— Į kurį klausimą atsakyti pirmiausia? – paklausė Pipinas. – Mano tėvas gyvena Grafystėje, jis turi žemės aplink Vitvelą netoliese Tukmiesčio. Man beveik dvidešimt devyneri – čia tave lenkiu. Tačiau išaugau tik iki keturių pėdų ir daugiau nebeaugsiu, nebent į plotį.
— Dvidešimt devyneri! – švilptelėjo berniukas. – Tai tu tikras senis! Toks kaip mano dėdė Jorlasas. Bet, — valiūkiškai pridūrė jis, — galiu lažintis, kad tave suriesčiau arba paguldyčiau ant menčių.
— Galbūt, jeigu tau leisčiau, – nusijuokė Pipinas. – O gal tą patį padaryčiau tau – mano šalis maža, bet imamės mes šauniai. Saviškių esu laikomas neįprastai dideliu ir stipriu – niekada nesileidau suriečiamas. Tad jeigu mudviem reiktų kautis ir niekas negelbėtų, tektų tave užmušti. Kai paaugsi, suprasi, jog žmonės ne visada yra tokie, kaip atrodo. Nors mane palaikei silpnu mažyliu, įspėju – esu miškavaikis, tvirtas, drąsus ir klastingas!
Pipinas suraukė tokią grimasą, kad berniukas žingtelėjo atgal, bet sugniaužęs kumščius tuoj pat sugrįžo su kovos ugnimi akyse.
— Ne! – nusijuokė Pipinas. – Netikėk viskuo, ką apie save šneka nepažįstami! Aš ne mušeika. Tačiau kviečiančiam į kovą būtų mandagu prisistatyti.
Berniukas išdidžiai išsitiesė.
-Aš esu Bergilis, sargybinio Beregondo sūnus.
— Taip ir maniau, – pasakė Pipinas, – nes atrodai kaip iš akies luptas tėvas. Mes su juo pažįstami, jis pasiuntė mane tavęs surasti.
— Kodėl iš karto nesakei? – paklausė Bergilis. Staiga jo veidą perkreipė neviltis. – Tik nesakyk, kad jis persigalvojo ir išsiųs mane kartu su mergaitėmis! Nors ne, paskutiniai vežimai jau išvyko.
-Jo pavedimas ne toks blogas, netgi sakyčiau geras, – tarė Pipinas. – Jis sako, jog užuot rietęs mane į ožio ragą, geriau aprodyk Miestą ir nepalik manęs vienišo. Už tai tau papasakosiu istorijų apie tolimas šalis.
Bergilis iš džiaugsmo suplojo rankomis ir susijuokė.
— Tada viskas gerai! – šūktelėjo jis. – Eime! Mes ruoSemės eiti prie Vartų. Nelaukime.
— Kas ten vyksta?
— Iki saulėlydžio Pietiniu Keliu turėtų atvykti aplinkinių žemių kapitonai. Eime su mumis, pamatysi pats.
Bergilis pasirodė esąs puikus bičiulis ir geriausias kompanionas, kokio Pipinas neturėjo nuo išsiskyrimo su Meriu. Tad neilgai trukus eidami gatvėmis jie juokėsi ir linksmai šnekučiavosi, nekreipdami dėmesio į žmonių žvilgsnius. Netrukus jie įsiliejo į minią, slenkančią Didžiųjų Vartų link. Ten Pipinas labai pakilo Bergilio akyse, nes hobitui pasakius savo vardą bei slaptažodį, sargybinis atidavė pagarbą ir leido praeiti. Dar daugiau, leido kartu pasiimti ir bendražygį.
— Puikumėlis! – šūktelėjo Bergilis. – Mums, berniukams, jau nebeleidžiama išeiti pro Vartus be vyresniųjų. Dabar matysime geriau.
Už Vartų palei kelkraštį ir aplink grįstą aikštę, į kurią susibėgo visi į Minas Tiritą vedantys keliai, būriavosi minia žmonių. Visų akys buvo nukreiptos į pietus, netrukus per minią nusirito murmesys:
— Ten jau matosi dulkės! Jie ateina!
Pipinas.su Bergiliu prasiskynė kelią į priekinę minios eilę ir ėmė laukti. Tolumoje sugaudė ragai, tarsi stiprėjantis vėjas iki jų atsklido sveikinimo riksmai. Tada kažkas sutrimitavo, žmonės aplink bičiulius ėmė šaukti:
— Forlongas! Forlongas!
— Ką jie sako? – paklausė Pipinas.
— Atvyko Forlongas, – atsakė Bergilis. – Senasis Forlongas Drūtuolis, Losarnacho Valdovas. Ten gyvena mano seneliai. Valio! Štai jis, šaunusis Forlongas!
Kolonos priekyje žingsniavo didelis storakojis žirgas, nešdamas plačių pečių, stambaus sudėjimo vyrą – seną, pražilusia barzda, bet su šarvais, juodu šalmu ir ilga sunkia ietimi rankoje. Už jo išdidžiai žygiavo gerai šarvuoti vyrai su dideliais kovos kirviais – niūrių veidų, neaukšto ūgio ir tamsesnio gymio nei tie, kuriuos Pipinui teko matyti Gondore.
— Forlongas! – šaukė žmonės. – Tikro draugo narsi širdis! Forlongas! – Tačiau Losarnacho vyrams praėjus jie murmėjo: – Tiek nedaug! Du šimtai, gal jie juokauja? Mes tikėjomės dešimt kartų daugiau. Kalti juodieji laivai, Losarnachas išleido tik dalį savo pajėgų. Bet vis tiek geriau nei nieko.
Garsiai ir džiugiai sveikinami būriai žygiavo pro Vartus – aplinkinių šalių vyrai, tamsią valandą atvykę ginti Gondoro Miesto. Tačiau jų buvo per mažai, mažiau nei tikėtasi ar prašyta. Ringio Slėnio pėstininkai, vedami Dervorino, jų valdovo sūnaus: trys šimtai. Iš Mortondo aukštumų, didžiojo Juodųjų Šaknų Slėnio, nusileido augalotasis Duinhiras su sūnumis Duilinu bei Derufinu ir penkiais šimtais lankininkų. Iš Anfalaso, tolimojo Langstrando, atėjo ilga įvairiausių žmonių kolona – medžiotojų, piemenų ir kaimiečių, visi prastai ginkluoti, išskyrus jų valdovo Golasgilo giminę. Iš Lamedono – keletas niūrių kalnėnų be vado. Pora šimtų ar daugiau Etiro žvejų, palikusių savo laivus. Hirluinas Gražusis iš Žaliųjų Kalvų nuo Pinat Gelino su trimis šimtais gražių žaliarūbių vyrų. Ir paskutinis, pats išdidžiausias – Imrahilis, Dol Amroto Princas, Valdovo giminaitis, su paauksuotomis vėliavomis, ant kurių plazdėjo jo herbas – Laivas ir Sidabrinė Gulbė. Princas vedė būrį sunkiai šarvuotų riterių ant pilkų žirgų ir septynis šimtus aukštų, pilkaakių, tamsiaplaukių vyrų, įžengusių į Miestą su daina.
Tai buvo viskas, mažiau nei trys tūkstančiai. Daugiau nebeatvyko niekas. Šauksmai ir batų trepsėjimas nutilo už Miesto sienų. Žiūrovai kurį laiką stovėjo tylėdami. Dulkės kabėjo ore, vėjas nurimo ir sunkiai leidosi vakaras. Artėjo saulėlydis, raudona saulė pasislėpė už Mindoluino. Ant Miesto nusileido šešėlis.
Pipinas pakėlė galvą ir pamatė pelenų pilkumo dangų, lyg virš jų kabotų dulkių bei dūmų debesis, pro kurį vos skverbėsi šviesa. Tik vakaruose mirštanti saulė sutelkė paskutines jėgas ir aplink juodą Mindoluino masyvą degė žarijomis nusagstyta liepsna.
— Rūstybėje pasibaigė graži-diena... – tarė hobitas, visai pamiršęs šalia stovintį berniuką.
— Taip bus ir man, jeigu negrįšiu namo iki saulėlydžio varpų, atsiliepė Bergilis. – Eime! Jau trimituoja uždaryti Vartus.
Susiėmę rankomis jie grįžo į Miestą, paskutinieji praėję pro uždaromus Vartus. Jiems pasiekus Žibintininkų gatvę, niūriai ėmė gausti visų bokštų varpai. Languose užsidegė šviesos, iš kareivinių palei sienas atsklido dainos garsai.
— Lik sveikas šiam kartui, – tarė Bergilis. – Perduok linkėjimus tėvui ir padėkok jam už tai, jog atsiuntė man draugą. Prašau, sugrįžk kuo greičiau. Beveik norėčiau, kad karo nebūtų – mudu galėtume linksmai praleisti keletą dienų. Galėtume nukeliauti į Losarnachą, į mano senelių namus. Pavasarį ten smagu – miškai ir laukai pilni gėlių. Galbūt kada nors vėliau. Jie niekada neįveiks mūsų Valdovo, o mano tėvas labai narsus. Labanaktis ir iki pasimatymo!
Atsisveikinęs su berniuku, Pipinas nuskubėjo atgal į Citadelę. Kelias atrodė netrumpas, jis sukaito ir labai išalko, greitai viską uždengė tamsi naktis. Nė viena žvaigždė nedrįso įdrėksti dangaus. Hobitas pavėlavo vakarienės, bet Beregondas džiaugsmingai jį sutiko ir pasisodinęs šalia išklausinėjo apie sūnų. Pavalgęs Pipinas dar kiek pasėdėjo ir išėjo: apimtas keisto nerimo jis labai norėjo vėl pamatyti Gendalfą.
— Ar surasi kelią? – paklausė Beregondas. Jie sėdėjo mažoje salėje šiaurinėje Citadelės pusėje. – Naktis tamsi, o dar tamsesnė ji tapo, kai buvo įsakyta Mieste užgesinti visus žiburius. Galiu tau perduoti ir kitą įsakymą – rytoj anksti ryte esi kviečiamas pas Lordą Denetorą. Bijau, kad į Trečiąjį Būrį tu nepateksi. Bet tikiuosi " tave dar sykį susitikti. Geros nakties ir ramaus miego!