiu, Peregrinai, Paladino sūnau, Gondoro kary. Galąsk kardą.
Pravėręs duris, Gendalfas atsisuko.
— Aš skubu, Pipinai, – tarė jis. – Padaryk man paslaugą. Dar prieš pailsėdamas, jei nesi labai pavargęs. Surask Žvaigždikį ir pažiūrėk, kaip jį įkurdino. Šitie žmonės maloniai elgiasi su gyvuliais, nes jie yra gera ir išmintinga tauta, tačiau elgtis su arkliais jie nelabai moka.
Su tais žodžiais Gendalfas išėjo. Tuo pat metu iš citadelės bokšto atsklido tyras varpo garsas. Varpas išmušė tris dūžius, tarsi sidabras nuaidėjo oru ir nutilo. Buvo trečia valanda po saulėtekio.
Minutę luktelėjęs Pipinas išėjo pro duris, nusileido laiptais ir apsidairė gatvėje. Saulė jau švietė skaisčiai ir šiltai, bokštai ir didžiuliai namai metė ilgus šešėlius į vakarus. Aukštai žydrame danguje baltą šalmą ir snieguotą apsiaustą kėlė Mindoluino kalnas. Miesto gatvėmis šen bei ten vaikštinėjo ginkluoti vyrai, tarsi išmušta valanda būtų reiškusi pamainų pasikeitimą.
— Grafystėje tai būtų devinta valanda, – pats sau garsiai pasakė Pipinas. – Pats laikas maloniems pusryčiams pavasario saulėkaitoje prie atviro lango. Kad taip dabar gardžius pusryčius! Ar šie žmonės apskritai pusryčiauja – gal jie jau pavalgė? O kada jie pietauja ir kur?
Jis pamatė nuo citadelės centro siaura gatvele ateinantį žmogų, vilkintį juodai baltais drabužiais. Pipinas jautėsi vienišas ir jau ruošėsi užkalbinti praeivį, bet neprireikė. Žmogus ėjo tiesiai priėjo.
— Ar tu esi Peregrinas miškavaikis? – paklausė jis. – Man buvo pasakyta, jog davei priesaiką tarnauti Valdovui ir Miestui. Sveikas atvykęs! — Jis ištiesė ranką, Pipinas ją paspaudė. – Mano vardas Beregondas, Baranoro sūnus. Šį rytą buvau laisvas, tad mane pasiuntė perduoti tau slaptažodžių ir papasakoti keleto dalykų, kuriuos tu, be abejo, nori sužinoti. Aš irgi norėčiau šį tą sužinoti apie tave. Šiame krašte mes niekada nematėme miškavaikių. Nors girdėjome gandų, legendose apie juos beveik neužsimenama. Dar daugiau – esi Mitrandiro draugas. Ar gerai jį pažįsti?
— Kaip čia pasakius, – tarė Pipinas. – Aš žinojau apie jį visą savo trumpą gyvenimą, o pastaruoju metu toli keliavau kartu su juo. Bet Gendalfas – lyg stora knyga, ir negaliu girtis perskaitęs daugiau nei kelis puslapius. Nors aš pažįstu jį taip, kaip pažįsta nedaugelis. Aragornas turbūt buvo vienintelis iš Būrio, kuris tikrai jį suprato.
— Aragornas? – susidomėjo Beregondas. – Kas jis?
— Ėė... – sumikčiojo Pipinas, – žmogus, keliavęs kartu su mumis. Manau, jis dabar Rohane.
— Girdėjau, tu buvai Rohane. Apie tą kraštą irgi norėčiau sužinoti daugiau, nes visą likusią viltį dedame į jo vyrus. Bet aš pamiršau savo užduotį – atsakyti į tavo klausimus. Ką norėtumei sužinoti, pone Peregrinai?
— Hmm, – tarė Pipinas, — jeigu galėčiau taip pasakyti, mane deginte degina toks klausimas... kaip čia su pusryčiais ir visa kita? Tai yra, kada valgoma, jeigu mane supranti, ir kur yra valgomasis, jeigu toks egzistuoja? O smuklės? Aš dairiausi, bet jodamas aukštyn nemačiau nė vienos, nors mane ginė mintis apie gurkšnį elio išmintingų ir mandagių žmonių namuose.
Beregondas rimtai pasižiūrėjo į hobitą.
— Iš karto atpažinsi seną keliautoją, – tarė jis. – Sakoma, jog toli į karą iškeliaujantys žmonės tikisi tik dar sykį pavalgyti ir išgerti. Tai tu šiandien nieko nevalgei?
— Teisybę sakant, valgiau, – numykė Pipinas. — Jūsų valdovo gerumo dėka gavau taurę vyno ir porą pyragėlių. Tačiau jis mane valandą tardė klausinėdamas, o pasakojimai alkį žadinantis darbas.
Beregondas nusijuokė.
— Mes sakome – prie stalo ir maži žmonės atlieka didelius žygius. Tu šauniai atlaikei pasninką, kaip ir bet kuris Citadelės karys, jei ne šauniau. Šita tvirtovė ir sargybos bokštas dabar pasirengę karui. Keliamės prieš aušrą, pilkoje prieblandoje pusryčiaujame ir švintant einame į tarnybą. Bet neprarask vilties! — Jis vėl nusijuokė, išvydęs liūdesį Pipino veide. – Tiems, kuriems teko itin sunki tarnyba, leidžiama pasistiprinti vėlyvą rytmetį. Išmušus pusiaudienį arba po jo, jei yra darbų, vyrai renkasi pietauti, o saulei leidžiantis puotauja, kiek šiais laikais dar įmanoma puotauti. Eime! Truputį pasivaikščiosime ieškodami ko užkąsti, pavalgysime ir išgersime ant kuorų, stebėdami gražų rytą.
— Sekundėlę! – staiga nuraudo Pipinas. – Iš godumo ar, mandagiai tariant, alkio visiškai pamiršau. Gendalfas arba Mitrandiras, kaip jūs jį vadinate, prašė pasirūpinti jo žirgu – Žvaigždikiu, puikiu Rohano ristūnu, jų karaliaus akies vyzdžiu, kaip sako tenykščiai, nors karalius padovanojo jį Mitrandirui atsidėkodamas už suteiktą pagalbą. Naujasis šeimininkas myli Žvaigždikį labiau nei kai kuriuos žmones, ir jei šitam miestui svarbus jo palankumas, tuomet pagarbiai elkitės su Žvaigždikiu. Dar pagarbiau nei su kokiu hobitu, jei tai yra įmanoma.
— Hobitu? – nesuprato Beregondas.
— Taip mes vadiname save, – paaiškino Pipinas.
— Džiaugiuosi sužinojęs, – tarė Beregondas. – Dabar galiu drąsiai sakyti, jog keista tarmė nebjauroja mandagios šnekos, o hobitai išties mandagi tauta. Eime! Turėsi parodyti man šį puikų žirgą. Aš myliu gyvulius, tik akmeniniame mieste retai jų pamatysi. Mano tauta atėjo iš kalnų slėnių, o dar anksčiau – iš Itilieno. Nesirūpink! Užtruksime neilgai, tiek, kiek reikalauja mandagumas, o tada trauksime į podėlius.
Pipinas išsiaiškino, kad Žvaigždikį įkurdino ir prižiūrėjo gerai. Šeštajame rate, už Citadelės sienų, stovėjo didelės arklidės, kuriose buvo laikomi keli greiti žirgai. Šalia gyveno Valdovo žygūnai – visada pasiruošę pasiuntiniai, laukiantys skubaus Denetoro ar jo vyriausiųjų vadų įsakymo. Visi žirgai ir raiteliai buvo išskubėję kas kur.
Pipinui įėjus į arklides, Žvaigždikis sužvengė ir pasuko galvą.
— Labas rytas, – pasakė Pipinas. – Gendalfas ateis, kai tik galės. Jis užsiėmęs, bet siunčia linkėjimų, o aš turiu pažiūrėti, ar viskas gerai. Tikiuosi, po ilgų darbų gerai pailsėsi.
Žvaigždikis kinktelėjo ir sukaukšėjo kanopomis. Netgi leido Beregondui švelniai paglostyti galvą ir plačias strėnas.
— Atrodo, lyg ruoštųsi lenktynėms, o ne ilsėtųsi po ilgos kelionės, – tarė Beregondas. – Koks jis stiprus ir išdidus! O kur jo pakinktai? Jie turėtų būti gražūs ir brangūs.
— Nėra pakinktų, tinkančių šiam žirgui, – atsakė Pipinas. – Jam ir nereikia. Jeigu Žvaigždikis sutiks tave nešti, jis ir neš, jei ne nepadės jokie pakinktai, kamanos ar rimbai. Lik sveikas, Žvaigždiki! Kantrybės. Mūšis artėja.
Žvaigždikis pakėlė galvą ir taip sužvengė, kad sudrebėjo visos arklidės, o jiems prireikė užsidengti ausis. Pažiūrėję, ar ėdžios pilnos, hobitas su Beregondu išėjo.
— Dabar prie mūsų ėdžių, – pasakė Beregondas, vesdamas Pipiną atgal į Citadelę, prie durų šiaurinėje didžiojo bokšto pusėje. Ilgais vėsiais laiptais jie nulipo į platų žibintais nušviestą koridorių. Šoninėse sienose buvo nišos, viena iš jų atidaryta.
— Čia mano sargybos būrio sandėlis ir valgomasis, – paaiškino Beregondas. – Sveikas, Targonai! – šūktelėjo jis nišon. – Dar anksti, bet atsivedžiau naujoką, kurį į tarnybą priėmė pats Valdovas. Suveržęs diržą jis atjojo iš toli, šį rytą sunkiai dirbo ir yra alkanas. Duok mums, ko turi!