Jeigu iš tikrųjų būčiau didvilkis, suprasčiau jų giesmę, galvojo apimtas ilgesio. Savo vilkiškuose sapnuose jis lėkdavo per slėnius ir dantytus, ledu pasidengusius, aukščiau už bet kokius bokštus iškilusius kalnus, paskui stovėdavo viršūnėje po mėnulio pilnatimi, o visas pasaulis driekėsi apačioje, kaip kadaise.
— Ūūūū, — pamėgino staugti Branas. Sudėjęs delnus kaušeliu prie burnos, pakėlė galvą į kometą. — Ūūūūūūūūūūūūūūūūūū, aūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūū, — kaukė jis. Skambėjo kvailai, garsas buvo aukštas, tęvas, drebantis, ne vilko, o tik mažo berniuko. Tačiau Vasara atsiliepė, sodriu staugimu goždamas ploną Brano balsą, jam tuojau pritarė ir Gauruočius. Branas vėl stūgtelėjo. Jie staugė kartu, paskutinieji iš gaujos.
Išgirdęs triukšmą, prie durų sukruto Šiengalvis, jo sargybinis su gumbu ant nosies. Įkišęs galvą pamatė Braną, kaukiantį pro langą, ir paklausė:
— Kas gi čia dabar, prince?
Vadinamas princu Branas jausdavosi keistai, nors jis iš tiesų buvo Robo įpėdinis, o Robas dabar buvo Šiaurės karalius. Jis atsigręžė ir sustaugė į sargybinio pusę.
— Ūūūūūūūū. Ūū-ūū-ūūūūūūūūūūūūūū.
Šiengalvis susiraukė.
— Nagi, liaukitės tučtuojau.
— Ūūū-ūūū-ūūūūūūūū. Ūūū-ūūū-ūūūūūūūūūūūūūūūūūūūū.
Sargybinis išėjo. Kai grįžo, kartu su juo įžengė ir meisteris Luvinas, visas apsitaisęs pilkai, su ankšta meisterio grandine ant kaklo.
— Branai, tie žvėrys kelia užtektinai triukšmo ir be tavo pagalbos, — priėjęs prie Brano, jis palietė ranka jo kaktą. — Jau vėlu, turėtum jau seniai miegoti.
— Aš kalbuosi su vilkais. — Branas nustūmė jo ranką šalin.
— Paprašysiu Šiengalvio, kad nuneštų tave į lovą, gerai?
— Pats galiu atsigulti.
Mikenas palei jo kambario sienas įkalė geležinių strypų, tad Branas galėjo judėti po kambarį prisitraukdamas rankomis. Aišku, lėtai ir sunkiai, nuo tų pastangų skaudėdavo pečius, bet Branas labai nemėgo būti nešiojamas.
— Be to, neprivalau miegoti, jei man nesinori.
— Visi žmonės turi miegoti. Net ir princai.
— Miegodamas pavirstu vilku. — Branas nusigręžė ir vėl pažvelgė į tamsą už lango. — Ar vilkai sapnuoja?
— Manau, kad sapnus regi visi gyvi padarai, tik kitokius negu žmonės.
— O negyvi? — sukluso Branas, pagalvojęs apie savo tėvą. Tamsiuose rūsiuose po Vinterfelu akmentašys iš granito kalė jo tėvo figūrą.
— Vieni sako, kad taip, kiti — kad ne, — atsakė meisteris. — Patys mirusieji tyli.
— O medžiai sapnuoja?
— Medžiai? Ne…
— Sapnuoja, — staiga tvirtai pareiškė Branas. — Jie sapnuoja medžių sapnus. Ir man kartais prisisapnuoja medis. Burtmedis, toks kaip dievų giraitėje. Jis mane šaukia. Vilkiški sapnai geresni. Aš viską užuodžiu, o kartais jaučiu kraujo skonį.
Meisteris Luvinas timptelėjo grandinę, kad mažiau trintų kaklą.
— Jei daugiau laiko pabūtum su kitais vaikais…
— Nekenčiu kitų vaikų, — pasakė Branas, aiškiai galvodamas apie Valderius. — Juk įsakiau juos išsiųsti.
Luvino veidas tapo griežtas.
— Frėjai — tavo ledi motinos globotiniai, atsiųsti gyventi pas mus jos įsakymu. Neturi teisės jų išmesti, be to, tai būtų žiauru. Jeigu mes juos atstumsime, kur jie dėsis?
— Tegu keliauja namo. Dėl jų neleidi laikyti Vasaros čia.
— Mažasis Frėjus neprašė, kad vilkas jį pultų, — atsiliepė meisteris, — ir aš neprašiau.
— Tai buvo Gauruočius. Vasara nėra niekam įkandęs.
Didelis, juodas Rikono vilkas buvo toks piktas, kad kartais jo išsigąsdavo ir Branas.
— Vasara čia, šiame kambaryje, perkando žmogui gerklę, negi pamiršai? Tiesą sakant, tie maži mieli padarėliai, kuriuos su broliais radote sniege, išaugo, dabar jie — pavojingi žvėrys. Vengdami jų, Frėjų berniukai elgiasi išmintingai.
— Tai Valderius reikia uždaryti dievų giraitėje. Tegu ten sau žaidžia perkėlos valdovą kiek tinkami, o Vasara vėl galėtų miegoti su manimi. Jeigu esu princas, kodėl neklausai manęs? Norėjau pajodinėti Šokėja, bet Alapilvis neišleido manęs pro vartus.
— Ir teisingai padarė. Vilkų girioje gausu pavojų; turėjai tuo įsitikinti, kai ten buvai paskutinį kartą. Gal norėtum, kad koks nors plėšikas pagrobtų tave ir parduotų Lanisteriams?
— Vasara mane išgelbėtų, — Branas atkakliai varė savo. — Princams turi būti leidžiama plaukti į jūrą, medžioti šernus Vilkų girioje ir kautis ietimis.
— Branai, vaikeli, kam taip save kamuoji? Ateis diena, kai galbūt galėsi tuo užsiimti, bet dabar esi tik aštuonerių metų berniukas.
— Geriau būčiau vilkas. Tada gyvenčiau girioje, miegočiau kada noriu ir surasčiau Ariją su Sansa. Užuosčiau, kur jos yra, ir išvaduočiau, o kai Robas eitų į mūšį, kaučiausi greta jo kaip Pilkasis Vėjas. Dantimis išplėščiau Karalžudžiui gerklę, štai šitaip — drykst, tada karas baigtųsi ir visi sugrįžtų į Vinterfelą. Kad taip būčiau vilkas… — Ir Branas užkaukė: — Ūūū-ūūū-ūūūūūūūūūū.
Luvinas pakėlė balsą.
— Tikras princas priimtų…
— AAŪŪŪŪŪŪŪŪŪ, — staugė Branas dar garsiau, — ŪŪŪŪŪ-ŪŪŪŪŪ-ŪŪŪŪŪ.
Meisteris pasidavė.
— Kaip nori, vaike, — ir sielvartingu, bet kartu ir pasidygėjimo kupinu veidu išėjo iš kambario.
Likus vienam, staugti tapo nebe taip smagu. Po valandėlės Branas nutilo. Juk priėmiau juos, pyktelėjęs kalbėjo sau. Priėmiau kaip Vinterfelo valdovas, tikras lordas, nejaugi jis sakytų, kad ne. Valderiams atvykus iš Dvynių, labiausiai priešinosi Rikonas. Tas ketverių metų vaikiukas klykė norįs mamos ir tėčio, ir Robo, o ne šitų nepažįstamų berniukų. Branui teko jį raminti ir maloniai pasitikti Frėjus. Pasiūlė jiems prieglobstį, pasidalijo duona ir midumi bei vieta prie židinio, tad net meisteris Luvinas vėliau sakė, kad jis gražiai pasirodęs.
Tačiau visa tai buvo iki žaidimo.
Norint žaisti, reikėjo rąsto, lazdos, kokio vandens telkinio ir dar labai garsiai šūkauti. Abu Valderiai Branui tvirtino, kad svarbiausia — vanduo. Vietoj rąsto tiko lenta ar akmenų eilė, kokia šaka galėjo atstoti lazdą. Nebuvo būtina ir šaukti. Tačiau be vandens žaidimas žlugdavo. Meisteris Luvinas ir seras Rodrikas nė nesirengė leisti vaikams klajoti po Vilkų girią ieškant upelio, tad jie tenkinosi drumzlinomis balomis dievų giraitėje. Abu Valderiai anksčiau niekada nebuvo matę iš po žemės besiveržiančio ir burbuliuojančio vandens, bet jie nutarė, kad dėl to žaidimas taps dar įdomesnis.
Abu jie turėjo tą patį vardą — Valderis Frėjus. Didysis Valderis pasakojo, kad Dvyniuose yra daugybė Valderių, visi jie gavo vardą savo senelio, lordo Valderio Frėjaus, garbei. „Vinterfele kiekvienas turime savo vardą“, — šitai išgirdęs, jiems išdidžiai pareiškė Rikonas.
Žaidėjai rąstą dėdavo skersai vandens, vienas atsistodavo per vidurį su lazda rankose. Šis tapdavo perkėlos valdovu. Prisiartinus kitam žaidėjui, valdovas sakydavo: „Aš — perkėlos valdovas, kas eina?“ Ateinantis turėjo išdėstyti, kas esąs ir kodėl jam turi būti leista persikelti į kitą pusę. Valdovas galėjo reikalauti prisiekti, klausinėdavo įvairių dalykų. Žaidėjai neprivalėjo sakyti tiesos, tačiau priesaikų reikėjo laikytis, nebent pasakydavo žodį „galbūt“; tad visa gudrybė buvo taip ištarti tą žodį, kad perkėlos valdovas nepastebėtų. Paskui sekdavo mėginimas nustumti valdovą į vandenį, jei pavykdavo — nustūmęs tapdavo naujuoju perkėlos valdovu, bet tik tuo atveju, jeigu rasdavo progą pasakyti „galbūt“. Kitaip iškrisdavo iš žaidimo. Valdovas galėjo bet kada kitus griauti į vandenį ir tik jis vienas turėjo teisę naudoti lazdą.