Jie gavo duonos, sviesto, sūrio ir obuolių – paskutiniųjų iš žiemos podėlių, susiraukšlėjusių, bet sveikų ir saldžių, taip pat odinę gertuvę šviežio elio, medines lėkštes bei taures. Viską susikrovę į pintinę abu vėl sugrįžo į saulėkaitą. Beregondas nusivedė Pipiną į rytinį didelio išsišovusio kuoro galą, kur sienoje buvo ambrazūra, o šalia jos – akmenyje iškirstas suolas. Iš ten jie galėjo stebėti rytą vos ne visame pasaulyje.
Valgydami ir gerdami kalbėjosi tai apie Gondorą, jo gyvenimo būdą bei papročius, tai apie Grafystę ir keistas Pipino matytas šalis. Kuo toliau, tuo labiau Beregondas stebėjosi, pagarbiai žvelgdamas į hobitą, kuris mataravo kojomis sėdėdamas ant suolo arba pasistiebęs ant pirštų galiukų žiūrėjo pro ambrazūrą į apačioje besidriekiančias žemes.
— Neslėpsiu, pone Peregrinai, – tarė Beregondas, – kad mums tu atrodai kaip vaikas, kokių devynių vasarų sulaukęs berniūkštis. Bet esi iškentęs tiek pavojų ir matęs tiek stebuklų, kad retas mūsų žilabarzdis galėtų pasigirti kuo panašiu. Maniau, jog tai mūsų Valdovo užgaida – įsigyti sau pažą, kaip darydavo senieji karaliai. Dabar matau, kad klydau, ir prašau man atleisti už tokį kvailumą.
— Atleidžiu, – pasakė Pipinas, – nors nelabai ir klysti. Pagal mūsų metų skaičiavimą aš dar vos vyresnis nei berniukas ir tik po ketverių metų „ateisiu į amžių", kaip sakoma Grafystėje. Bet užteks apie tai. Geriau eikš ir paaiškink, ką aš matau.
Saulė kilo aukštyn, tad miglos slėnyje sklaidėsi. Paskutiniai jų skutuliai sklendė vėjyje kaip tik virš galvų, balto debesies plunksnos, genamos šalto rytinio vėjo, plaikstančio baltas Citadelės vėliavas. Žemai apačioje ir toli, kiek tik užmato akis, pilkai mirgėjo Didžioji Upė, atplaukianti iš šiaurės vakarų, išdidžiai pasisukanti į pietus ir vėl į vakarus ir dingstanti mirguliuojančiame rūke, už kurio kažkur tolybėse liūliavo Jūra.
Pipinas regėjo prieš save išsidriekusį visą Pelenorą, nubarstytą mūriukais, tvartais, daržinėmis ir klojimais, bet niekur nesimatė galvijų ar kitų gyvulių. Žalius laukus kirto daugybė kelių ir takų, kuriais nuolatos kažkas judėjo: link Didžiųjų Vartų ir nuo jų važiavo ilgos vežimų eilės. Retkarčiais atšuoliuodavo raitelis, šokdavo iš balno ir skubėdavo į Miestą. Didžiausias judėjimas vyko pagrindiniu keliu, kuris suko į pietus, kiek arčiau nei Upė kirto kalvas ir nyko iš akių. Jis buvo platus, gerai grįstas, palei rytinį jo kraštą tęsėsi patogus žolės takas raiteliams, o už jo stūksojo siena. Raiteliai šuoliavo į abi puses, tačiau kelią užkimšę dideli dengti vežimai judėjo tik į pietus. Pipinas greitai pastebėjo, jog viskas vyksta organizuotai – vežimai važiavo trimis eilėmis: greitesniuosius traukė arkliai, kitus, lėtesnius, prikrautus namų mantos, — jaučiai, o vakarine kelio dalimi riedėjo daugybė mažų, žmonių traukiamų vežimaičių.
— Tai kelias į Tamleideno slėnius, Losarnachą, kalnų kaimus ir galiausiai į Lebeniną, – pasakė Beregondas. – Paskutinieji vežimai į saugią vietą gabena senius, vaikus ir juos prižiūrinčias moteris. Įsakyta, jog iki vidurdienio jie turi atsitraukti nuo Vartų ir ištuštinti kelią ne mažiau kaip per tris mylias. Liūdna būtinybė, — jis atsiduso. – Gal tik keletas iš išskirtųjų vėl susitiks. Mieste visada trūko vaikų, o dabar jų nebeliko išvis – išskyrus keletą galinčių praversti jaunuolių. Mano sūnus vienas iš jų.
Kurį laiką abu tylėjo. Pipinas neramiai dairėsi į rytus, tarsi kiekvieną akimirką tikėdamasis išvysti per kalvas plūstančius tūkstančius orkų.
— O kas ten? – paklausė jis, rodydamas žemyn į didžiojo Anduino vingio vidurį. – Ar ten kitas miestas?
— Ten buvo miestas, – atsakė Beregondas. – Pagrindinis Gondoro miestas, kai šis tebuvo tik tvirtovė. Tu matai abiejuose Anduino krantuose dunksančius Osgiliato griuvėsius. Mūsų priešai kadaise paėmė ir sudegino miestą. Denetoro jaunystės laikais mes jį atsikovojome – ne tam, kad gyventume, bet kad įrengtume stebėjimo postą ir atstatytume tiltą kariuomenei. Bet tada iš Minas Morgulo išjojo Puolę Raiteliai.
-Juodieji Raiteliai? – išplėtė akis Pipinas, jose sušmėžavo pabudusios baimės šešėliai.
— Taip, jie buvo juodi, – tarė Beregondas. – Matau, kad pažįsti juos, nors savo pasakojimuose jų neminėjai.
— Pažįstu, – tyliai pasakė Pipinas, – bet dabar apie juos nekalbėsiu, per arti... per arti. — Jis nutilo, pakėlė akis virš Upės ir jam pasirodė, jog viską gaubia milžiniškas grėsmingas šešėlis. Galbūt tai buvo tik horizonte dunksantys kalnai, kurių aštrias keteras švelnino šešiasdešimt mylių ūkanoto oro, galbūt tik debesų siena, už kurios slėpėsi dar gilesnė prieblanda. Tačiau įsižiūrėjus atrodė, jog prieblanda kaupiasi ir didėja, lėtai, labai lėtai kildama ir goždama saulėtas vietas.
— Per arti Mordoro? – tyliai pabaigė Beregondas. – Taip, ten ta šalis. Mes retai minime jos vardą, bet gyvename nuolatos matydami šešėlį. Kartais jis atrodo blyškesnis ir tolesnis, kartais artesnis ir tamsesnis. Dabar jis auga, tamsėja, o su juo auga ir mūsų baimė bei nerimas. Mažiau nei prieš metus Puolę Raiteliai atsikovojo brastas ir užmušė daug geriausių vyrų. Boromiras vis dėlto išginė Priešą iš vakarinio kranto ir mums priklauso dar beveik pusė Osgiliato. Kol kas. Ten laukiama naujo puolimo. Galbūt pagrindinio puolimo artėjančiame kare.
— Kada? – paklausė Pipinas. – Kaip manai? Praėjusią naktį mačiau švyturius ir pasiuntinius, Gendalfas sakė, jog tai prasidėjusio karo ženklas. Jis nepaprastai skubėjo. Bet dabar, rodosi, viskas vėl aprimo.
— Todėl, kad viskas jau paruošta, – tarė Beregondas. – Tai paskutinis atokvėpis prieš kovą.
— O kodėl švyturiai degė vakar naktį?
— Kai esi apsuptas, jau vėlu kviesti pagalbą, – atsakė Beregondas. – Bet aš nežinau Valdovo ir jo kapitonų sprendimų. Jie turi daug būdų sužinoti naujienas. Lordas Denetoras nėra paprastas žmogus jis regi toli. Kalbama, kad jis naktimis užsidaro aukštajame Bokšto kambaryje ir mintimis persikelia į ateitį. Žmonės šneka, jog jis netgi naršė po Priešo mintis ir susikovė su juo. Štai todėl Valdovas atrodo ne laiku susenęs. Kad ir kaip ten būtų, mano vadas Faramiras dabar yra kitame Upės krante su pavojinga užduotimi ir jis galėjo atsiųsti žinią. Tačiau jeigu tau įdomi mano nuomonė, tai švyturius užžiebė vakar iš Lebenino atėjusios naujienos. Prie Anduino žiočių artėja didelis laivynas, kurį surinko Umbaro korsarai iš pietų. Jie seniai liovėsi bijoti Gondoro galios ir susivienijo su Priešu, smarkiai padidindami jo galią. Šita ataka atitrauks dalį lauktų jėgų iš Lebenino ir Belfalaso, kur gyvena daug tvirtų vyrų. Vis dažniau mūsų mintys krypsta į Rohaną. Tuo džiugesnės yra tavo atneštos žinios apie pergalę. Vis dėlto... — Jis stabtelėjo, pažvelgė į šiaurę, rytus ir pietus, – naujienos iš Izengardo turėtų mus įspėti, jog pakliuvome į tinklą ir susidūrėme su tikrais strategais. Tai jau nebe apsikandžiojimas brastose, puldinėjimai iš Itilieno ar Anorieno, pasalos bei plėšimai. Tai ilgai planuotas didelis karas ir, ką besakytų mūsų išdidumas, mes esame tik viena jo dalis. Pranešama, jog neramumai kyla tolimuosiuose rytuose už Vidinės Jūros, ir šiaurėje – Gūdžiojoje Girioje bei užjos, ir pietuose Harade. Dabar visų karalysčių laukia išbandymas – atsilaikyti ar pražūti Šešėlyje. Žinote, pone Peregrinai, mes jaučiamės pagerbti – didžioji ir pagrindinė Tamsos Valdovo neapykantos dalis visada tenka mums, nes ta neapykanta ateina iš praeities gilumos ir Jūros gelmių. Čia kūjis trenks smarkiausiai. Štai todėl Mitrandiras taip skubėjo čia. Jei mes krisim, kas gi išsilaikys? O ar daug vilties, kad mes išsilaikysim, pone Peregrinai?