Bet Tomenas bakstelėjo pentinais ponį ir nušuoliavo tiesiai per kiemą rėkdamas iš džiaugsmo. Vienas iš tų laukinių, nerangus milžinas, toks plaukuotas, kad žandenos dengė vos ne visą veidą, stvėrė berniuką iš balno su visais šarvais ir pastatė ant žemės greta dėdės. Tirionas plekšnojo jam per nugaros šarvų plokštę, Tomenas kvatojo neatgaudamas kvapo, ir jo juokas, atsimušdamas nuo sienų, aidėjo per pilį, o Sansa šiurpdama pastebėjo, kad jie abu — vienodo ūgio. Paskui brolį atskuodė Mirsela, nykštukas čiupo ją už liemens ir spiegiančią puolė sukti ratu.
Netrukus nuleidęs mergaitę ant žemės, mažasis žmogutis ją švelniai pabučiavo į kaktą ir krypuodamas patraukė per kiemą prie Džofrio. Du jo vyrai neatsilikdami sekė iš paskos — juodaplaukis ir juodaakis samdinys, kurio judesiai priminė sėlinančią katę, ir liesas jaunuolis su tuščiu įdubimu ten, kur anksčiau buvo akis. Tomenas ir Mirsela tipeno kartu.
Nykštukas prieš karalių priklaupė ant vieno kelio.
— Jūsų malonybe.
— Tu, — pratarė Džofris.
— Aš, — sutiko Kipšas, — nors kaip dėdei ir vyresniam amžiumi pritiktų ir malonesnis pasveikinimas.
— Žmonės kalba, kad tu negyvas, — tarė Skalikas.
Mažasis žmogus žvilgtelėjo į didįjį. Viena jo akis buvo žalia, kita juoda, ir iš abiejų padvelkė šaltis.
— Kalbu su karaliumi, ne su jo šunimi.
— Džiaugiuosi, kad tu gyvas, — įsiterpė princesė Mirsela.
— Šiuo atžvilgiu abu galvojame panašiai, mielas vaike, — Tirionas atsigręžė į Sansą. — Miledi, užjaučiu dėl to, ką jums teko prarasti. Dievai kartais būna iš tiesų žiaurūs.
Sansa niekaip nesugalvojo, ką jam atsakyti. Kaip jis gali užjausti dėl to, ko ji neteko? Gal jis šaiposi iš jos? Ne dievai buvo žiaurūs, tik Džofris.
— Užjaučiu ir tave, Džofri, dėl to, ką praradai, — pridūrė nykštukas.
— Ką aš praradau?
— Savo karališkąjį tėvą. Toks stambus ir smarkus vyras juoda barzda; prisiminsi jį, jei tik pasistengsi. Karaliavo iki tavęs.
— Ak, jis. Taip, tai buvo labai liūdnas įvykis, jį užmušė šernas.
— Ar taip „žmonės“ kalba, jūsų malonybe?
Džofris susiraukė. Sansa pajuto privalanti ką nors pasakyti. Kaip ten ją mokydavo septonė Mordeina? Damos šarvas — mandagumas, štai taip. Ji pasitelkė tą šarvą ir tarė:
— Apgailestauju, milorde, kad mano ledi motina paėmė jus į nelaisvę.
— Dėl to apgailestauja daugybė žmonių, — atsiliepė Tirionas, — ir kol dar esu gyvas, kai kurie pasigailės dar smarkiau… tačiau dėkoju, kad atjaučiate. Džofri, kur galėčiau rasti tavo motiną?
— Ji posėdžiauja su mano taryba, — atsakė karalius. — Tavo brolis Džeimis pralaimi mūšį po mūšio. — Jis piktai pažvelgė į Sansą, tarsi ši būtų dėl to kalta. — Starkai paėmė jį į nelaisvę, o mes praradome Riveraną, ir dabar jos kvailas brolis apsiskelbė karalium.
Nykštukas kreivai šyptelėjo.
— Šiais laikais visokiausi žmonės vadina save karaliais.
Džofas nesusigaudė, kaip tai suprasti, bet žvelgė įtariai ir atrodė šiek tiek suglumęs.
— Taip. Žinoma. Malonu, kad esi gyvas, dėde. Ar atvežei dovaną mano vardo dienai?
— Taip. Savo protą.
— Verčiau norėčiau Robo Starko galvos, — tarė Džofas, klastingai žvilgtelėjęs į Sansą. — Tomenai, Mirsela, eime.
Sandoras Kligeinas akimirkai stabtelėjo.
— Jumis dėtas, mažasis žmogau, pasaugočiau liežuvį, — įspėjo jis ir nužingsniavo paskui savo senjorą.
Sansa liko su nykštuku ir jo pabaisomis. Mėgino sugalvoti, ką dar galėtų pasakyti.
— Susižeidėte ranką, — pagaliau rado tinkamus žodžius.
— Mūšyje prie Žaliosios Šakos vienas jūsų šiauriečių pataikė man blokštu. Išsigelbėjau virsdamas nuo žirgo. — Tirionas įdėmiai pažvelgė jai į veidą, ir jo šypsena sušvelnėjo. — Jūs tokia liūdna, nes sielvartaujate dėl savo lordo tėvo?
— Mano tėvas buvo išdavikas, — iš karto pareiškė Sansa. — Taip pat ir mano brolis bei ledi motina yra išdavikai. — Šitaip atsakinėti ji išmoko greitai. — Esu ištikima savo mylimajam Džofriui.
— Be abejo. Ištikima kaip elnias, kurį apsupo vilkai.
— Liūtai, — sušnibždėjo ji negalvodama. Čia pat nerimastingai apsidairė, tačiau aplinkui buvo tuščia, nugirsti niekas negalėjo.
Lanisteris ištiesė ranką ir, suėmęs jos plaštaką, spustelėjo.
— Aš — nedidelis liūtas, vaikeli, ir, prisiekiu, tavęs nepulsiu.
Nusilenkęs pridūrė:
— Dabar prašau man atleisti, turiu skubių reikalų su karaliene ir taryba.
Sansa žiūrėjo, kaip jis tolsta, sulig kiekvienu žingsniu, lyg koks keistas padaras, sunkiai krypuodamas į šonus. Jis kalba švelniau negu Džofris, svarstė ji, bet ir karalienė anksčiau su manimi kalbėdavo švelniai. Jis vis dėlto Lanisteris, jos brolis ir Džofo dėdė, joks draugas. Kadaise ji visa širdimi mylėjo princą Džofrį, žavėjosi ir pasitikėjo jo motina karaliene. Už tą meilę ir pasitikėjimą jie atsilygino jos tėvo galva. Daugiau taip klysti Sansa neketino.
Tirionas
Seras Mendonas Muras su stingdančio baltumo karaliaus sargybos apdaru atrodė beveik kaip į drobulę susuptas lavonas.
— Jos malonybė įsakė, kad posėdžio metu tarybos niekas netrikdytų.
— Aš juk esu labai mažas trikdis, sere, — Tirionas iš rankovės išsitraukė pergamentą. — Turiu laišką nuo savo tėvo, lordo Taivino Lanisterio, karaliaus rankos. Štai jo antspaudas.
— Jos malonybė nepageidauja būti trikdoma, — lėtai pakartojo seras Mendonas, tarsi Tirionas būtų koks bukaprotis ir pirmą kartą galėjo neišgirsti.
Džeimis kartą sakė jam, kad iš visos karaliaus sargybos Muras yra pavojingiausias — išskyrus, žinoma, jį patį, — nes jo veide neatsispindi nė menkiausia užuomina apie tai, ko jis galbūt tuojau griebsis. Tokia užuomina Tirionui būtų pravertusi. Prireikus stvertis už ginklo Bronas su Timetu tą riterį tikriausiai nudėtų, bet vargu ar jis galėtų tikėtis sėkmės pradėjęs tuo, kad nužudė vieną iš Džofrio saugotojų. Tačiau jeigu leisis nuvaromas šalin, kokia tada jo galia? Jis prisivertė nusišypsoti.
— Sere Mendonai, jūs nesate pažįstamas su mano palydovais. Tai Timetas, Timeto sūnus, Apdegėlių raudonoji ranka. O šis — Bronas. Tikriausiai pamenate serą Vardį Egeną, lordo Arino apsaugos kapitoną?
— Pažįstu tą vyrą, — sero Mendono akys buvo blyškiai pilkos, keistai abejingos ir negyvos.
— Pažinojai, — šyptelėjęs pataisė Bronas.
Seras Mendonas nesiteikė parodyti, kad ką nors girdėjo.
— Kad ir kaip ten būtų, — nerūpestingai tarė Tirionas, — iš tiesų, sere, turiu pamatyti savo seserį ir įteikti jai laišką. Ar nebūtumėt toks malonus atidaryti mums duris?
Baltasis riteris neatsiliepė. Dar akimirka, ir Tirionas jau būtų veržęsis jėga, kai seras Mendonas staiga žingtelėjo į šalį.
— Jūs galite įeiti. Jie — ne.