— Niekada negalėsi pailsėti, — tarė ji, stovėdama priešais Tirioną rausva, nuoga ir graži, viena ranka įsirėmusi į klubą. — Kaskart atsigulęs lovon, galvosi apie mane. Tada tau sustandės, bet niekas tau nepagelbės ir niekaip neužmigsi, nebent pats… — Ji nušvito ta gudria šypsena, kuri taip patikdavo Tirionui. — Ak, ar tik ne dėl to jį vadina Rankos bokštu, milorde?
— Nutilk ir pabučiuok mane, — paliepė jis.
Ant jos lūpų, regis, dar buvo justi vyno skonis, mažos tvirtos krūtys prisispaudė prie jo, kol Šajos pirštai mazgė kelnių raištelius.
— Mano liūtas, — sušnibždėjo ji, kai Tirionas, norėdamas nusirengti, liovėsi ją bučiavęs. — Mano meilusis lordas, manasis Lanisterių milžinas.
Tirionas stumtelėjo ją link lovos. Kai įsibrovė į ją, ji sukliko taip garsiai, kad būtų galėjusi pažadinti kape besiilsintį Beilorą Palaimintąjį, o jos nagai paliko brūžes Tirionui ant nugaros. Jis niekada nebuvo patyręs skausmo, kuris būtų buvęs bent perpus tiek malonus.
Kvailys, vėliau tylomis mąstė jis, kai jie gulėjo įdubusio čiužinio viduryje tarp suglamžytų paklodžių. Nykštuk, ar tu kada pasimokysi? Ji — kekšė, kad tave nelabieji, jai patinka tavo pinigai, o ne pimpalas. Prisimeni Tišą? Tačiau jo pirštams vos vos brūkštelėjus vieną spenelį, tas paliestas sustandėjo, o ant krūties, toje vietoje, kur jis įkando aistros pagautas, buvo matyti žymė.
— Tad ką dabar veiksi, mano lorde, tapęs karaliaus ranka? — paklausė jo Šaja, kai jis sugniaužė tą šiltą mielą kauburėlį.
— Tai, ko Sersėja nė už ką nesitiki, — sumurmėjo Tirionas, įsikniaubęs į jos grakštų kaklą. — Vykdysiu… teisingumą.
Branas
Branas labiau mėgo kietą palangės akmenį negu savo minkštą pūkų čiužinį ir antklodes. Gulint lovoje, sienos aplinkui susispausdavo, o lubos visu svoriu prislėgdavo iš viršaus. Gulint lovoje, kambarys virsdavo vienute, Vinterfelas — kalėjimu. O už lango plytėjo viliojantis pasaulis.
Jis nepajėgė nei vaikščioti ar laipioti, kaip kadaise, nei medžioti ar kautis mediniu kalaviju, bet galėjo žiūrėti. Mėgo stebėti, kaip visame Vinterfele sušvinta langai, — tai už jų rombo pavidalo stiklų sužimba žvakės, užkuriama ugnis židiniuose. Dar jam patikdavo klausytis, kaip į žvaigždes staugia didvilkiai.
Pastaruoju metu jis dažnai sapnuodavo didvilkius. Jie kalba su manimi, brolis su broliu, sakydavo sau išgirdęs didvilkius staugiant. Beveik suprasdavo juos… gal ne visai, gal ne iš tikrųjų, bet beveik… tartum jie ringuotų sava kalba, kurią jis kadaise mokėjo, o dabar pamiršo. Valderius jie gąsdino, tačiau Starkai buvo vilkų kraujo. Taip jam sakė senoji auklė. „Nors vienų tas kraujas stipresnis, kitų — menkesnis“, — įspėjo ji.
Vasara staugdavo liūdnai, pratisai, su ilgesiu ir sielvartu. Gauruočius labiau priminė laukinį žvėrį. Jų balsai aidėjo per kiemus ir sales, kol imdavo rodytis, kad Vinterfele siaučia kažkokia baisi didvilkių gauja, nors iš tiesų jų tebuvo du… tik du iš anksčiau čia gyvenusių šešių. Ar jie taip pat pasiilgsta brolių ir seserų? — svarstė Branas. Ar jie taip šaukiasi Pilkojo Vėjo ir Vaiduoklio, Naimirijos ir Ledi šešėlio? Kviečia sugrįžti namo, kad vėl visi būtų viena gauja?
— Ar kas galėtų atspėti vilko mintis? — tarė seras Rodrikas Kaselis, Brano paklaustas, kodėl jie kaukia. Brano ledi motina, kol jos nebus, serui Rodrikui pavedė valdyti Vinterfelo pilį, ir tos pareigos nepalikdavo jam laiko mąstyti apie nesvarbius dalykus.
— Jie šaukiasi laisvės, — pareiškė šunidės viršininkas Farlenas, nemėgęs didvilkių lygiai taip pat kaip ir jo skalikai. — Jiems nepatinka būti uždarytiems, argi gali juos dėl to kaltinti? Laukiniai padarai turi gyventi laukiniuose tyruose, o ne pilyje.
— Jie nori medžioti, — pritarė virėjas Geidžas, į didžiulį troškinio puodą mesdamas ketvirtainiškus taukų gabalėlius. — Vilkas užuodžia kur kas geriau negu žmogus. Gal mums ir nelabai patinka, bet jie užuodžia grobį.
Meisteris Luvinas manė kitaip.
— Vilkai dažnai staugia į mėnulį. Šitie staugia į kometą. Branai, matai, kokia ji ryški? Tikriausiai jie mano, kad tai mėnulis.
Kai Branas persakė tai Ošai, ši garsiai nusikvatojo.
— Tie vilkai turi daugiau proto negu tas tavo meisteris, — tarė tyržmogių moteris. — Jie žino tai, ką pilkas žmogus jau užmiršo.
Ji kalbėjo taip, kad Branas nejučia suvirpėjo, o į klausimą, ką gi kometa reiškia, tepasakė:
— Tai kraujas ir ugnis, berniuk, ir jokios laimės.
Apie kometą Branas pasiteiravo ir septono Čeilio, kai jie tvarkė iš degančios bibliotekos išgelbėtus ritinius.
— Tai kalavijas, kertantis metų laiką, — atsakė septonas, ir netrukus iš Senmiesčio, pranešdamas apie rudenį, atskrido baltas varnas, tad Čeilis, matyt, buvo visiškai teisus.
Tačiau senoji auklė taip nemanė, o ji jau gyveno ilgiau už juos visus.
— Drakonai, — tarė ji pakeldama galvą ir uosdama orą. Buvo beveik akla ir kometos nematė, tačiau aiškino galinti ją užuosti. — Bus drakonų, vaike, — tvirtino ji.
Princu auklė jo niekada nevadino.
Hodoras tepasakė: „Hodoras.“ Jis ir šiaip daugiau nieko nesakydavo.
Tačiau didvilkiai ir toliau kaukė. Ant sienų pusbalsiu keikėsi sargybiniai, būdose įnirtingai amsėjo skalikai, arklidžių garduose spardėsi žirgai, prie savo ugniakuro muistėsi Valderiai, ir net meisteris Luvinas skundėsi negalįs užmigti. Tik vienam Branui jie netrukdė. Po to, kai Gauruočius įkando mažajam Valderiui, seras Rodrikas tuos vilkus laikė uždaręs dievų giraitėje, tačiau Vinterfelo mūrai su garsais krėsdavo keistus pokštus, ir kartais atrodydavo, kad didvilkiai staugia čia pat kieme, tiesiai po Brano langais. Kitu metu jis būtų galėjęs prisiekti, kad jie tarsi sargybiniai laksto išorinėmis pilies sienomis. Jis taip troško juos pamatyti.
Užtat jis puikiai regėjo kometą, pakibusią virš sargybos būstinės ir Varpo bokšto bei nusitęsusią už apvalainos ir nedidukės Pirmosios pilies, ją puošiančių baugių figūrų juodi pavidalai šmėkšojo krauju pasruvusiose purpuro spalvos sutemose. Kadaise Branas žinojo visus tų statinių akmenis, kiekvieną jų gūbrelį; visais jais buvo laipiojęs ir kabarodavosi sienomis aukštyn taip pat lengvai, kaip kiti berniukai strykčiodavo laiptais žemyn. Stogai buvo jo slaptavietės, o su varnomis, gyvenančiomis apgriuvusio bokšto viršūnėje, jį siejo ypač didelė draugystė.
Bet paskui jis nukrito.
Paties kritimo Branas neatsiminė, bet kiti pasakojo, kad taip buvo, tad jam neliko nieko kita, tik manyti, jog tai tiesa. Jis vos nežuvo. Žiūrėdamas į vėjų nugairintas figūras virš Pirmosios pilies, kur tai nutiko, viduriuose pajusdavo keistą sunkų jausmą. Dabar nebegalėjo nei laipioti, nei vaikščioti, nei bėgti ar kautis kalaviju, ir jo puoselėtos svajonės apie riterystę jau seniai buvo apkartusios.
Vasara staugė tą dieną, kai Branas krito, ir dar ilgai per visą tą laiką, kol jis sulaužytas gulėjo lovoje. Apie tai jam prieš išeidamas į karą pasakojo Robas. Vasara jo gedėjo, o Gauruočius ir Pilkasis Vėjas jį palaikė. Vilkai tarsi žinodami atsiliepė ir tą naktį, kai kruvinas varnas atnešė žinią apie jų tėvo mirtį. Branas tuo metu su Rikonu meisterio bokšte aptarinėjo miško vaikus, tik staiga meisterio Luvino balsą paskandino Vasaros ir Gauruočiaus giesmė.
Ko jie gedi dabar? Gal koks priešas nužudė Šiaurės karalių — jo brolį Robą? Gal nuo sienos nukrito jo pavainikis brolis Jonas Snou? Gal mirė motina ar viena iš seserų? Ar čia dar kažkas kita, kaip, regis, mano ir septonas, ir meisteris, ir senoji auklė?