Žaidimui įsibėgėjus, visi, regis, tik stumdydavo, daužydavo vieni kitus ir griūdavo į vandenį; dar vykdavo begaliniai triukšmingi ginčai, ar buvo pasakyta „galbūt“. Mažasis Valderis perkėlos valdovu būdavo dažniau už kitus.
Jį vadino mažuoju, nors buvo aukštas ir tvirtas, raudonveidis, dideliu apvaliu pilvu. Didysis Valderis buvo pailgo veido, liesas ir puse pėdos žemesnis.
— Jis vyresnis už mane penkiasdešimt dviem dienomis, — aiškino Mažasis Valderis, — tad iš pradžių buvo didesnis, bet aš augau greičiau.
— Mes pusbroliai, o ne broliai, — pridūrė Didysis Valderis, tas, kuris mažesnis. — Aš esu Valderis, Džemoso sūnus. Mano tėvas buvo lordo Valderio sūnus su jo ketvirtąja žmona. O jis — Valderis, Mereto sūnus. Jo senelė buvo lordo Valderio trečioji žmona, iš Kreikholo. Paveldėjimo sekoje jis eina pirma manęs, nors aš ir vyresnis.
— Tik penkiasdešimt dviem dienom, — paprieštaravo Mažasis Valderis. — Ir apskritai nė vienas mūsų niekada nevaldys Dvynių, kvaily tu.
— Aš valdysiu, — pareiškė Didysis Valderis. — Šiaip ar taip, mes ne vieninteliai Valderiai. Seras Stevronas turi anūką, Juodąjį Valderį, jis paveldėjimo eilėje ketvirtas, o dar yra Raudonasis Valderis, sero Emono sūnus, ir Pavainikis Valderis, kuris jokiai eilei nepriklauso. Ir dar mergaitė vardu Valda.
— Ir Tiras. Tu visada pamiršti Tirą.
— Jis — Valtiras, o ne Valderis, — nerūpestingai atšovė Didysis Valderis. — Be to, jis po mūsų, tad nesvarbus. Šiaip ar taip, man jis niekada nepatiko.
Seras Rodrikas nusprendė, kad jiems abiem teks senasis Jono Snou miegamasis, nes Jonas dabar Nakties sargyboje ir niekada nebegrįš. Branas dėl to labai širdo — jautėsi taip, tarsi Frėjai mėgina pavogti Jono vietą.
Jis pavydžiai žiūrėjo, kaip Valderiai žaidžia su virėjo berniuku Rope ir Džoseto mergaitėmis Bende ir Šaira. Valderiai nutarė, kad Branas bus teisėjas ir spręs, buvo ištartas žodis „galbūt“ ar ne, tačiau vos prasidėjus žaidimui, visi apie jį pamiršo.
Šūksmai ir taškymasis netrukus patraukė ir kitus: mergaitę iš šunidės Palą, Keino sūnų Keloną, Irgi Tomą, kurio tėvas Storasis Tomas žuvo kartu su Brano tėvu Karaliaus Uoste. Po valandėlės visi buvo permirkę ir išsipurvinę. Pala strikinėjo ruda nuo galvos iki kojų, samanų prisivėlusiais plaukais ir dusdama iš juoko. Tiek daug kvatojimo Branas nebuvo girdėjęs nuo anos nakties, kai atskrido kruvinasis varnas. Jeigu turėčiau kojas, visus juos nuversčiau į vandenį, su kartėliu mąstė jis. Perkėlos valdovu būčiau tik aš ir niekas kitas.
Pagaliau į dievų giraitę atskuodė ir Rikonas, o jam iš paskos Gauruočius. Pasižiūrėjęs, kaip Ropė galynėjasi dėl lazdos su Mažuoju Valderiu ir neišlaikęs pusiausvyros, mataruodamas rankomis pliumpteli į vandenį, Rikonas sušuko:
— Dabar aš! Aš! Ir aš noriu žaisti!
Mažasis Valderis mostelėjo jam, kad eitų arčiau, kartu žengė ir Gauruočius.
— Ne, Gauriau, — paliepė brolis. — Vilkams žaisti negalima. Lik su Branu.
Tas pasiliko tupėti… bet tik iki tos akimirkos, kai Mažasis Valderis tvojo Rikonui lazda tiesiai per pilvą. Branas nespėjo nė mirktelėti, o juodasis vilkas jau nuskriejo per lentą, Valderiai spiegė lyg skerdžiami, Rikonas sėdėjo purve kvatodamas, iš tolo nerangiai bėgo Hodoras ir šaukė:
— Hodoras! Hodoras! Hodoras!
Keista, bet po to Rikonas nusprendė, kad Valderiai jam patinka. Perkėlos valdovo jie daugiau nebežaidė, bet radosi kitų žaidimų — pabaisos ir mergelės, žiurkės ir katės, „ateik į mano pilį“ ir dar kitokių. Kartu su Rikonu Valderiai šmirinėjo po virtuves, grobdami pyragus ir medaus korius, lakstė pilies sienomis, mėtė kaulus šuniukams būdose ir atidžiai sero Rodriko prižiūrimi mokėsi kautis mediniais kalavijais. Rikonas net parodė jiems skliautuotus rūsius po žeme, kur akmentašys kalė tėvo antkapį.
— Tu neturėjai teisės, — apie tai sužinojęs, klykė Branas. — Tai mūsų, Starkų, vieta!
Bet Rikonui tai nerūpėjo.
Jo miegamojo durys prasivėrė. Meisteris Luvinas atsinešė žalią ąsotėlį, šį kartą su juo atėjo Oša ir Šiengalvis.
— Pagaminau tau miego gėrimo, Branai.
Oša čiupo jį ant savo kaulėtų rankų. Ji buvo moteriai labai aukšto ūgio, tvirta ir raumeninga. Pakėlusi lengvai nunešė Braną į lovą.
— Išgėręs miegosi be sapnų, — tarė meisteris Luvinas, traukdamas iš ąsotėlio kamštį. — Ramiai ir be sapnų.
— Tikrai? — paklausė Branas, norėdamas tuo tikėti.
— Taip. Gerk.
Branas ėmė gerti. Skystis buvo tirštas, kreidos skonio, bet su medumi, tad ryti sunku nebuvo.
— Išauš rytas ir jausiesi geriau, — Luvinas šyptelėjo Branui ir išeidamas paglostė.
Oša dar lūkuriavo.
— Vėl kamuoja vilkiški sapnai?
Branas linktelėjo.
— Gal neverta taip smarkiai priešintis, vaikeli. Mačiau anądien tave kalbant su širdies medžiu. Galbūt dievai mėgina tau atsakyti.
— Dievai? — sumurmėjo Branas jau snausdamas.
Ošos veidas išskydo ir papilkėjo. Miegosiu ramiai ir be sapnų, pagalvojo Branas.
Tačiau paniręs į tamsą, pasijuto esąs dievų giraitėje; jis tyliai žengė po žalsvai pilkais sargmedžiais ir gumbuotais susisukusiais, amžinybę menančiais ąžuolais. Aš einu, galvojo džiūgaudamas. Kažkur gilumoje žinojo, kad tai tik sapnas, bet net ir sapnuoti, kad vaikštai, buvo geriau, negu jo miegamojo tikrovė, jo sienos, lubos ir durys.
Tarp medžių tvyrojo tamsa, bet kometa nušvietė jam kelią, kojos žengė tvirtai. Jis bėgo keturiomis sveikomis kojomis, stiprus ir greitas, padais jautė žemę, švelniai traškančius nukritusius lapus, storas šaknis ir kietus akmenis, minkštas samanų kempines. Tas jausmas buvo nuostabus.
Jam galvą užplūdo kvapai, gyvi ir svaiginantys: žalsvai purvinas karštų balų dvokas, sodrus trūnėsių pilno dirvožemio aromatas, voverės ąžuoluose. Voverės kvapas priminė jam šilto kraujo skonį ir kaulų traškesį tarp dantų. Burna prisipildė seilių. Buvo valgęs ne seniau kaip prieš pusdienį, bet negyva mėsa, net ir elniena, neteikė džiaugsmo. Girdėjo viršuje tarškant ir šiurenant voveres, saugiai įsitaisiusias lapijoje ir tiek gudrias, kad neliptų žemėn, kur sėlino jie abu su broliu.
Užuodė jis ir brolį, tai buvo pažįstamas kvapas, stiprus, žemiškas, toks pat juodas kaip ir jo kailis. Brolis, kunkuliuodamas įniršiu, šuoliavo palei sienas. Suko vieną po kito ratus aplinkui, ir dieną, ir naktį, ir kitą dieną nenuilsdamas, vis ieškodamas… grobio, kelio ištrūkti, motinos, brolių ir seserų, savo gaujos… ieškodamas, ieškodamas ir niekaip nerasdamas.
Už medžių stiepėsi sienos, suverstos negyvų žmogiškų uolų krūvos, iš visų pusių supančios tą gyvo miško plotelį. Jos kilo pilkšvai margos, kur ne kur apkibusios samanomis, bet storos ir tvirtos, tokios aukštos, kad joks vilkas negalėjo tikėtis jų įveikti. Vieninteles angas jiems neleidžiančioje ištrūkti akmenų sienoje užtvėrusi saugojo šalta geležis ir šipuliais pasišiaušęs medis. Jo brolis stabteldavo prie kiekvienos angos ir įsiutęs šiepdavo iltis, bet jos likdavo užvertos.
Pirmąją naktį ir jis elgėsi taip pat; tada suprato, kad iš to nieko nebus. Urzgimas nepadės rasti tako. Lakstydamas palei sienas, nenustumsi jų tolyn. Pakėlęs koją ir žymėdamas medžius, neapsisaugosi nuo žmonių įsibrovimo. Pasaulis aplink juos tapo ankštas, tačiau už mišką ribojančių sienų uolose tebebolavo didžiuliai pilki urvai. Vinterfelas, prisiminė jis, tas garsas staiga suskambo jo galvoje. Už dangų remiančių žmogaus uolų šaukė tikrasis pasaulis, ir jis žinojo, kad reikės atsiliepti arba mirti.