— Džeimis…
— …man toks pat brolis, kaip ir tau, — nutraukė ją Tirionas. — Pažadėk man paramą, o aš tau pažadu, kad išlaisvinsime Džeimį ir susigrąžinsime gyvą ir sveiką.
— Kaip? — pareikalavo įrodymų Sersėja. — Starkų vaikis ir jo motina vargu ar pamirš, kad mes nukirsdinome lordą Edardą.
— Iš tiesų, — sutiko Tirionas, — bet juk tebeturi jo dukteris, ar ne taip? Vyresniąją mergaitę mačiau kieme su Džofriu.
— Sansa, — tarė karalienė. — Visur skelbiu, kad turiu ir jaunesniąją, tačiau tai melas. Robertui mirus pasiunčiau Meriną Trentą jos sučiupti, bet įsikišo tas nelemtas šokių mokytojas, ir mergaitė pabėgo. Nuo tada niekas jos nebematė. Tikriausiai ji nebegyva. Tą dieną gyvybę prarado daug žmonių.
Tirionas dėjo viltis į abi Starko mergaites, bet dabar buvo aišku, kad teks verstis su viena.
— Papasakok apie taryboje posėdžiaujančius mūsų draugus.
Jo sesuo žvilgtelėjo į duris.
— Kas atsitiko?
— Regis, tėvui jie ne itin patinka. Man iškeliaujant, jis svarstė, kaip jų galvos atrodytų ant sienos greta lordo Starko, — jis palinko virš stalo. — Esi tikra, kad jie ištikimi? Pasitiki jais?
— Aš niekuo nepasitikiu, — burbtelėjo Sersėja. — Man jie reikalingi. Ar tėvas mano, kad jie vedžioja mus už nosies?
— Gal greičiau įtaria.
— Kodėl? Ką jis žino?
Tirionas gūžtelėjo pečiais.
— Jis žino, kad trumpas tavo sūnaus karaliavimas jau pasižymėjo gausybe kvailysčių ir bėdų. Tai verčia galvoti, kad kažkas Džofriui duoda labai prastų patarimų.
Sersėja tiriamai pažvelgė į jį.
— Gerų patarimų Džofui nestinga. Jis visada buvo stiprios valios. Dabar, tapęs karalium, mano turįs elgtis kaip jam patinka, o ne taip, kaip jam liepiama.
— Karūnos keistai paveikia galvas, ant kurių jos atsiduria, — pritarė Tirionas. — Visas tas reikalas su Edardu Starku… Džofrio darbas?
Karalienė vyptelėjo.
— Jam buvo liepta Starkui dovanoti, leisti jam vilktis juodai. Tas žmogus būtų amžiams pasitraukęs mums iš kelio, tad būtume galėję su jo sūnumi sudaryti taiką, bet Džofas pats nusprendė parodyti miniai įdomesnį reginį. Ką turėjau daryti? Jis pareikalavo lordo Edardo galvos vos ne pusės miesto akivaizdoje. O Janas Slintas ir Ilinas Peinas negaišdami stvėrėsi darbo ir nušniojo tam vyrui galvą, man nespėjus ištarti nė žodžio! — Jos plaštaka susispaudė į kumštį. — Aukštasis septonas dabar priekaištauja, kad mes išniekinome Beiloro septą aptaškę ją krauju, nes melavome apie savo ketinimus.
— Na, atrodo, jis turi pagrindo taip sakyti, — atsiliepė Tirionas. — Vadinasi, čia prikišo nagus šitas lordas Slintas, ar ne taip? Dar sakyk, kam kilo nuostabi mintis atiduoti jam Harenholą ir paskirti į tarybą?
— Tuo rūpinosi Mažasis Pirštas. Mums reikėjo Slinto auksinių apsiaustų. Edardas rezgė sąmokslą su Renliu ir siuntė laišką lordui Staniui, siūlydamas jam sostą. Galėjome viską prarasti. Tiesą sakant, visai nedaug trūko, kad būtume praradę. Jeigu Sansa nebūtų atėjusi pas mane ir papasakojusi apie visus tėvo planus…
Tirionas apstulbo.
— Tikrai? Jo paties duktė?
Sansa visada atrodė tokia miela mergaitė, švelni ir mandagi.
— Ji buvo iki ausų įsimylėjusi. Dėl Džofrio būtų padariusi bet ką, kol jis nenukirto jos tėvui galvos ir nepavadino šito malone. Tada meilė baigėsi.
— Jo malonybė pasižymi ypatingu gebėjimu patraukti savo pusėn pavaldinių širdis, — kreivai šypsodamasis tarė Tirionas. — Ar atleisti serą Baristaną Selmį iš karaliaus sargybos taip pat norėjo Džofris?
Sersėja atsiduso.
— Džofas norėjo kam nors suversti kaltę dėl Roberto mirties. Veiris pasiūlė serą Baristaną. Kodėl gi ne? Tai leido Džeimiui tapti karaliaus sargybos vadu ir gauti vietą mažojoje taryboje, o Džofas galėjo numesti kaulą savo šuniui. Jis labai myli tą Sandorą Kligeiną. Buvome pasiruošę pasiūlyti Selmiui žemės ir pilaitę — kur kas daugiau, negu tas senas niekam tikęs kvailys nusipelnė.
— Girdėjau, kad tas senas niekam tikęs kvailys nudūrė du Slinto auksinius apsiaustus, kai tie bandė jį sučiupti prie Purvo vartų.
Sesuo sėdėjo labai nusiminusi.
— Janui derėjo nusiųsti daugiau vyrų. Jis ne toks sumanus, kaip norėtųsi.
— Seras Baristanas vadovavo Roberto Barateono karališkajai sargybai, — atkreipė dėmesį Tirionas. — Jis su Džeimiu vieninteliai likę gyvi iš Eirio Targarieno septyneto. Žmonės apie jį kalba taip pat, kaip ir apie Serviną Veidrodinį Skydą ar princą Eimoną — Drakono riterį. Kaip manai, ką jie sakys išvydę Baristaną Narsųjį jojantį šalia Robo Starko ar Stanio Barateono?
Sersėja nudelbė akis.
— Apie tai nepagalvojau.
— Užtat tėvas pagalvojo, — tarė Tirionas. — Todėl mane ir atsiuntė. Kad baigtųsi visos šitos kvailystės ir tavo sūnus ateitų į protą.
— Vargu ar Džofas su tavimi bus sukalbamesnis negu su manimi.
— Gal ir bus.
— Kodėl?
— Jis žino, kad tu jo niekada nepaliesi.
Sersėjos akys susiaurėjo.
— Jeigu manai, kad leisiu jam kenkti, tai tikriausiai karščiuoji.
Tirionas atsiduso. Ji visai nesuprato, tai atsitikdavo ne taip jau retai.
— Džofriui su manimi lygiai taip pat saugu, kaip ir su tavimi, — patikino jis seserį, — tačiau jausdamas grėsmę, bus labiau nusiteikęs klausyti, kas jam sakoma. — Jis paėmė Sersėją už rankos. — Juk žinai, aš — tavo brolis. Tau manęs reikia, ir nesvarbu, ar pati tai pripažįsti, ar ne. Manęs reikia ir tavo sūnui, jeigu jis nori bent kiek ilgiau pasėdėti tame bjauriame geležiniame krėsle.
Jo sesuo atrodė apstulbusi, kad jis drįso ją paliesti.
— Visada buvai gudrus.
— Aš mažas, ir gudrybės mano mažos, — nusišypsojo jis.
— Gal ir verta pamėginti… bet nesuklysk, Tirionai. Jeigu sutiksiu, pagal titulą būsi karaliaus ranka, bet iš tiesų — mano ranka. Prieš imdamasis veikti visada dalysies su manimi visais planais ir ketinimais, ir nieko nedarysi be mano pritarimo. Ar supranti?
— Ak, taip.
— Sutinki?
— Žinoma, — pamelavo jis. — Sesute, aš tavo. — Kol man tai reikalinga. — Tad dabar, kai siekiame vieno tikslo, neturėtume ko nors slėpti vienas nuo kito. Sakai, Džofris liepė nužudyti lordą Edardą, Veiris pašalino serą Baristaną, o Mažasis Pirštas parūpino mums lordą Slintą. Kas gi nužudė Joną Ariną?
Sersėja staigiai atitraukė ranką.
— Iš kur aš žinau?
— Gedinti našlė Slėnyje, regis, mano, kad tai padariau aš. Kažin, kaip jai kilo tokia mintis?
— Visiškai neįsivaizduoju. Tas kvailys Edardas Starkas tuo pačiu kaltino ir mane. Jis užsiminė, kad lordas Arinas įtarė ar… na, gal manė…
— Kad tu dulkiniesi su mūsų mieluoju Džeimiu?
Sersėja šėrė jam per veidą.
— Gal manei, kad aš toks pat aklas kaip tėvas? — Tirionas pasitrynė skruostą. — Man visai nerūpi, su kuo tu gulinėji… nors neatrodo labai teisinga, kad vienam broliui duodi, o kitam — ne.
Ji vėl skėlė jam antausį.
— Būk švelnesnė, Sersėja. Juk aš tik juokauju su tavimi. Be to, jei atvirai, mieliau susirasčiau kokią dailią kekšiukę. Niekada negalėjau suprasti, ką Džeimis tavyje mato, išskyrus tik savo paties atspindį.
Ji vėl trenkė jam per veidą.
Tiriono skruostai degė raudoniu, bet jis tebesišypsojo.
— Jeigu ir toliau taip darysi, galiu supykti.