George R. R. Martin
Karalių kova
Skiriu Johnui ir Gail
už visą tą duoną ir midų,
kuriuo dalijomės.
Prologas
Per švintantį dangų nutįso kometos uodega — raudonas kirtis, kraujuojantis virš Drakono Uolos akmenų tarsi žaizda rausvai purpuriniame skliaute.
Išėjęs iš savo kambario, meisteris stabtelėjo vėjų nugairintame balkone. Po ilgo skrydžio čia nutūpdavo varnai. Jų išmatos margavo ant milžiniškų figūrų, per dvylika pėdų iškilusių abiejose pusėse, — pragaro šuns ir sparnuoto drakono, dviejų iš tūkstančio, kurios dunksojo virš senovinės tvirtovės sienų. Kai pirmą kartą atvyko į Drakono Uolą, akmeninių pabaisų pulkai jį slėgė, tačiau metams slenkant tas įspūdis išblėso. Dabar mąstė apie jas kaip apie senus draugus. Trise jie žvelgė į dangų nujausdami nelaimę.
Meisteris netikėjo ženklais. Ir vis dėlto… nors jau ilgokai pagyvenęs, Kresenas niekada iki šiol nematė bent perpus tokios ryškios kometos, o dar ta spalva — šiurpi, kraujo ir liepsnos, saulėlydžio spalva. Pagalvojo apie savo akmeninius kaimynus — gal ir jiems neteko regėti nieko panašaus. Atsirado čia kur kas anksčiau už jį ir tebestovės, kai jo pilyje jau seniai nebebus. Kad taip galėtų prabilti tos akmeninės lūpos…
Kaip paika. Jis atsirėmė į dantytą sieną, pirštais apčiuopė šiurkštų juodo akmens paviršių. Apačioje riaumodamos į uolas tiško bangos. Pokalbiai su akmeniniais milžinais, pranašystės danguje. Esu senas ir niekam tikęs, visai suvaikėjau. Nejaugi išmintis, kurią negailėdamas pastangų kaupė per ištisą gyvenimą, dabar pasitraukė kartu su jėgomis ir sveikata? Juk jis — meisteris, mokęsis ir pagerbtas grandine didžiojoje Senmiesčio Citadelėje. Kaip žemai jis puolęs, jei jo galva pilna prietarų lyg kokio neišmanėlio juodadarbio?
Taip, bet vis dėlto… vis dėlto… kometa dabar švytėjo ir dieną, už pilies iš karščiu tvoskiančių Drakono kalno angų kilo blyškiai pilkšvas garas, o aną rytą baltas varnas atnešė žinią net iš pačios Citadelės — seniai lauktą, bet dėl to ne mažiau baugią žinią apie vasaros pabaigą. Ir vėl tie ženklai. Jų per daug, kad numotum ranka. Ką visa tai reiškia? — norėjosi jam surikti.
— Meisteri Kresenai, turime svečių, — Pilosas kalbėjo tyliai tarsi bijodamas sutrikdyti reikšmingus meisterio apmąstymus. Jei būtų žinojęs, kokių niekų pilna jo galva, būtų rėkte rėkęs. — Princesė norėtų pamatyti baltąjį varną.
Pilosas, atidus kaip visada, dabar vadino ją princese, nes jos lordas tėvas tapo karalium. Valdančiu tik rūkstančių uolų gūbrį neaprėpiamoje sūrioje jūroje, bet vis dėlto karalium.
— Kartu atėjo ir jos juokdarys.
Senis nusigręžė nuo raustančio dangaus, ranka remdamasis į drakoną, kad nepargriūtų.
— Padėk man atsisėsti ir kviesk juos.
Palaikydamas už rankos, Pilosas įvedė jį vidun. Jaunystėje vikrumo Kresenui nestigo, tačiau dabar artėjo jau aštuoniasdešimtoji jo vardo diena ir kojos neretai būdavo silpnos, linkdavo po kūno svoriu. Prieš dvejus metus jis kartą griuvo ir susilaužė šlaunikaulį, kuris taip iki galo ir nesugijo. Praėjusiais metais, jam susirgus, Citadelės siųstas iš Senmiesčio atvyko Pilosas, spėjęs prasmukti prieš pat lordui Staniui užveriant salą… jis turėjo tapti pagalbininku, kaip buvo pranešta, bet Kresenas žinojo tiesą. Pilosas atvyko pakeisti jo po mirties. Kresenui tai neturėjo reikšmės. Kažkas turės stoti jo vieton ir, matyt, greičiau, negu jam norėtųsi…
Jis leidosi jaunuolio pasodinamas prie knygų ir popierių.
— Vesk ją čionai. Nedera versti damos laukti.
Jis mostelėjo ranka — varganas ženklas paskubėti žmogaus, kuris pats jau nebesugeba niekur skubėti. Dėmių nusėta, raukšlių raukšlelių išvagota, popierių primenanti jo oda buvo tokia plona, kad po ja galėjai įžiūrėti kaulus ir kraujagyslių rezginį. O kaip tos rankos drebėjo — jo rankos, kadaise tokios miklios ir patikimos…
Pilosui grįžtant, kartu su juo kaip visada labai drovėdamasi įžengė mergaitė. Jai įkandin sekė juokdarys, kaip visada keistai, šonu, čiužinėdamas ir šokčiodamas. Ant galvos turėjo užsivožęs šalmą — seną skardinį kibirą su viršuje pritaisytais elnio ragais ir apkarstytą varpeliais. Sulig kiekvienu jo strykčiojančiu žingsniu tie skambaliukai dzingsėjo visi skirtingais balsais: tin-din-din, din-di-lin, bam-bim-bom.
— Kas mus taip anksti aplankė, Pilosai? — tarė Kresenas.
— Tai aš, o su manimi — Margius, meisteri Kresenai.
Į jį mirksėdamos žvelgė nekaltos žydros akys. Veidas, deja, nebuvo labai gražus. Keturkampis atsikišęs tėvo žandikaulis, nelemtos iš motinos paveldėtos ausys — lyg šito būtų negana, jį bjaurojo ir pilkžvynės pėdsakas, tos ligos priepuolis vos nepasiglemžė mergaitės dar lopšyje. Nuo pusės skruosto beveik iki kaklo apačios juosvais ir pilkais taškais nuberta oda skilinėjo ir šerpetojo, paliesta atrodė lyg akmuo, raumenys po ja buvo sustingę ir negyvi.
— Pilosas sakė, kad galime pasižiūrėti į baltąjį varną.
— Tikrai galite, — atsakė Kresenas. Tartum pajėgtų jai ko nors neleisti. Tam vaikui jau ir taip daug teko prisikentėti. Šaukė mergaitę Šairine. Per kitą vardadienį jai turėjo sueiti dešimt metų; liūdnesnio vaiko meisteris Kresenas niekada nebuvo matęs. Jos liūdesys — tai mano gėda, mąstė senis, dar vienas įrodymas, koks esu nevykėlis.
— Meisteri Pilosai, būk toks malonus ir atnešk ledi Šairinei iš varnų pastogės tą paukštį.
— Su džiaugsmu.
Pilosas buvo mandagus jaunuolis, ne vyresnis nei dvidešimt penkerių, bet rimtas lyg šešiasdešimtmetis. Jeigu tik būtų buvęs linksmesnis, gyvesnis — gyvybės čia itin trūko. Niūrioms vietoms reikia ne rimtumo, bet šviesos, o Drakono Uola, be abejo, buvo labai niūri — vieniša tvirtovė vandenų tyruose, plakama audrų, ėdama druskų, su greta stūksančiu ir dūmais spjaudančiu kalnu. Meisteris privalo eiti ten, kur siunčiamas, tad Kresenas gal prieš dvylika metų atkeliavo čia su savo valdovu ir tarnavo jam. Gerai tarnavo. Tačiau niekada nepamilo Drakono Uolos, nesijautė čia iš tiesų kaip namuose. Paskutinėmis dienomis, prabusdamas iš nerimastingų sapnų, kuriuose savo pasirodymu sumaištį vis keldavo raudonoji moteris, Kresenas dažnai nesusigaudydavo kur esąs.
Juokdarys, atgręžęs dėmių išmargintą galvą, žiūrėjo, kaip Pilosas kopia į pastogę stačiais geležiniais laiptais. Vos jam krustelėjus, sudzingsėdavo skambalėliai.
— Jūros gelmėj paukščiai vietoj plunksnų pasidengę žvynais, — tarė jis tilindžiuodamas. — Žinau, žinau tikrai, ai ai.
Net ir kaip juokdarys Margaveidis atrodė apgailėtinas. Galbūt kadaise jis mokėjo krėsti pokštus taip, kad visi leipdavo juokais, tačiau jūra atėmė iš jo tą gebėjimą, kartu pasiimdama ir pusę proto bei visą atmintį. Dabar vaikštinėjo glebus, nutukęs, tai tampomas traukulių, tai purtomas drebulio, dažniausiai kažką nerišliai vapėdamas. Dabar iš jo tik šita mergaitė ir juokdavosi, jai vienintelei rūpėjo, gyvas jis ar miręs.
Maža atgrasi mergaitė, liūdnas juokdarys, o čia dar ir meisteris… sudėjus į sakmę, žmonės nesulaikytų ašarų.
— Sėskis šalia, vaikeli, — Kresenas pasivadino ją arčiau. — Labai ankstyvas metas vaikščioti į svečius, dar tik aušta. Turėtum šiltai apsiklosčiusi snausti savo lovoje.